Finansų ministras dėl mokesčių su verslu ateis tartis dar sausį, į Seimą – pavasarį

Ministre, pabrėžiate, kad mokesčių pakeitimais norite išlaikyti sistemos stabilumą, tačiau pokyčius visgi planuojate. Tad atskleiskite mūsų skaitytojams, kokius mokesčius ir nuo kada planuojate keisti?

Neslėpsiu, kad jau prasidėjo intensyvus darbas ieškant variantų įvairių mokesčių srityje, kaip užtikrinti, kad esama mokesčių sistema su tam tikrais pakeitimais svariau ir, kita vertus, socialiai teisingiau galėtų surinkti būtinus išteklius.

Tačiau to dabar neatskleisiu dėl labai paprastos priežasties, kurią jūs ir įvardijote, – mokesčių sistema iš tikrųjų turi būti stabili ir prognozuojama. Kad taip būtų, tie pakeitimai iš pradžių turi būti parengti ir kuo plačiau aptarti valdančiojoje koalicijoje, su verslo bendruomene, su socialiniais partneriais.

Galiausiai, be abejo, sprendimai bus priimti Seime.

Tai yra akivaizdu ir tai buvo akcentuojama mūsų, socialdemokratų, rinkimų kampanijos metu, beje, tai aiškiai akcentavo ir mūsų koalicijos partneriai Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Su dabartiniais viešojo sektoriaus finansavimo įnašais greitai nesugebėsime tvariai finansuoti ne tik tų sričių, kurios buvo visuomet finansuojamos, turiu omenyje švietimą, sveikatą, socialinę apsaugą, bet ir to, kas dabar svarbiausia, t. y. šalies apginamumo ir saugumo poreikių.

Verslas ragina nedidinti nei pelno mokesčio, nei gyventojų pajamų mokesčio, tačiau siūlo peržiūrėti verslo liudijimų tvarką, jų apmokestinimą, biurokratijos palengvinimą. Į tai atsižvelgsite?

Pradėkime nuo biurokratijos. Žinoma, atsižvelgsime. Aš tikrai matau daug erdvės, kur reikia padaryti tam tikrą reviziją, ir tai leistų sumažinti administracinę naštą.

Dėl konkrečių mokesčių nėra viskas taip paprasta ir gyventojų pajamų mokesčio sistema, ir pelno mokesčio sistema egzistuoja. Tie įstatymai priimti labai seniai. Tuos mokesčius mes renkame. Bet konkretus pavyzdys, kuris man kelia tam tikrą rūpestį, tai dar prieš dešimtį metų įvesta pelno mokesčio lengvata moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP). Pagal ją įmonė, kuri vykdo šiuos tyrimus ir plėtrą, atitinkamas sąnaudas galėtų atskaičiuoti iš savo pelno trigubai. Šia lengvata pasinaudojo iki šiol juokingas skaičius įmonių ir menkomis sumomis. Kažkodėl ši lengvata neveikia. Tai bus vienas klausimų, kurį mes spręsime. 

Verslo liudijimai taip pat yra komplikuota problema, ir aš suprantu, kad, vadinkime, formalizuotas verslas, kuris veikia įmonėse, turi tam tikrų priekaištų dėl nevienodos konkurencinės aplinkos tiems darbuotojams, kuriuos turi nusisamdyti, sakykime, statybose, palyginti su tais darbuotojais, kurie dirba savarankiškai. Galima su šitais motyvais sutikti. Tačiau, iš kitos pusės, verslo liudijimas leidžia legalizuoti tam tikrą visiškai smulkią veiklą, kurią žmogus pats kuria, pats užsiima savo rizika ir susimoka mokestį, kuris eina į savivaldybės biudžetą. Tad verslo liudijimai taip pat sprendžia nemažai klausimų, labai svarbių pačiam smulkiausiam verslui, taip pat ir savivaldybėms. Dėl to lengvų sprendimų šitoje srityje tikrai nebus.

Tad visgi kaip numatote papildomai finansuoti krašto apsaugą, Gynybos fondą? Pavyzdžiui, įmonėms 1 procentiniu punktu jau padidėjo pelno mokestis. Taip pat girdėti viešų svarstymų, kad galbūt tą tarifą dar reikėtų didinti. Koks jūsų požiūris?

Gynybos fondui numatytas finansavimas, kaip ir buvo kalbėta praėjusioje kadencijoje, nėra pakankamas. Iš tikrųjų gynybos reikmės yra didžiulės, ir būkime atviri patys sau, kad jos tik auga ir greičiausiai dar augs. Dėl to ieškoti būdų, kaip labiau finansuoti gynybos poreikius, ir mes būsime priversti.

