Duomenų verslas: kaip išaugti iš embriono stadijos

Lietuvos duomenų perdavimo ir saugojimo rinkoje šiuo metu susiklostė tokia situacija, kai vienose rankose gali būti sutelkta didžioji šio verslo dalis. Įdomiausia tai, kad monopolinė verslo aplinka grasina įsigalėti ne be mūsų valstybės pagalbos. Valstybės valdomai įmonei „Lietuvos energija“ bei AB „Litgrid“ parduodant Duomenų logistikos centrą, ir „žaliam“ aišku, kad rinkoje formuojasi dominuojantis milžinas, kurio rankose bus kone trys ketvirtadaliai duomenų centrų paslaugų rinkos „pyrago“.

Žinoma, bet kokia lazda visuomet turi du galus. Viena vertus, tokia situacija yra labai nepalanki Lietuvai, nes į duomenų centrų rinką, kurioje nėra konkurencijos, nenorės ateiti rimti žaidėjai iš užsienio. Tokia padėtis menkintų Lietuvos reputaciją užsienio investuotojų akyse. Kita vertus, vartotojai gali džiaugtis, turėdami greitą internetą namuose. Monopolinė situacija mūsų šalies vidaus rinkoje nebūtų naudinga ir dabartiniams jos žaidėjams – verslui. Juk turėdamas labai platų paslaugų spektrą, tiekėjas monopolininkas gali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, manipuliuoti kainomis. Akivaizdu, kad galios koncentracija vienose rankose iškreiptų rinką, tad valstybė turėtų siekti, kad taip neįvyktų.

Vienas iš būdų, galinčių sudrumsti besikaupiančius vandenis – alternatyvių ryšio tiekėjų paieška, žinoma – tarptautinių. Kitas būdas – duomenų centrų vystytojų paieška. Jei duomenų centrų būtų galima papildomai pastatyti - deja, jungčių (kabelių) joks kitas ryšio tiekėjas po visą Lietuvą taip lengvai nepaklos, nes tam reiktų milijardinių investicijų. Štai Amsterdame duomenų centrų yra apie 400, kiekviename jų yra apie 40 ryšio tiekėjų. Pas mus dažniausiai yra vienas, o daugiausiai – du. Taigi, esame embriono stadijoje. Lietuvos pozicijos Europos duomenų perdavimo rinkoje, palyginti su Baltarusija, Latvija, Estija, nekalbant apie Lenkiją, yra silpniausios. Taip, į traukinį pavėlavome, nes prioritetus skyrėme e. švietimui, e. sveikatai, o ne duomenų centrų vystymui.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje tarptautinės kompanijos neskuba statyti duomenų centrų, nes jų niekas neskatina to daryti. Verslas kuriasi tose šalyse, kurių valstybinės institucijos rodo iniciatyvą, pavyzdžiui, Švedijoje. Pastaroji valstybė skiria daug lėšų įvairiems projektams, organizuoja konferencijas, forumus, kuriuose verslas susipažįsta, keičiasi kontaktais. Šioje šalyje visi duomenų centrai naudoja žaliąją energiją, tad gauna valstybės subsidijas – duomenų centrų verslas yra itin imlus elektros energijai. Puiki Lietuvos geografinė padėtis galėtų sudominti užsienio investuotojus. Daug turime privalumų, tačiau trūksta iniciatyvos.

Kitas pavyzdys – Estija, čia duomenų centrų kūrimąsi taip pat globoja valstybė. Ir – ne be reikalo. Duomenų centrų verslo plėtra yra ekonomiškai labai naudinga šalies biudžetui. Nereikia būti dideliu ekspertu, kad tai suprastumei. Belgijoje įsikūręs „Google“ duomenų centras kasmet prisideda 110 mln. Eur prie šalies BVP bei vidutiniškai priima po 1.500 naujų darbuotojų. Užtenka užmesti akį į Nyderlandų duomenų centrų verslo statistiką, kurioje matyti, kad pernai šis sektorius pagal sumokamus mokesčius aplenkė logistikos sektorių. O juk logistika Nyderlanduose visuomet buvo pirmoje vietoje.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet faktas yra toks, kad vienas vidutinio dydžio duomenų centras į Lietuvos biudžetą sumokėtų daugiau mokesčių nei šiuo metu sumoka vienas tarptautinis paslaugų centras. Praėjo etapas, kai Lietuva pasaulyje garsėjo pigia kvalifikuota darbo jėga. Vaikydamiesi žemų kaštų paslaugų centrai tuoj ims bėgti iš Lietuvos, tad atėjo laikas labai rimtai susirūpinti Lietuvos duomenų perdavimo ir saugojimo rinkos ateitimi bei ieškoti alternatyvų.