Verslui reikia ne klumpių, o sportinių batelių
Naujausias nesunešiojamų klumpių pavyzdys – teisingumo ministrės įsakymu patvirtinti reikalavimai duomenims apie galutinės naudos gavėjus, kuriuos įmonės turi pateikti į sistemą JANGIS.
Šie reikalavimai nepalyginamai platesni nei tie, kurie įrašyti ES direktyvoje dėl pinigų plovimo prevencijos ir net šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančiame įstatyme.
Teisingumo ministerija pripažino, kad ši sistema turi spragų.
Skirtingai nei sako direktyva ir įstatymas, JANGIS turi būti nurodytas ne tik galutinis naudos gavėjas, bet ir visa įmonių grupė iki šio gavėjo, būtinai pridėjus į lietuvių kalbą išverstus, patvirtintus apostile išrašus iš užsienio registrų apie kiekvieną tarpinę bendrovę. Taip pat privalu pateikti duomenis apie kiekvienos susijusios bendrovės vyresniuosius vadovus su jų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijomis.
Reikalavimai tokie platūs ir griežti, kad daliai užsienio investuotojų, kurie yra didelių tarptautinių verslo grupių dalis ir turi „virš savęs“ dešimtis tarpinių bendrovių, pateikti duomenis į JANGIS praktiškai neįmanoma. O ir pats JANGIS, kaip VŽ pripažino Teisingumo ministerija, turi trūkumų, kurie kol kas neištaisyti.
Tačiau įmonėms, kurios iki rugpjūčio 1 d. nepateiks duomenų į JANGIS, bankai privalės riboti pinigines operacijos, jiems paslaugų negalės teikti notarai, auditoriai, advokatai. Atidėti sankcijų įsigaliojimo termino neketinama.
Tai reiškia, kad užsienio kapitalo įmonės jau po kelių dienų gali susidurti su rimtais veiklos sutrikimais. Tai būtų dar vienas blogas signalas užsienio investuotojams, kurie pastaruoju metu ir taip šnairai žiūri į Lietuvą, vertindami trapią geopolitinę situaciją ir infliacijos rekordus.
„Puikiai suvokiame pastarųjų tarptautinių įvykių aplinkybėmis kilusį poreikį identifikuoti šalyje veikiančio verslo naudos gavėjus. Vis dėlto laikomės nuomonės, kad šiuo atveju Lietuva ir vėl eina beatodairiško maksimalizmo keliu – kaip mūsų valstybei būdinga“, – kalba Rūta Skyrienė, asociacijos „Investors’ Forum“ vykdomoji direktorė.
Pavyzdžių, kai išgalvotais ir verslo veiklą apsunkinančiais reikalavimais „pagerinamos“ ES direktyvos ir lietuviški įstatymai, galima rasti į valias. VŽ rašė, kad kitąmet pradėjus realizuoti pasirinkimo sandorius tikėtini teisminiai ginčai tarp įmonių ir mokesčių administratoriaus – įstatyme įrašytą lengvatą šiems sandoriams mokesčių inspekcija yra linkusi interpretuoti griežčiau, nei kalba pats teisės aktas.
Prieš kurį laiką Lietuvoje įteisinta subsidiari rangovų atsakomybė sukūrė verslui kelis kartus didesnę naštą, nei buvo būtina: nors ES teisėje yra įtvirtinta pareiga apsaugoti tik komandiruojamus darbuotojus, Lietuvos įstatymai ją praplėtė visoms įmonėms, dirbančioms statybų srityje.
Dėl Lietuvos institucijų „persistengimo“ ne kartą strigo ES parama: jos surašydavo verslui praktiškai neįkandamus reikalavimus, pinigai likdavo nepanaudoti, o pamačius, kad lėšas gali tekti grąžinti Briuseliui, prasidėdavo karštligiškas jų „įsisavinimas“, miestelių aikštes klojant trinkelėmis.
VŽ nuomone, Lietuvos institucijoms reikia kuo greičiau atsisakyti praktikos apipinti ES direktyvas ir įstatymus pertekliniais, nepamatuotais, pačių sukurtais reikalavimais.
Konsultacijos su verslu dėl vieno ar kito įpareigojimo turėtų būti ne formalios, o dalykiškos, teisės aktų poveikio vertinimas – nuodugnus ir objektyvus, ne vien įrašant tuščią frazę, jog priimtas teisės aktas „įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės“. Naujos taisyklės, tvarkos, nuostatai neturi netikėtai nusileisti ant verslininkų galvos, su niekuo jų nederinus ir dėl jų nesikonsultavus.
Suprantama, tai ilgiau užtruktų. Bet reikia turėti galvoje, kad bandymai įgyvendinti bereikalingus reikalavimus turi savo kainą – ant mokesčių mokėtojų pečių nugula papildoma našta, įmonės turi skirti daugiau resursų jiems įveikti, o valstybės tarnautojai gaišta laiką, iš pradžių stengdamiesi „pagauti“ netikusių reikalavimų neįvykdžiusius verslininkus, o vėliau – bandydami taisyti patį netikusį reguliavimą.
