Patirtis, įviliota į spąstus
Vienu labiausiai patyrusių Europos vadovų vadinamas E. Macronas pareiškė, kad ne žemyno reikalas „įsivelti į krizes, kurios nėra mūsų reikalas“. Pasak jo, dėl „strateginės autonomijos“ Europa neturėtų būti Amerikos „sekėja“ tokioje krizėje kaip Taivano, o štai Europai iškilo grėsmė tapti vasale tarp JAV ir Kinijos.
„Turime aiškiai žinoti, kur mūsų požiūriai sutampa su JAV, tačiau nesvarbu, ar kalbame apie Ukrainą, ar apie santykius su Kinija, ar apie sankcijas, turime Europos strategiją“, – grįžęs iš valstybinio vizito Pekine sakė jis žiniasklaidai.
Atrodo, kad patirtis šįkart stovėjo nuošalyje – Prancūzijos vadovas vėl slystelėjo: pasak „The Economist“, jo komentarai, išsakyti žurnalistams, buvo ne tik nenaudingi, jie buvo diplomatiškai pavojingi ir konceptualiai klaidingi. Nors vėliau, grįžęs į Europą, jis juos ištaisė, žala jo patikimumui ir Vakarų vienybei buvo padaryta.
„Jei E. Macronas kalba visos Europos vardu ir jų pozicija dabar yra tokia, kad jie nesiruošia rinktis JAV ir Kinijos pusės dėl Taivano... gal iš esmės turėtume pasakyti, kad mes susitelksime į Taivaną ir Kinijos keliamas grėsmes, o jūs tvarkykite Ukrainą ir Europą“, – reaguodamas į E. Macrono teiginius „Twitter“ pareiškė JAV senatorius Marco Rubio.
Politikos apžvalgininkai pastebėjo: Prancūzijos vadovas, lankydamasis Kinijoje, šalies prezidento Xi Jinpingo džiaugsmui, stačia galva pateko į jo spąstus, padarydamas dvi didžiules klaidas.
Pirmoji E. Macrono klaida buvo ta, kad jis dar labiau sustiprino Kinijos siekį suskaldyti europiečius ir atplėšti Europą nuo Amerikos.
Jo komentarai atspindėjo nerimą keliantį nesugebėjimą įvertinti jų platesnio poveikio. „Tuo metu, kai liberalioms demokratinėms valstybėms reikia koordinuotai parodyti savo jėgą, vizitą pas autoritarinį valdovą jis užbaigė pabrėždamas, kad tokiose krizėse Europai neturėtų diktuoti Vašingtonas“, – teigia „The Economist“.
Antroji klaida, anot leidinio, – mėginimas susilpninti sąjungininkų paramą Taivanui. Vien diplomatija nesumažins karo pavojaus. Vakarai taip pat turi sustiprinti savo atgrasymo priemones, neprovokuodami konflikto, kurio siekia išvengti.
Tai, kas vyksta su Taivanu, svarbu Europai. Galima kiek nori svarstyti, kaip galėtų ar turėtų elgtis europiečiai, jei Kinija įsiveržtų į Taivaną, – kariautų, taikytų jai sankcijas ar ne, tačiau visa tai turėtų būti svarstoma su sąjungininkais už uždarų durų. Viešumas šiuo atveju ne tik nenaudingas, jis gali sukelti bereikalingų kontroversiškų minčių.
Regis, nerimo kibirkštis anapus Atlanto ir žybtelėjo: pabrėždamas Europos autonomiją nuo Amerikos, E. Macronas apsunkino gyvenimą tiems amerikiečiams, kurie gina savo šalies paramą Ukrainai nuo vidaus kritikų, norinčių, kad pinigai būtų išleisti kitur. Juolab kad JAV daugėja balsų, skatinančių „labiau rūpintis Amerikos žmonėmis“, o Europa esą turėtų pati aktyviau spręsti žemyne kilusias problemas etc.