Ministre, viešoje diskusijoje vyrauja du požiūriai. Vieni siūlo raikyti ekonomikos pyragą čia ir dabar, t. y. didinant mokesčius ir jų perskirstymą per biudžetą. Kiti mano, kad tą pyragą visgi reikia auginti toliau ir taip surinkti daugiau mokesčių. Kaip sieksite didinti biudžeto pajamas? Kurios krypties šalininkas esate?

Abiejų.

Augant ekonomikai, be abejo, auga nominalios biudžeto eilučių vertės. Tai yra natūralu. Bet, sakykime, gynybos finansavimo procento nuo BVP tokiu būdu niekaip nepakeisi. Ir didėjant pajamoms į biudžetą, automatiškai didėja ir išlaidos iš biudžeto. Kadangi kyla darbuotojų atlyginimai, atsižvelgiant į infliaciją, privalome didinti ir socialines išmokas. Privalome smarkiai didinti pensijas, kurios dar neatitinka europinių standartų. Tad šių išlaidų eilutės praktiškai visuomet suvalgo visą prieaugį dėl ekonomikos augimo. Be abejo, ekonomikos augimas pats savaime gerina mūsų gyvenimo sąlygas. Jis gerina mūsų galimybes įsigyti prekių ar paslaugų ir pamatyti daugiau pasaulio, galų gale realizuoti ambicingesnius investicinius projektus. Tačiau jis nesprendžia pačios biudžeto struktūros problemos. O turbūt pagrindinė viešųjų išlaidų struktūros problema yra procento nuo BVP gynybai didinimas. Įverčiai yra padaryti, kad mums reikėtų iš tikrųjų didinti gynybos finansavimą iki 4%, netgi galbūt idealiai iki 4,5–5% nuo BVP. Tai mes galime užtikrinti tik peržiūrėdami pajamų struktūrą ne nominaliai eurais, o santykiniais dydžiais. Be abejo, ekonomikos pyragą turime turėti didesnį, bet ir suraikyti jį mums reikia truputį kitaip.

Bet kaip jūs siūlote auginti tą ekonomikos pyragą? Apskaičiuoti didesni mokesčiai gal ir gražiai ekselio skaičiuoklės eilutėje atrodo, bet, kaip žinome iš praktikos, peržengus tam tikrą ribą, mokesčių surinkimas stipriai mažėja.

Aš jus užtikrinu, kad ta riba, apie kurią šnekate, kuri yra Lafferio kreivės maksimumas, Lietuvoje daugeliu atvejų yra gana toli nuo to maksimumo. Tačiau esate absoliučiai teisus, kad rengdami ir priimdami bet kokius sprendimus turime atlikti modeliavimą – pažiūrėti, kaip sureaguos šalies ekonomika. Paprasčiausiai sudėlioti tarifus pagal ekselio lentelę būtų visiškai nenaudinga. Finansų ministerijos specialistai tą modeliavimą moka atlikti ir jį daro.

Didžiausias mokestinių pajamų šaltinis yra pridėtinės vertės mokestis (PVM), tačiau teigiate, kad PVM didinimas nesulauks politinio palaikymo. O PVM lengvatos, jei man atmintis nemeluoja, dažnai sulaukia politikų pritarimo Seime, tiesa?

Galiu pasakyti tik tiek, kad šiandien valstybė jokių finansinių galimybių jokioms papildomoms PVM lengvatoms neturi.

O dėl PVM tarifo ką darysite? Kaimynai tuo keliu nuėjo. Turime tokią dviprasmišką Estijos patirtį. Jie recesijos sąlygomis PVM pasididino.

PVM yra regresinis mokestis. Tie, kurių pajamos yra mažiausios valstybėje ir gyvenimo sąlygos yra ne pačios geriausios, dažniausiai išleidžia visas savo pajamas būtent toms reikmėms, už kurias yra priskaičiuojamas PVM. O turtingiausi sluoksniai savo pajamas dažnai naudoja taupymui, kuris jokiu PVM neapmokestinamas. Taupymas nėra pinigų laikymas kojinėje. Be abejo, tai yra ir vertybinių popierių įsigijimas, ir panašūs dalykai. Dėl to PVM padidinimas labiausiai paliestų mažiausias pajamas ir prasčiausias gyvenimo sąlygas turinčius gyventojų sluoksnius. Būtent todėl politinė bendruomenė šio varianto nepalaiko. Beje, ir Lietuvos prezidentas yra ne vieną kartą išreiškęs skepsį šiuo klausimu. 

Ką planuojate dėl nekilnojamojo turto (NT) mokesčio? Buvo girdėti, jog galbūt gyventojai gali tikėtis, kad jų pirmasis būstas nebus apmokestinamas. Su kokiais NT mokesčio siūlymais ateinate?

