M. Bausys. Iššūkius didžiausioje finansų rinkoje verslai gali kontroliuoti: tereikia priimti žaidimo taisykles

Niekas to nenumatė. Net ir didžiųjų Lietuvoje veikiančių skandinaviškų bankų ekonomistai, 2021 metų pabaigoje dalinę prognozes, jog baigiantis 2022-iems euro ir JAV dolerio santykis bus nuo 1,09–1,13 euro kurso JAV dolerio atžvilgiu. Tačiau valiutų rinkos realybė šiandien kitokia – svyruoja apie 0,96.

Valiutų rizika – viena didžiausių grėsmių

Tenka pripažinti, kad importuojantiems ir eksportuojantiems Lietuvos verslams remtis valiutų prognozėmis yra pernelyg rizikinga, o bandyti prognozuoti patiems, ko gero, net neprotinga. Finansų rinkos yra iš esmės nenuspėjamos, o kiekvienas sandoris užsienio valiuta įmonei prideda rizikos faktorių. Todėl įvykus nepalankiam kurso pasikeitimui įmonėms tenka iškentėti pelno sumažėjimą arba priimti šias žaidimo taisykles, kurių vadovėliuose, deja, nėra.

Reiktų pradėti nuo to, kad valiutų rinka yra didžiausia pasaulyje finansinė rinka, kur sandorių sudarymo kiekis per dieną didesnis negu kitose – akcijų, obligacijų, kriptovaliutų rinkose – ir siekia 6,6 trilijonų JAV dolerių dienos apyvartą.

Kad valiutų rizikos klausimas yra aktualus globaliai, galima pagrįsti remiantis Sirakūzų universitete (JAV) atlikto reikšmingo tyrimo apie finansų rizikas duomenimis, kuriame dalyvavo daugiau nei 1.100 didelių įmonių finansų vadovų visame pasaulyje. Valiutų riziką 63% respondentų įvardijo kaip vieną iš trijų svarbiausių, šalia palūkanų normų ir kredito rizikų.

Verslai renkasi iš keturių strategijų

Kaip elgiasi su valiutų rizika susiduriantys verslai? Jie turi keturis pasirinkimus. Didžioji dalis Lietuvos verslų vis dar nesuka dėl to sau galvos, nusipirkdami arba parduodami „spot“ rinkoje tokią valiutą, kokios tuo metu reikia. Tai yra paprasčiausias sprendimo būdas, tenkinantis užsienio valiutos poreikius, tačiau nemažinantis prisiimamos rizikos. Šią strategiją dar galima pavadinti „nieko nedarymu“, tačiau tai irgi yra pasirinkimas. Sąmoningai ją rinktis nėra blogiausias variantas nebent tuo atveju, jei prekybos srautai nėra dideli.

Kitai kategorijai priklauso vienas iš operacinių metodų riziką perkelti prekybos partneriui. Eksportuojantiems verslams šią strategiją naudoti paprasčiau, sąskaita išrašant eurais ir taip paliekant visas su valiutos rizika susijusias problemas pirkėjams. Tuo metu stiprios derybinės pozicijos neturintiems importuotojams riziką ant tiekėjo ar kliento pečių perkelti gali būti sunkiau. Taigi galimybės taikyti šią strategiją priklauso ir nuo valiutų rinkos, ir nuo santykių su prekybos partneriais.

Dar vienas operacinis metodas – siekiant apsisaugoti nuo valiutų kurso svyravimų, subalansuoti įplaukas ir išlaidas skirtingomis valiutomis įmonės viduje. Šis būdas nėra tobulas, tačiau juo pasinaudodamas verslas gali padengti bent dalį rizikos.

Galiausiai ketvirtas variantas – draustis išvestiniais instrumentais. Remiantis anksčiau minėtu globaliai atliktu įmonių finansų rizikų tyrimu, 73% respondentų pažymėjo naudojantys išvestinius instrumentus, o 66% taiko operacinius metodus.