E. Macronas jau seniai pasisako už didesnį Europos ekonominį ir karinį savarankiškumą – daugelis Vidurio ir Rytų Europos gyventojų baiminasi, kad tai gali atstumti vertingą JAV indėlį, padedantį sulaikyti Rusiją, net jei jie pritaria, kad būtų didinamas ES gebėjimas veikti savarankiškai.
„Dabartiniame pasaulyje vykstant geopolitiniams pokyčiams, ypač Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje, demokratijos turi glaudžiau bendradarbiauti nei bet kada anksčiau. Visi turėtume prisiminti pirmojo JAV ambasadoriaus Prancūzijoje Benjamino Franklino išmintį, kuris teisingai nurodė, kad arba laikysimės kartu, arba būsime pakarti atskirai“, – teigė aukšto rango diplomatas iš Rytų Europos.
„Tai ne pirmas kartas, kai E. Macronas išreiškia asmeninę nuomonę, kuri neatspindi ES pozicijos“ , – „Politico“ sakė dar vienas aukšto rango ES diplomatas.
VŽ nuomone, net jei tai – „asmeninė“ Prancūzijos vadovo nuomonė, pavojingi atgarsiai jau nuvilnijo tarsi raibuliai, sviedus akmenuką į drumzliną vandenį. Beje, šis politikas jau ne kartą pagarsėjo savo „asmeninėmis“ įžvalgomis: 2019 m. interviu leidiniui „The Economist“ jis pareiškė, kad NATO išgyvena „smegenų mirtį“, o, praėjus keliems mėnesiams nuo invazijos į Ukrainą, primygtinai siūlė Rusijos prezidentui Putinui „saugumo garantijas“.
Dabar savo kontroversiškais pasisakymais jis ne tik pradžiugino Xi, bet ir (bent jau hipotetiškai) pamėgino pajudinti Vakarų vienybės pamatus. Tai ypač pavojinga dabar, kai visas demokratinis pasaulis gina Ukrainos teisę būti laisva ir nepriklausoma šalimi, o Kremliaus agresoriai ieško menkiausių landų, kad sustabdytų Vakarų paramą Rusijos užpultai ir niokojamai valstybei.
„Deja, mūsų geopolitinis aklumas vis dar neišgydomas. Mes nusprendėme nematyti Rusijos agresijos grėsmės, o dabar nusprendėme nematyti Kinijos agresijos grėsmės. Esame ties riba pakartoti tą pačią klaidą“, – „Financial Times“ cituoja Gabrielių Landsbergį, Lietuvos užsienio reikalų ministrą.
Europa turi pasiųsti aiškų signalą, kad visas tas E. Macrono „politinis cirkas“ yra tik jo, o ne visos ES pozicija. Senojo žemyno ir JAV pozicija demokratijos gynimo ir išsaugojimo klausimais yra ir turi būti didžiausia vertybė.
„Pasaulio tvarka gimė iš transatlantinės pergalės prieš engėjus ir užpuolikus. Kai kurie nusprendė atsisakyti šio įsakymo ir vis dar siekia jį sunaikinti. Transatlantinės vienybės pakaitalo nėra, todėl turime ją saugoti ir ginti, o ne griauti“, – tviteryje rašė ministras.
Europa negali būti visiškai neutrali Taivano klausimu – ten ant kortos pastatyta būsima pasaulinė galios pusiausvyra, taip pat demokratinių laisvių ir pažangiųjų technologijų, itin svarbių pasaulinei prekybai, apsauga. Pasak „The Economist“, tiems interesams pritaria ir amerikiečiai, ir europiečiai. Atrodo, kad E. Macronas mano, jog gali sėkmingai juos ginti dirbdamas savarankiškai. Tačiau tai yra iliuzija. Bendromis jėgomis Amerika ir Europa gali nugalėti, o gali ir nenugalėti. Atsiskyrusios jos „įjungs“ Kinijos amžių.