Neteko girdėti, kad kas nors specialiai imtų ir apmokestintų gyventojų pirmąjį būstą. Nebent tas pirmasis būstas yra toks brangus ir toks didžiulis, kad viršija įstatyme nustatytą, rodos, 150.000 Eur vertės ribą. Iš tikrųjų turime dvi koncepcijas, kurios tarpusavyje konkuruoja ir politinėje bendruomenėje diskusija taip pat vyksta.

Viena tvirtina, kad reikėtų po truputį apmokestinti visą gyventojų NT.

Antra sako, kad galbūt socialiai teisingiau būtų brangų turtą apmokestinti labiau, o ten to paties pigiausio, taip pat ir pirmojo paties paprasčiausio būsto neliesti. Man labiau patinka antroji koncepcija, tačiau pirmoji koncepcija taip pat egzistuoja...

Tai ką siūlysite?

Matyt, tada, kada vyks diskusija, galbūt pasiūlysime dvi alternatyvas, kad politinė bendruomenė galėtų galiausiai apsispręsti.

Tad, apibendrinant tuos mokesčių pakeitimus, kokia yra reali darbotvarkė? Kada tie pasiūlymai bus patvirtinti Vyriausybėje ir keliaus į Seimą?

Kol kas Vyriausybės nusiteikimas yra neatidėlioti šių klausimų, kaip minėjau, visai greitai pradedame Finansų ministerijoje diskusijas su suinteresuotomis asociacijomis. Diskusija vyks, manau, iki sausio pabaigos, taip pat ir Valdančiosios koalicijos taryboje. Mėginsime pradėti diskusijas su plačia politine bendruomene Seime, Seimo nariais ir frakcijomis jau šių metų Seimo pavasario sesijoje. Kiek sėkmingai ir kiek greitai tos idėjos materializuotis, kaip, kada, kokiu grafiku ir kokiu eiliškumu bus priimami konkretūs įstatymai, šiandien prognozuoti yra sunku.

Manau, kad diskusija bus gana karšta, nors ji tikrai pribrendo ir žmonių balsai atiduoti už dabar valdančiojoje koalicijoje esančias partijas Seimo rinkimuose vis dėlto rodo, kad visuomenė yra pasirengusi išgirsti pasiūlymus ir galbūt pritarti mokesčių pakeitimams. 

Savo komandą suformavote visai neseniai. Tačiau jau kilo tam tikrų klausimų dėl finansų viceministro Valentino Gavrilovo tinkamumo eiti pareigas dėl jo paskelbtų įrašų „Facebook“ paskyroje, kur jis dalijosi vaizdais iš gegužės 9-osios minėjimo Antakalnio kapinėse. Ar po šių aplinkybių paviešinimo manote, kad viceministras tinkamas eiti pareigas?

Neturiu jokių abejonių, kad jis yra lojalus Lietuvos valstybei ir pasiruošęs daryti tą darbą pagal savo profesinius gebėjimus.

Tuomet kaip vertinate prezidento Gitano Nausėdos pastabą, kad viceministras turėtų aiškiau įvardyti, kurioje barikadų pusėje jis yra?

Manau, kad viceministras tai padarys, nes prezidento išreikšta nuomonė labai pagrįsta.

Sugrįžkime šiek tiek į praeitį. Štai 2007 m. tik per plauką neįsivedėme euro, o čia dar užgriuvo pasaulinė finansų krizė. Tačiau tuometė Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybė, kurioje taip pat dirbote finansų ministru, toliau didino išlaidas. Verslo terminais kalbant, elgėtės business as usual. Jei grįžtumėte į tuos ikikrizinius laikus, kokius sprendimus galbūt keistumėte ar elgtumėtės kitaip?

Tų bėdų, aišku, buvo, bet manau, kad iki 2009 m. pradžios mums pavyko išlaikyti stabilų ekonomikos funkcionavimą, nekeliant didelės panikos visuomenėje. Ir galbūt rinkimų kampanija bei gana karštligiškai priimami naujosios Vyriausybės sprendimai prisidėjo prie to, kad ekonomikos griūtis buvo tokia staigi ir tokia gili.

Tai, kad laikėmės nuoseklios komunikacijos mūsų tuometėje Vyriausybėje, manau, buvo labai svarbus veiksnys, kuris leido vis dėlto visiems uždirbti sau priklausantį 2008 m. atlyginimą. Ir atlyginimai, ir atleidimai neprasidėjo turbūt kokiais keturiais mėnesiais anksčiau. Kaip tai būtų buvę, jeigu visi būtume persigandę dėl „Lehman Brothers“ banko griūties. Bet įvyko taip, kaip įvyko.

