Š. Andriukaitis-Sutkus. Karantino scenarijų miražai ar valdžios neįgalumo priedanga?

Bet net išleidusi mažiau, nei prarandama per vieną savaitę, LR Vyriausybė galėtų užtikrinti lokalų atvejų ir židinių valdymą visose savivaldybėse bent metus į priekį. Tačiau kol ministro galvoj sukasi tik butaforinė atvejų rodiklių buhalterija, gyvename scenarijų miražuose, pasmerkiančiuose žlugimui ištisas veiklų šakas.

Dar sausio vidury ministras su „ekspertais“ paskelbė keletą pandemijos scenarijų. Su nauja jėga pranešta, kad situacijos valdymas nuo šiol priklauso nuo dviejų „svarbiausių“ rodiklių – atvejų skaičiaus šimtui tūkstančių gyventojų ir teigiamų testų procento. Kurį laiką džiaugtasi abiejų rodiklių gerėjimu, bet pastaruoju metu situacijai stabilizavusis vis daugiau žmonių pradeda kvestionuoti šitų rodiklių prasmingumą. Deja, ne be reikalo – tik paskelbus scenarijus buvo aišku, kad pasirinkti stebėjimo rodikliai yra naudingi tik tuo, kad juos lengva suskaičiuoti ir paprasta paaiškinti plačiosioms masėms, tačiau tik tiek. O iš tikrųjų jie labai mažai pasako apie viruso paplitimą, jeigu neatsižvelgiama į kitus parametrus, tokius kaip viruso atvejų tikslus geografinis žemėlapis, židinių skaičius ir dydis, užsikrėtimo tipas, kontaktų skaičius ir panašiai, bei niekaip neatspindi ir prevencinių priemonių taikymo efektyvumo.

Lietuva turi 60 savivaldybių, dešimtyje iš jų gyvena 60% populiacijos. Likusiose vidutinis gyventojų skaičius sudaro vidutiniškai 25.000 gyventojų, o penkiose mažiausiose – nesiekia nė 7.000. Neringos, Birštono, Rietavo, Pagėgių savivaldybėms, kad jos nepasiektų ministro nurodyto A scenarijaus kriterijaus (25 atvejų/100.000 gyv.), tereikia 2 atvejų. Taip, tik 2 atvejų. O visoms 50-iai mažųjų savivaldybių tereikia vidutiniškai 7 atvejų kiekvienoje. Tad jei turi net ir vieną nedidelį židinį poroje mokyklos klasių ar vietinėje įmonėje – A scenarijų turi pamiršti. Pamiršti ne tik scenarijų, bet ir regioninę ekonomiką.

Dar absurdiškiau skamba teiginiai, kad šitos savivaldybės neįgalios taikyti vietinių kontrolės priemonių. Ir čia ne šiaip gatvės žmonių teiginiai, o naujos valdžios. Tiksliau tų, kuriems esame patikėję savo valstybės valdymą, kurie šiandien atvirai sako, kad merai geba „ne kažką“. Tik priminsiu, kad šitų savivaldybių gyventojų tankis vos siekia 30 gyv. / km2 , kai tuo tarpu tokiuose metropoliuose, kaip Tokijas, gyventojų tankis yra beveik tūkstantį kartų didesnis.

Ir tiesa, nepaisant to, Tokijas lokalią viruso plitimo kontrolę taiko, tuo tarpu Lietuva – iš principo netaiko ir nesigirdi, kad ministras kaip nors rengtųsi tą daryti, išskyrus kaltinimus, kad jų merai – „ne kažką“. Norėčiau aš pamatyti ministrą, pavyzdžiui, Švenčionių rajono mero rolėje be finansavimo ir priemonių, ir kaip jam pavyktų tą „kažką“ išspausti!

Dabar pasigilinkime į kitą rodiklį – teigiamų atvejų nuo testuotų procentą. Elementari logika sako, kad jei atvejų turi mažai, ypač simptominių, gali turėti nedidelį besitestuojančių kiekį ir sąlyginai didelį atvejų procentą. Dar įdomiau pasidaro tada, kai testuojama itin daug. Beveik 2% klaidingų teigiamų atvejų turima vien dėl testų specifiškumo paklaidos. Kitais žodžiais tariant – iš 4% tikslinio A scenarijui pasiekti nustatyto rodiklio, beveik pusė gali būti klaidingi teigiami atvejai. O tai savo ruožtu mus grąžina prie pirmojo rodiklio – atvejų skaičiaus 100.000 gyventojų. Matematiškai labai tikėtina, kad turint tik 3% iš testuojamų realiai sergančių ir per dieną atliekant virš 15.000 testų, 300 iš 750 atvejų bus klaidingi teigiami – kitaip sakant, turėsite >4% teigiamų atvejų ir >28 atvejų / 100.000 gyventojų. Scenarijus B. Kai kurių ekspertų skaičiavimais, nepasiekiamojo A scenarijaus testų kiekis gali būti ir perpus mažesnis.

