2022-03-24 06:50

Laukime pirmojo, siekime antrojo ir tikėkimės trečiojo

AFP / „Scanpix“ nuotr.
AFP / „Scanpix“ nuotr.
Rusijoje yra nepatenkintųjų Putinu ir karu Ukrainoje. Tų nepatenkintųjų gal ir nėra mažai, bet vargu, ar didesnė dalis visuomenės būtų nusiteikusi sukilti prieš režimą. Todėl Putino pašalinimas nebent įmanomas jo paties aplinkos pastangomis.

Politologijos ekspertai nesutaria, ar toks sąmokslas Kremliuje yra artimiausiu metu galimas. Tikėtina, pasak jų, kad dar gali tekti kiek palaukti, kol dabartinio Rusijos režimo stuburą palauš visiška šalies izoliacija, visa apimančios sankcijos, silpnėjanti ekonomika ir didėjantis visuomenės bruzdėjimas.    

Vis dėlto sutariama, kad anksčiau ar vėliau tikrai išvysime Rusiją be Putino, nes karas Ukrainoje tapo režimo pabaigos pradžia. Jis, režimas, dar gali kažkiek išsilaikyti, gal netgi su galinga propaganda sutelkti nemenką dalį rusų teberemti Kremliaus diktatorių. Bet jis vis viena žlugs. Ir tuomet randasi bene svarbiausias klausimas – ar Putino griūtis reikš didžiausią teritoriją pasaulyje turinčios šalies posūkį į civilizuotą demokratinį kelią. 

Dalis ekspertų tuo netiki, teigia, kad istorija įrodo – per tūkstantį metų visuomet buvusi didžiavalstybinio šovinizmo ir imperinio mąstymo citadele, Rusija vargu ar galėtų reikšmingai pasikeisti. Nebent laikinai, kelerius ar keliolika metų ji galėtų pabandyti pagyventi vadovaudamasi kitokiais principais. Bet tai bus tik fikcija, suteikianti Vakarams laiko pasiruošti naujam rusų visuomenės nuokryčiui į diktatūrą, autoritarizmą, totalitarizmą, imperializmą ir visokius kitokius „-izmus“, kokius tik galime rasti žodyne. Mat Putinas, sako skeptikai, yra akivaizdus Rusijos visuomenės produktas. Jeigu ne jis, tai kažkas kitas bus „caras-batiuška“. Nes rusai geidžia tokio ar panašaus vado, kaip buvo per amžių amžius.  

Bet yra ir nuoširdžiai tikinčių, kad Rusija gali būti kitokia. Tik klausimas, kaip ir kada tai galėtų įvykti. Panašu, kad nelabai greitai. Neatmetama, kad artimiausioje perspektyvoje matysime pakankamai aplink Putiną konsoliduotą Rusiją. Iš dalies ir dėl visuomenėje įsitvirtinusios baimės, politinio lauko išvalymo nuo oponentų, gigantiškų propagandos pastangų, tiesiog pilietinės visuomenės nebuvimo. Bet vidutinėje ir tolimojoje perspektyvoje skilinėjimai beveik neišvengiami, ypač jeigu Vakarai vieningai ir nuosekliai laikysis principingos antiputiniškos pozicijos, jeigu bus plečiamos sankcijos ir jų laikomasi iki galo, jeigu laikinai bus paaukota dalis vakarietiško komforto dėl pokyčių Rusijoje.  

Kol kas antikarinės, antiimperialistinės nuotaikos Rusijoje yra pernelyg menkos. Todėl, įspėja politologai, pasauliui reikia ne tik laimėti dabartinį karą Ukrainoje, bet ir būti pasirengusiam ilgam poziciniam mūšiui siekiant realių pasikeitimų kol kas gerokai iracionalioje pagal savo pažiūras rusų visuomenėje.  

„Būtina įsisąmoninti, kad šios šalies demokratizavimas bus labai ilgas procesas, ta vizija – gana tolima. Bet tai nereiškia, kad turime abejingai nuleisti rankas ir neprisidėti prie jos pasikeitimo į gerą. Būtent savarankiško pasikeitimo, o ne pakeitimo iš išorės“, – VŽ podkastui kalbėjo politologė Dovilė Jakniūnaitė.  

Prieš tris dešimtmečius, M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais, buvo Rusijoje dainininkas Igoris Talkovas, kurio viena tuometes aktualijas ir nuotaikas visuomenėje atliepianti daina vadinosi „Sugrįšiu“. Jos priedainis: „Nesiimu pranašauti, bet tikrai žinau, kad sugrįšiu, tiesa, galbūt tik po šimto amžių, į ne kvailių, bet genijų šalį...“ Tad gali būti, kad tik po daugybės metų Rusija pasikeis neatpažįstamai. Tokie dalykai nenutinka be milžiniškų vidaus ir išorės pastangų, juo labiau vis paabejojant, ar, anot buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno, „galima sustabdyti Putiną be visuotinio Armagedono“.

Galima. Bet Vakarams šioje vietoje būtina elgtis nuosekliai, griežtai, ryžtingai ir kantriai. Rusijos imperija sugrius, kaip griuvo visi tokie dariniai iki jos. Taip moko istorija. Jos pabaigos pradžia – šiandien Ukrainoje.

„Papasakok, kuo tai baigsis?“ – tai vienas iš tų dalykų, kuriuos žmonės sako filmuose, o kartais ir realiame gyvenime. Tai esminis klausimas apie karą Ukrainoje, tačiau kartais jį užgožia kasdienių įvykių drama ir siaubas, savo skiltyje rašo FT apžvalgininkas Gideonas Rachmanas. Anot jo, yra trys galimybės: ilgalaikis karas, taikos susitarimas arba perversmas Rusijoje. Laukime pirmojo, siekime antrojo ir tikėkimės trečiojo.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791