R. Valiūnas. Nauja pelno apmokestinimo sistema – papildomi degalai Lietuvos ūkio varikliui ar kvailystė?

Pirmą šių metų ketvirtį sudarant „Investor‘s Forum“ Lietuvos investuotojų pasitikėjimo indeksą atlikta apklausa parodė, kad mokesčius, kaip šalies privalumą pritraukiant investuotojus, nurodė tik 8% apklaustųjų. Ryškiausiu privalumu įvardinti talentai (53%) bei infrastruktūra ir logistika (50%). Taigi, tobulinant mokesčių sistemą tikrai yra kur pasistiebti, o pelno apmokestinimas tik jį paskirstant galėtų tapti akivaizdžiu bei ilgalaikiu proveržiu. Mat, dabar Estija ir Latvija investuotojams rodo pavyzdžius, kaip nuo mokesčių atpalaiduotos investicijos suteikia impulsų verslui augti ir plėstis.

Tad ir Finansų ministerijos Mokesčių sistemos pertvarkos darbo grupėje diskusijos vyksta intensyviai, išryškėja skirtingos nuomonės ir pozicijos dėl alternatyvų, kaip galėtų keistis pelno apmokestinimo sistema Lietuvoje.

Atsižvelgiant į daugelį aplinkybių ir bendrą regiono kontekstą galimybė įvesti pelno apmokestinimą jį paskirstant, mūsų nuomone, šiuo metu atrodo racionaliausias sprendimas. Ši pelno apmokestinimo sistema, kaip jau minėta, vadinama estiška, nes nuo 2000 metų yra įdiegta Estijoje.

Tiesa sakant, ji greičiau turėtų būti vadinama lietuviška, nes modelį pirmieji pasiūlė Lietuvos Laisvosios rinkos institutas ir Elena Leontjeva. Bet palikime autorines teises nuošalyje. Vėliau vadinamąjį estišką modelį su korekcijomis pritaikė ir Latvija, o visai neseniai, nuo 2021 metų, ta pačia kryptimi iš dalies pasuko ir kita mūsų kaimynė – Lenkija. Todėl verta atkreipti dėmesį, kad mokesčių sistemos pokyčiai regione daro įtaką konkurencinei aplinkai ir veikia verslo sprendimus investuoti.

Argumentas, kad iš tradicinių pelno apmokestinimo sistemų turime geriausią, yra nekorektiškas, nes latviai su estais su savo netradicine sistema pirmauja prieš mus mokesčių konkurencingumo indekse ir būtent dėl savo pelno apmokestinimo tvarkos. Beje, kaimynai net nesvarsto atsisakyti jos atsisakyti, Estijos atstovų teigimu tvarka, su per 20 metų atliktais patobulinimais puikiai veikia. Šį modelį galutinai įsivedus ir Lenkijai, mes regione liksime vieni. Ar tikrai dėl to, kad esame patys išmintingiausi?

G7 šalims pasiūlius minimalų 15% pelno tarifą Lietuvoje jau pasigirdo entuziastingų džiūgavimų, kad latviai ir estai susimovė, tas seniai buvo aišku, jiems viską reiks keisti, o mes lietuviai kaip tikri paskutiniai Europos pagonys apgynėm savo tiesą. Tikrai? Neturėjom universiteto, rašytinės kalbos, pralošę stipresnėms kultūroms kalbine prasme praradom valstybės elitą.

Taip ir dabar, vietoj to kad (i) pagalvotume, o kodėl tie G7 nori minimalių pelno mokesčio tarifų – ar tik ne kad tokie estai ir panašūs (bet didesni) nepasiimtų grietinėlės; (ii) sakytume, šaunuoliai estai, tiek metų naudojosi investicijų pritraukimo korta; (iii) pamąstytume, ar tikrai ES patvirtins šias taisykles; (iv) pamąstytume, jei visgi ES patvirtins minimalų pelno tarifą, ar tai tikrai eliminuos estišką modelį, — plojame rankomis, kad pasirodo (o varge) buvome patys protingiausi.

Estiškos sistemos privalumai

Esu įsitikinęs, kad plačios ir daugiašalės diskusijos dėl pelno apmokestinimo alternatyvų yra labai vertingos, nes leidžia geriau suvokti verslo aplinkos raidos projekcijas.

Turiu prisipažinti, kad iki šių diskusijų neturėjau tvirtos nuomonės dėl pelno mokesčio režimo. Tačiau vis labiau įsitikinu, kad šis modelis, atlikus tam tikras modifikacijas, Lietuvoje būtų itin naudingas.