Priminsiu, kad simptomų neturinčių žmonių testavimas kaip praktika išsivystė tik per COVID-19 pandemiją. Dėl šios priežasties kai kurios šalys laikosi praktikos tirti tik simptomus turinčius žmones, kaip iš esmės ir buvo daroma gydant daugumą ligų iki šiol. Nepaisant to, LR Vyriausybė rimtu veidu svarsto sveikų žmonių prievartinio testavimo įvedimą!

Štai tokie tad tie karantino scenarijų rodiklių viražai, darantys patvirtintus scenarijus nepasiekiamu miražu. Tyčia ar ne – sunku spėti. Tačiau akivaizdu, kad dėl prastos situacijos vertinimo metodikos, prarandame tai, ką kūrėme visus 30 metų. Ir tikrai labai sunku paaiškinti kodėl Lietuvoje eilinį kartą bandoma išrasti dviratį, kuris jau išrastas. Juk yra daug atvejų ir tyrimų, rodančių nenuginčijamą ilgalaikių karantinų žalą. JAV kai kurios valstijos (Teksasas, Florida), praktiškai įvertinę daug kartų naudą viršijančių drakoniškų ribojimų žalą, jau atsisako VISŲ apribojimų. Pažangios valstybės, kaip antai Norvegija, Suomija, Islandija, Japonija ir kitos, apskritai tokios praktikos šalies mastu netaikė.

Tuo tarpu mūsų šalies valdžia, susipančiojusi rankas neracionaliais karantininiais scenarijais, ir toliau užsiiminėja vis absurdiškiau atrodančiais įvairiais taškiniais „laisvinimais“. Kylančią visuomenės neapykantą bandoma slopinti tik iškeptos ekonomikos ministrės vis žadama paramėle vienai ar kitai pabruzdančiai verslo sričiai. Paramos dokumentus užpildę dar metų pradžioje ir jau turėję ją gauti – jos vis dar laukia.

Besipiktinantys tokiu valdžios sektoriaus neįgalumu iškart bauginami mokesčių inspekcijos kontrolės priemonėmis – suprask, jei prieštarausi, tai ir tų pažadėtų trupinių nebus. O juk ištisi sektoriai, tokie kaip turizmas, sveikatinimas, restoranai ir barai, namų paslaugos, muziejai ir galerijos, smulkioji prekyba ir amatai, pramogos ir dar eilė kitų jau dabar realiai žvelgia mirčiai į akis.

Tad šios Kovo 11-osios išvakarėse tokia situacija ypač skaudi. Ir keista, nes pernai to nebuvo, nors buvo gerokai daugiau nežinomybės, baimės.

Pilietinė visuomenė yra tiek stipri, kiek ji laikosi savo pačios susikurtų taisyklių. Deja, nemaža dalis gyventojų jau nebetiki ministro scenarijais, jų valdymo priemonėm ar „ekspertais“, jau nekalbant apie tai, kad kritikos valdytojams riebiai nepagailėjo ir Dalia G.

Didėjant nepasitikėjimo atmosferai, garsėja ir radikalias melagienas skleidžiantys balsai, skatinantys abejoti net ir efektyviomis priemonėmis, tokiomis kaip vakcinavimas. Nepaisant to, antikonstitucinis gyventojų teisių ribojimas netrukdomai tęsiamas toliau – iki šiol taip ir negimė nei vienas scenarijus, kad būtų panaikinti visi apribojimai!

Tačiau Lietuvos Vyriausybei dar nevėlu pasekti kitų šalių pavyzdžiu ir, pagaliau pripažinus klaidą, atsisakyti didžiosios dalies ribojimų kuo greičiau. Bet ar išvis šita Vyriausybė praregės – parodys tik laikas ir lietuvių kantrybė, tačiau jau dabar aišku, kad šito aklumo pasekmės bus itin skaudžios ne tik mums, bet ir vaikams bei anūkams, kurie ir paveldės šių totalinių karantinų iškankintos valstybės griuvėsius.

Komentaro autorius — Šarūnas Andriukaitis-Sutkus, nepriklausomas rizikos analitikas