Lietuvos verslai atsilieka tris kartus

Siekdami pamatyti Lietuvos verslus pasauliniame kontekste, mes patys atlikome tyrimą. Išsinagrinėjome „Nasdaq“ Baltijos biržoje kotiruojamų Baltijos oficialiajame sąraše esančių ne finansinių mūsų šalies įmonių ataskaitas. Pagal įmonių pateiktą informaciją, 33% taiko „nieko nedarymo“ metodą, o 66% naudoja operacinius metodus. Pastarasis rodiklis sutampa su globalia praktika.

Tačiau išvestinėmis priemonėmis draudžiasi vos 25% Lietuvos įmonių, o tai reiškia tris kartus rečiau nei tai daro įmonės globalioje rinkoje – 73%. Kyla klausimas: kodėl tarp Lietuvos įmonių procentas toks mažas? Mes darome prielaidą, kad, visų pirma, skamba pernelyg sudėtingai, o visų antra – trūksta žinių ir supratimo.

Valiutų rizikos valdymą drąsiai būtų galima vadinti vienu iš įmonės brandos bruožu. Mūsų patirtis rodo, kad daugiausia šiais sprendimais naudojasi stambios įmonės, pirmiausia dėl geresnio finansinio raštingumo. Vis dėlto, valiutų rizikos valdymo sprendimai yra aktualūs tarptautiniu mastu veikiančiai kiekvienai įmonei – tiek mažai, tiek vidutinei – kurios veikloje valiutos sudaro ženklią pajamų ar išlaidų dalį.

Valiutų rizikos valdymo įrankių finansų rinkoje yra bent keletas, tačiau kol kas Lietuvos verslo poreikius tenkina išankstiniai sandoriai. Verslui jie patrauklūs ir todėl, kad neturi fiksuoto pradinio mokesčio, kaip pasirinkimo sandoriai, o apskaita yra visiškai nesudėtinga.

Kaip pasinaudoti dabartine situacija?

Visiems verslams kyla esminis klausimas – kiek tai kainuoja? Išankstinio sandorio kainodara susideda iš dviejų komponentų: rinkos „spot“ kurso ir palūkanų normų skirtumo tarp konvertuojamų valiutų. Svarbiausia yra suprasti, kad jeigu verslas parduoda valiuta, kurios palūkanų norma yra mažesnė, rinka jam už tai sumoka, nes kursas yra geresnis nei rinkos „spot“ kursas. Jeigu verslas parduoda valiuta, kurios palūkanų norma yra aukštesnė, nei perkamos valiutos, tada jau verslui reikia mokėti rinkai, dengiant palūkanų skirtumą.

Pavyzdžiui, jei šiuo metu Lietuvos įmonė Lenkijoje turi tiekėją ir po 12 mėn. jam už prekes turės sumokėti tam tikrą zlotų sumą, tas kursas, kurį dabar galėtų užfiksuoti yra 7% geresnis negu dabartinis „spot“ kursas. Tai reiškia, kad taip bus pašalinta galimo euro ir zloto santykio svyravimo rizika ir už tai rinka įmonei sumokės 7%. 

Šiuo metu situacija palanki su tiekėjais užsienio valiuta atsiskaitinėjantiems importuotojams, kadangi euro palūkanų norma yra viena žemiausių iš pagrindinių pasaulio valiutų, rinka moka jiems už tai, kad jie fiksuoja kursą. O eksportuotojams, kurie parduoda savo produkciją JAV doleriais, svarais sterlingų ar kitomis valiutomis, fiksuoti kursą dabar nėra palanku, nes reiktų sumokėti rinkai. Tačiau sprendimas įmonei draustis ar ne, neturėtų būti esminis faktorius, kadangi svarbiausia yra suvaldyti finansinę riziką ir ramiai sutelkti dėmesį į pagrindinę įmonės veiklą.

Komentaro autorius – Marius Bausys, „ArcaPay“ įkūrėjas