Pirma, kai pelnas apmokestinamas jį paskirstant, tai skatina įmones aktyviau mąstyti apie investicijas, atrasti naujas plėtros kryptis, išbandyti naujus verslo modelius. Atsiranda daugiau erdvės inovacijoms ir produktyvumui didinti – būtent šiose srityse pastebimai atsiliekame nuo Estijos. Be to, didesnė dalis įmonėms likusių nuosavų lėšų bent iš dalies padėtų atsverti kredito pasiekiamumo problemą – smulkios ir vidutinės įmonės ypač skundžiasi, kad Lietuvoje kredito pasiekiamumas yra vienas žemiausių Europoje.

Nerimą kelia tendencija, kad, „Swedbank“ apžvalgos duomenimis, pernai verslo finansavimas Lietuvoje sumažėjo 8,3% , kai Latvijoje ir Estijoje – augo atitinkamai 1,5% ir 2,5%. Taigi, sekant kaimynų pavyzdžiu, pelno apmokestinimas ne jo uždirbimo, o vėlesnio skirstymo momentu sustiprintų įmonių balansus – tai leistų ir pasiskolinti, ir, pavyzdžiui, sudaryti sutartis su tiekėjais geresnėmis sąlygomis.

Antra, įmonėse išlaikomi papildomi finansiniai resursai suteiktų galimybių organizacijoms stiprinti atlygio sistemas – gausesni finansiniai ištekliai padėtų išlaikyti ir pritraukti talentų, sukurti naujų darbo vietų. Priminsiu, kad konkurencija dėl talentų vis aštrėja ne vien šalies, regiono, bet ir globaliu mastu. Beje, šalys ir miestai jau dabar kuria sprendimus, kaip pritraukti ne verslus, o būtent talentus, galinčius dirbti iš bet kur, bet norinčius gyventi patogiai ir įdomiai.

Trečia, įdiegus naują sistemą pelno mokesčio administravimas taptų paprastesnis ir pigesnis. Šiuo metu Lietuvoje įmonių pelnas apmokestinamas du kartus: pirmą kartą uždirbimo momentu, o antrą kartą – kai yra išmokamas akcininkams (fiziniams asmenims arba mažiesiems akcininkams, turintiems mažiau kaip 10% įmonės akcijų) kaip dividendai (arba apmokestinamas kapitalo prieaugio mokesčiu parduodant akcijas, jeigu nėra galimybės pasinaudoti akcijų perleidimo lengvata). Tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje sistema yra paprastesnė – pelnas apmokestinamas paskirstymo momentu, kitaip tariant, kai išmokami dividendai. Skirstomo pelno apmokestinimo sistema sumažina administracinę naštą ir verslui, ir mokesčių administratoriui – dalies mokestinės pelno apskaitos reikalavimų tiesiog nebelieka arba juos pakeičia kiti, paprastesni bei geriau apibrėžti. Žinoma, kaip ir kitų pokyčių atvejais, būtina palikti protingos trukmės pereinamąjį laikotarpį, kad visi sistemos dalyviai spėtų tinkamai prisitaikyti.

Ketvirta, naujas modelis galėtų tapti paskata trauktis iš šešėlio, užgniaužti „dvigubą buhalteriją“. Mokesčių ekspertai pastebi, kad dėl dabartinės pelno mokesčio tvarkos mažesnėms įmonėms kyla pagundų žaisti pelės ir katės žaidimą su valstybe. Dėl išlaidomis pripažįstamų ir nepripažįstamų sąnaudų įmonės dalį savo lėšų išleidžia ne racionaliai, o tiesiog siekdamos sutaupyti mokesčių sąskaita. Dėl to riba tarp mokesčių planavimo ir mokesčių vengimo tampa itin plona.

Tuo tarpu Estijos patirtis rodo, kad skaidri tvarka verslui leidžia geriau pasirengti naujajai realybei – iššūkiams per ir po pandemijos. Didesnis nuosavų lėšų rezervas padeda amortizuoti pajamų praradimus.

Permainos neturi būti skaudžios

Puikiai suprantu, jog siūlomi pokyčiai turėtų būti pritaikomi, galvojant apie įvairias įmones. Pavyzdžiui, mažos įmonės, turinčios iki 10 darbuotojų ir 300.000 eurų metinę apyvartą, šiandien gali naudotis pelno mokesčio lengvata – 5% tarifu, nors mažai įmonei išmokant dividendus savininkui (fiziniam asmeniui) dar sumokamas 15% pajamų. Todėl verta padiskutuoti dėl tokio tarifo, kuris atspindėtų mažos įmonės esamą mažesnį pelno mokestį.

