W. Buiteris. Ar bitkoinas tinka verslui?

Ar Moyo teisi? Išanalizuokime jos teiginius po vieną.

Pirma, neaišku, kaip perkant bitkoinus galima sumažinti įmonės riziką. Vienintelė rizika, kurią nurodo Moyo, tai praleisti progą pasinaudoti tuo, kas gali būti vienas didžiausių visų laikų spekuliacinių burbulų. Taip, ilgai trunkančiu bitkoino brangimu nepasinaudojusi įmonė iš tiesų gali susidurti su skaudžiomis pasekmėmis, įskaitant tokią, kad ją gali įsigyti į bitkoinus investavęs konkurentas.

Akivaizdu, kad investicijos į bitkoiną yra vienas iš garantuotų būdų nepraleisti progos pasinaudoti bitkoino kapitalo prieaugiu. Tačiau vargu, ar dėl to jis tampa protinga investicija, ypač įvertinus potencialią grąžą ir didelę kapitalo praradimo riziką.

Lygiai taip pat pramanyta yra ir mintis, kad kriptovaliutos gali išspręsti problemas, su kuriomis dažnai susiduriama besiformuojančiose rinkose. Iš tiesų, skirtingai nuo įprastų aukso atsargomis nepadengtų popierinių pinigų (tarp kurių yra centrinio banko skaitmeninės valiutos), tokioms dezentralizuotoms privačioms kriptovaliutoms kaip bitkoinui nekyla rizika, kad švaistūniškos vyriausybės jų prispausdins per daug. Tiesa ir tai, kad rizika išleisti per dideles emisijas yra didesnė kai kuriose besiformuojančiose rinkose nei daugelyje išsivysčiusios ekonomikos šalių.

Tačiau per didelė valiutos emisija yra tik viena galima grėsmė besiformuojančių rinkų finansiniam stabilumui ir ją pašalinus bitkoinas staiga netaps patikima vertės kaupimo priemone. Netgi priešingai – bitkoino kainos svyravimai nuo tada, kai jis atsirado 2009 m., buvo stulbinami. 2021 m. kovo 29 dieną jo kaina pasiekė 57.856 JAV dolerius – šiek tiek mažiau nei visų laikų jo rekordas, pasiektas kovo 13 dieną – 61.284 JAV doleriai – rinkos kapitalizacijai siekiant beveik 1 milijardą JAV dolerių. Kaip teigiama „JPMorgan“ vasario 17 d. pastaboje, tuo metu bitkoino trijų mėnesių realizuotas kintamumas buvo 87% palyginti vos su 16% aukso realizuotu kintamumu. Taip pat neseniai atlikto tyrimo duomenimis, bitkoino kainos svyravimai yra beveik dešimt kartų didesni nei pagrindinių aukso atsargomis nepadengtų popierinių valiutų (kaip antai JAV dolerio euro ir jenos atžvilgiu).

Moyo taip pat teigia, kad bitkoinas gali palengvinti pervedimus į mažų ir vidutinių pajamų šalis. Tačiau šiame teiginyje nepaisoma to, kad operacijos su bitkoinu yra neabejotinai neefektyvios. Kadangi jo bloko dydis negali viršyti vieno megabaito, o vieno bloko atradimo procesas trunka maždaug dešimt minučių, per sekundę galima atlikti tik septynias operacijas. O, pavyzdžiui, „Visa“ per sekundę vidutiniškai atlieka 1.700 operacijų ir realiai gali priimti per 65.000 operacijų žinučių per sekundę. Dizaino požiūriu bitkoinas yra tiesiog pernelyg neefektyvus, kad kada nors galėtų tapti efektyvia atsiskaitymo priemone.

Tai, kad bitkoino pasiūla yra ribota ir siekia 21 milijoną vienetų, yra labiau trūkumas nei pardavimą skatinantis privalumas. Gera valiuta privalo turėti galimybę atlaikyti stipriai išaugusią pasiūlą, kai to prireikia, kaip antai kilus finansinei krizei ar esant bendros paklausos šokui. Negali būti jokios paskutinės skolinančios institucijos ar paskutinio rinkos formuotojo, galinčio imtis sisteminių gelbėjimo operacijų su bitkoinu ar kitomis decentralizuotomis kriptovaliutomis.

Galiausiai, ar bitkoinas iš tiesų yra naujos skaitmeninės kriptovaliutos infrastruktūros avangardas, kurio išmintingi investuotojai negali sau leisti nepaisyti? Ne, nes Kinijoje ir kitur centrinio banko kuriamos skaitmeninės valiutos neturi nieko bendro su bitkoinu ir kitomis decentralizuotomis kriptovaliutomis. Čia nenaudojama jokia blokų grandinės ar kita paskirstytojo registro technologija ir norint patvirtinti sandorio galiojimą nereikia darbo įrodymo.

Tikriau sakant, centrinio banko kuriamos skaitmeninės valiutos veikia kaip paprastos įprastinių banko sąskaitų skaitmeninės versijos. Iš esmės jas galima įgyvendinti kaip individualias sąskaitas centriniame banke kiekvienam vartotojui ir įmonei savo jurisdikcijoje. Arba centrinis bankas gali suteikti garantiją tokioms sąskaitoms, bet jos veiktų ir įvairiose privačiose finansinėse institucijose.

Centrinio banko kuriamos skaitmeninės valiutos nėra jokia naujiena. Tai nėra toks perversmą sukėlęs atradimas kaip decentralizuotos kriptovaliutos paskirstytojo registro technologijos pagrindu. Tačiau ta revoliucija jau žlugo, nes bitkoinas ir panašios kriptovaliutos, kaip vertės kaupimo priemonės, yra visiškai nepatrauklios. Joks protaujantis investuotojas neturėtų nė arti prie jų artintis (nebent turi krūvą pinigų ir visiškai nebijo rizikos).

Dar viena vinis į bitkoino karstą yra itin didelis energijos poreikis – šios kriptovaliutos operacijos patvirtinamos vykdant darbo įrodymo „kasybos“ operacijas, kurioms reikia be galo daug energijos skaičiavimo pastangų. Kembridžo bitkoino suvartojamos elektros rodiklis rodo, kad vidutiniškai per metus bitkoinams sunaudojama 139,15 teravatvalandžių – daugiau nei jos sunaudoja Argentina.

Paprastai tariant, bitkoinas ir kitos darbo įrodymo sistema grįstos kriptovaliutos aplinkosaugos požiūriu yra tikra katastrofa. Maža to, kriptovaliutas galima kopijuoti be jokių apribojimų dar labiau didinant žalą aplinkai.

Esmė yra aiški – bitkoinas yra itin rizikinga ir aplinkosaugos požiūriu nepageidaujama investicija. Tai nėra protingas sprendimas sprendžiant bet kokią besiformuojančios rinkos problemą ir jis negali būti vertės kaupimo ar patikima atsiskaitymo priemonė. Kuo greičiau bitkoinas ar bet kurios kitos paskirstytojo registro technologijos pagrindo valiutos atsidurs ekonomikos istorijos užribiuose, tuo geriau.

Komentaro autorius — Willemas H. Buiteris, Kolumbijos universiteto tarptautinių ir viešųjų reikalų skyriaus kviestinis profesorius.