Nieko neveikimas kainuos brangiai
Nuo to laiko pasaulis skaičiavo, kiek kainuos perėjimas prie žaliosios energetikos, kokia yra konversijos kaina, kaip atsilieptų tokia konversija skurdžiausioms ar labiausiai nuo iškastinės energijos priklausančioms šalims.
Glazgo konferencijoje jau metas galvoti ne apie klimato kaitos sumažinimo kainą, o apie nieko neveikimo kainą. Tai ne VŽ mintis, ji jau seniai sklinda iš klimato kaitos šalininkų, taip pat — ir politikų. Greičiausiai ši frazė taps dominuojanti Glazgo forume. Jam artėjant Briuselyje įvykusiame Europos Komisijos susitikime su pramonininkais ir verslininkais, vadinamajame „BusinessEurope“, tokią nuomonę išsakė ES Mokesčių ir muitų sąjungos (TAXUD) laikinasis generalinis direktorius Benjaminas Angelas.
Nieko neveikimo kaina reikštų, kad dalyje Žemės mūsų vaikai skęs, kitoje dalyje vyks karai dėl vandens, o toje dalyje, kuriai dėl klimato kaitos labiau pasisekė išgyventi gamtos kataklizmus, su išgyvenimo ieškančiais pabėgėliais teks kovoti jau ne spygliuota koncertina, o kulkosvaidžiais...Žinoma, tai kol kas vis dar patys niūriausi futurizmo scenarijai, su kuriais nesinori taikstytis.
VŽ rašė, kad likus vos dešimčiai dienų iki Glazgo COP26 buvo nutekinti dokumentai apie didžiųjų pasaulio valstybių spaudimą pakeisti ataskaitą dėl kovos su klimato kaita, pranešė BBC. Tų pastangų esmė — kaip nors pavilkinti (bent kokius 10 ar 20 metų) atsisakymą plėtoti iškastinį kurą. Čia VŽ nori pabrėžti — kalbama ne apie atsisakymą uždaryti Turovo kasyklą Lenkijoje (dėl kurios šiuo metu vyksta diskusijos su ES), bet apie naujas investicijas į iškastinio kuro naudojimą (Kinijoje), į naujas anglies (Australijoje) ar naftos (Saudo Arabijoje) versloves ir pan.
Faktai yra skaudūs, nes didžiosios pramoninės valstybės, įskaitant didžiausią pasaulio teršėją Kiniją, tiesiog ieško formuluočių, kurios pateisintų esamą padėtį, nors kasmet CO2 išmetimai pasaulyje gerina ankstesnių metų „rekordus“.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas yra pažadėjęs, kad šalis nebefinansuos anglimi kūrenamos pramonės užsienyje. Tačiau iki 2030 m. Kinija tebeliks šalimi, toliau statančia ir eksploatuojančia anglies elektrines. Australija tebelieka didžiausia anglies pramonės šalimi, o jos premjeras grasino, kad Australija apskritai ignoruos Glazgo COP26. Galiausiai Scottas Morrisonas vyks į Glazgą, tačiau nepaskelbs apie planus nutraukti iškastinio kuro naudojimą, o CO2 nulinio išmetimo šalis įsipareigoja siekti iki 2050 m. Na kai taip – tai ko ten vykti?
Tai yra toks pat pasaulio politikų skurdas, kaip ir anuomet Donaldo Trumpo, JAV prezidento, pasitraukimas iš Paryžiaus susitarimo su pajacišku paaiškinimu, jog žiema buvusi pakankamai šalta, kad paneigtų pasaulinio atšilimo teoriją.
VŽ požiūriu, pasaulinis atšilimas jau senokai tapo nebe teorija, kai apie klimato kaitą galvojama proginių konferencijų metu. Ir jau nebe ta vieta, kur politikams dera smagintis savo charizma. Tą situaciją taikliai apibūdino aktyvistė Greta Thunberg: „Bla, bla, bla.“ Kada Lietuvoje baigsime su „bla, bla bla“?
Anglies pramonės, o ir kito iškastinio kuro, įskaitant ir dujas bei skalūnų dujas, kuriomis taip džiaugiamės, nes per „Independent“ gebame naudoti tokiu būdu mažindami energetikos kaštus, naudojimas turi būti mažinamas radikaliai.
VŽ supranta, kad kritikai išsyk paaiškins, jog dujų, kaip iškastinio kuro, bei medienos, kaip neva atsinaujinančio šaltinio, naudojimas yra mažiausiai žalingas klimato pokyčiams ir generuoja didžiausią energetinę naudą. Tas paaiškinimas tinka nebent kaip alternatyvai anglies deginimui ir naftos gavybai. Šios energetikos rūšys labai menkai prisideda prie CO2 mažinimo siekiant nulinės emisijos.
Tačiau Lietuvoje jos yra toliau skatinamos kaip priemonės šiuo metu mažinti šilumos ir energijos kainą. Energijos kaina aktuali ne vien Lietuvos pensininkui, kai ji brangs kažkiek procentų. Kaina taps aktuali konversijos metu, kai teks išsivysčiusiam pasauliui, kurio dalis yra Lietuva, rasti aiškų sprendimą, kaip mažinti iškastinio kuro naudojimą tose šalyse kaip, pavyzdžiui, Indija, kuriose energijos pabrangimas turės esminės įtakos viso pasaulio ekonomikai.
Tačiau grįžtant prie pasaulinio klimato kaitos. VŽ nuomone, pasiekėme tą ribą, kai dėl jos jau esame atsakingi kiekvienas. Asmeniškai. Nebegalima laukti kažkokių bendrų JT rekomendacijų, kurių atskirai paėmus dauguma šalių ir nesilaiko. Tiesiog jau laikas veikti.