Taip pat galima nuraminti nuogąstaujančius dėl to, kad estiška sistema skatins vartojimą per įmones. Šią riziką nesudėtinga panaikinti įvedant atitinkamus apribojimus, pvz. apmokestinant automobilių, jachtų ir panašių prabangos prekių įsigijimo ar kitas aiškiai ne verslui reikalingas išlaidas iš karto (t.y. laikyti tai menamu pelno paskirstymu). Nuoseklu būtų apgalvoti, kuriais atvejais turėtų būti apmokestinamos grupės įmonėms suteikiamos paskolos, siekiant išvengti paskolų suteikimo vardan pelno apmokestinimo apėjimo.

Ko gero, daugiausia emocijų sukelia klausimas: kaip dėl naujos sistemos sumažėtų pelno mokesčio pajamų surinkimas į valstybės biudžetą? Juk kalbama apie šimtus milijonų eurų.

Vertinant šį argumentą, būtina atsižvelgti, kas padedama ant kitos svarstyklių lėkštelės. Tuomet matome esminį dalyką – patrauklesnė sistema pritrauktų daugiau investicijų ir papildomų mokesčių. Pavyzdžiui, pritraukus 12 investicinių projektų, panašių kaip „Danske Bank“ paslaugų centras (pernai Lietuvos biudžetą per įvairius mokesčius papildęs 62 mln. eurų), būtų bene pilnai kompensuota visa į biudžetą patenkanti pelno mokesčio suma – t. y. 780 mln. eurų.

O dar lengviau pasižiūrėti į UAB “Thermo Fisher Scientific Baltics“ pernai sumokėtą pelno mokesčio sumą – mažne 67 mln. eurų. Beveik 9% viso Lietuvoje sumokėto pelno mokesčio! 2020 metais įmonė sumokėjo 35 mln. eurų pelno mokesčio. Sekantiems „Thermo Fisher“ veiklą nesunku buvo pastebėti, kas pasikeitė – įmonės akcininkai tiesiog investavo į naujus gamybinius pajėgumus kuriuose gamyba pradėta paskutinį metų ketvirtį. Belieka tik spėlioti kokio dydžio pelno mokestį įmonė sumokės už šiuos metus. O juk investicija galėjo atsidurti ir kitame pasaulio krašte.

Tiems, kurie trina rankas įžiūrėję prieštaravimus mano teiginiuose, atseit įgyvendinus šiuos pasiūlymus Lietuva nukentės, juk negaus tų didelių pelno mokesčio sumų iš „Thermo Fisher Scientific Baltics, „Danske Bank“ paslaugų centro ir kitų. Netiesa. Gaus. Anksčiau ar vėliau akcininkai nori dividendų. O tol kol jų neima, reiškia investuoja juos Lietuvoje. Naujos darbo vietos, pajamų mokestis, PVM ir daug daug kitų gerų dalykų.

Sistemą taikančios kaimyninės šalys patvirtina, kad biudžeto pajamų sumažėjimas iš pelno mokesčio buvo tik laikinas. Mat, investuotojai anksčiau ar vėliau nusprendžia pasiimti grąžą – išsimokėti dividendus. O jeigu Lietuvoje verslas kurį laiką elgtųsi kitaip – irgi puiku, nes sukaupti pinigai vienaip ar kitaip būtų investuoti ir kurtų mūsų šalies BVP.

Kiek baisu kad politikai ir valdininkai, rodos, dar nėra nė karto skaičiavę, kaip sumažinti mokesčiai grįžtų per naujas investicijas. Tikrai nelogiška, bet labai jau įprasta klausti: gerai, yra rizika prarasti pirmus metus 780 mln. eurų pelno mokestį į biudžetą, kuriuos mokesčius siūlote padidinti? Atsakymas: nė vieno. Priešingai, dar kuo greičiau būtina panaikinti GPM 32% progresinį tarifą ir pažvelkime į trijų, o ne vienų metų perspektyvą.

Taip, būtina pabrėžti, kad vertinant pelno mokesčio konkurencingumą su kitų šalių, jo negalima atsieti nuo darbo jėgos apmokestinimo klausimo. Turime pripažinti, kad šiame kontekste Lietuva su progresyviniu 32% mokesčių tarifu darbo pajamoms atrodo išties prastai. Tad, kad ir kokie taiklūs būtų Finansų ministerijos ir Vyriausybės sprendimai, vienos sidabrinės kulkos visiems klausimams išspręsti nėra.

Verslas retai rimtai užauga neprisiimdamas jokių rizikų. O gal geriau rizikų neprisiimti ir likti vidutinių pajamų šalimi? Gyvename geriau nei bet kada, kam dar rizikuoti?

Komentaro autorius — Rolandas Valiūnas, asociacijos „Investors‘ Forum“ valdybos pirmininkas