Benkunskas, Matijošaitis ir Vaitkus. Pinigai nesmirda, dvokia požiūris

Viešumoje vyksta daug diskusijų, daug yra aplodismentų ir liūdesio, svarstymų ir prognozių. Tiesą sakant, dangus nesugriuvo, nieko ypatingo neįvyko. Šveicarijos pavyzdys lyg turėtų įkvėpti – ten dėl kiekvieno sprendimo atsiklausiama tautos nuomonės. Bet prisiminkime Henry Fordą, jis yra sakęs, kad jei būtų girdėjęs vartotojų balsą, būtų sulaukęs skatinimo sukurti greitesnį žirgą, o sulipdė konvejerį, nuo kurio iki šiol rieda automobiliai ir juos iki šiol perka. Vizionierių trūksta ne tik Lietuvoje.

Visos partijos seks pasakas, kad, nepaisant rezultatų, jos visos laimėjo: vieni skaičiuoja postus, kiti džiaugiasi pergale sostinėje, pridėkim pliurpalizmus apie „istorinę“ pergalę Vilniaus rajone, ir visi bus patenkinti. Bet pabandykim stabtelėti ir lenkti pirštus skaičiuodami viščiukus.

Socialdemokratai švenčia pergalę – taip ir turi būti: jų kandidatai daugiausia merų postų užėmė, jų nariai daugiausia kėdžių tarybose apsės. Klausimas, ar šis laimėjimas savaime prognozuoja laimėjimą kituose Seimo rinkimuose? Kad ir kaip būtų, Vilija Blinkevičiūtė nėra veidas, galintis tai garantuoti. Mindaugas Sinkevičius stengiasi lyderiauti, bet ir vėl kyla abejonių, ar gebės peržengti jam patogios Jonavos ribą?

„Konservatoriai“ su lyderyste kremta rūpią duoną. Nė viena (-as) iš jų negali įkvėpti neapsisprendusių rinkėjų. Ingrida Šimonytė puikiai premjero poste tvarkosi ir pridengia dalies ministrų neįgalumą, bet partijos lydere tapti nenori. Gabrieliui Landsbergiui, susidaro įspūdis, vis mažiau rūpi: gal pavargo, gal dar kokios galvasopės smegenis spaudžia. Ši partija praranda ne tik rinkėjus, ji neturi gebėjimo demonstruoti vertybinio vektoriaus. Kuo daugiau apie vertybes kalbančiųjų, tuo mažiau yra esmės. Valdas Benkunskas išrinktas Vilniaus meru. Galbūt jis taps naujuoju partijos lyderiu, bet turės pasistengti, nes apie jį prieš pusmetį mažai kas žinojo. Kauno istorija yra dėmė „konservatorių“ istorijoje. Suprasti, kad Visvaldo Matijošaičio dar iš vežėčių nelabai kas gali išmesti, yra suvokiamas dalykas, bet kad taip savimi pasitikinti partija neturėtų (bent pakovoti) kandidato į merus, rodo tik viena – nėra galvos, nėra jokių pilkųjų kardinolų.

„Žalieji valstiečiai“ ir buvusio premjero Sauliaus Skvernelio judėjimai turėtų džiaugtis rinkimų rezultatais. Bet ir vėl yra bet... Ramūno Karbauskio ir S. Skvernelio vardus išbrauk iš sąrašo, nebus tokių procentų. Nors kiekviena savivaldybė yra lyg maža Šveicarija, darbai lemia kandidatų svorį, todėl nesiejantieji su partijomis savo ateities daug merų postų užėmė. Tik yra svorio kategorijų riba: gali žibėti Neringoje, o iki Vilniaus keli šimtai kilometrų.

Matijošaitis asfalto papylė, būsimasis Klaipėdos meras skaldos irgi suras, bet ilguoju laikotarpiu vertybės ims viršų, kaip ir Artūro Zuoko atveju, kai nesugebėjo patylėti apie „Viči“ interesus Rusijoje. Pinigai lyg nesmirda, visgi dvokia iš tolo, o tuomet jokiu žavesiu rinkėjų neužkerėsi.

„Verslo žinių“ nuomone, turime dovaną, kurią krauju teko laistyti: kad ir ką kur išrinktume, galime rinktis. Turim galimybę diskutuoti ir ginčytis, jei tik ja gebėtume tinkamai naudotis, nebūtų reikėję tiek ilgai po dykumą klaidžioti.

Norėtųsi, kad politikai išgirstų verslo nuomonę, gal tuomet nereikėtų paskutinę minutę imtis mokesčių reformos, kai nei ja tikima, nei ji yra prasminga, o merai tegu asfaltuoja gatves ar trinkeles atidžiau dėlioja. Daliai rinkėjų tai patiks, patiks ir Vyriausybei.