Jūs teisus, kad euro tuomet mes neturėjome. Jeigu jau būtume buvę euro zonoje, mūsų situacija būtų buvusi lengvesnė ir būtų buvę galima daug pigiau pasiskolinti tarptautinėse rinkose, kompensuoti tai, kas neišvengiamai užstrigo įmonėms nustojus dėl įvairių priežasčių mokėti mokesčius. Su litu, deja, palūkanos buvo pašokusios labai aukštai. Aš manau, kad dabar tokio gylio krizė Lietuvoje tapo praktiškai neįmanoma. Juo labiau kad po pasaulinės krizės atsirado dar ir euro zonos mechanizmai kaip Europos stabilumo mechanizmas, kuris dabar leidžia tokių didelių krizių atskirai šaliai išvengti.

Po pandemijos didelės viltys buvo, kad į Lietuvos atsigavimą ir atsparumą per penkerius šešerius metus bus investuoti beveik 4 mlrd. Eur europinių RRF priemonės lėšų. Tačiau Valstybės kontrolė perspėjo, kad šiandien tik 30% šių lėšų investuota, o iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. termino teks investuoti ne mažiau kaip 2,8 mlrd. Eur, arba 74% Lietuvai skirto plano finansavimo. Tai realu? Kiek lėšų negausime?

Privalome gauti visas. Tam reikia įgyvendinti visus rodiklius, kurie numatyti nacionaliniame RRF plane. Taip, Valstybės kontrolė teisi. Matyti, kad ne visi plano rodikliai gali iš principo būti įgyvendinti (kad lėšos būtų išmokėtos Lietuvai). Kai kurie dėl to, kad užsitęsė laikas ir jo jau nebeužteks. O kai kurie dėl to, kad tų rodiklių paprasčiausiai neįmanoma pasiekti, kaip, sakykime, to konkretaus didelio skaičiaus žmonių, kuriems būtų suteiktas profesinis mokymas. 

Susidūrus su tokio pobūdžio problemomis, galima mėginti derėtis su Europos Komisija ir persiderėti dėl kai kurių rodiklių apimties, dėl jų turinio ir įgyvendinimo tempo.

Ar tokios derybos vyksta?

Faktiškai tas derybas jau pradėjo ankstesnė Vyriausybė, pateikdama tam tikrus siūlymus Komisijai. Ši Vyriausybė taip pat analizuoja situaciją ir atsižvelgs, žinoma, į naujosios Vyriausybės programines nuostatas, kurių kai kurie rodikliai gali neatitikti. Mėginsime persiderėti su Europos Komisija, kad būtų galima įgyvendinti tam tikras reikalingas reformas Lietuvoje, kad visos mums skirtos RRF fondo lėšos pasiektų Lietuvos biudžetą. Kita vertus, yra išlaidos šitame plane ir tai yra masė investicinių projektų, kurių įgyvendinimo užtikrinimas taip pat yra Lietuvos Vyriausybės atsakomybė. Finansų ministerija viena nieko negali padaryti, tačiau Vyriausybė ir mes esame sutarę, kad kolektyviai imsimės veiksmų šiems projektams laiku ir, svarbiausia, tinkamai įgyvendinti.

Jei jau prakalbote apie derybas su Europos Komisija, kaip jums sekasi derėtis dėl 3% BVP deficito išimties, tikintis, kad investicijos į kariuomenę, į krašto apsaugą nebus įtraukiamos į deficito skaičiavimus?

Nėra taip, kad tos išlaidos neįtraukiamos į deficitą, nes galiausiai vis tiek finansavimas ir gynybos, ir didelių investicinių projektų ateina ne iš dangaus. Tuos pinigus reikės iš pradžių galbūt pasiskolinti finansų rinkose, paskui surinkti iš gyventojų ir įmonių kaip mokesčius ir įmokas. Bet pagal naują tvarką mes turime suderėti su Europos Komisija mūsų fiskalinių parametrų trajektoriją, kuria judėsime artimiausiais metais.

Be abejo, gali nutikti taip, kad, iš anksto finansuojant kokius nors gynybinius projektus arba didelius civilinius investicinius projektus, 3% BVP metinio deficito ribą vieniems metams bus būtina peržengti šitai kompensuojant atitinkamai vėliau.

Savo fiskalinio stabilumo planą Europos Komisijai turime parengti iki balandžio pabaigos, o paskui vyks derybos.

Akivaizdu, kad priešo atgrasymas nelaukia ir šį prioritetą reikia finansuoti nedelsiant. Kiek Lietuvai reikia pasiskolinti šiems, kitiems metams?

Šiuo metu yra patvirtintas ir veikia 2025 m. biudžeto įstatymas. Ten yra numatyti vadinamieji skolinimosi limitai. Tas skolinimosi limitas – beveik 6 mlrd. Eur. Be to, per 2025-uosius dar turėsime grąžinti daugiau nei 2 mlrd. Eur skolų, išpirkdami vertybinius popierius, kurie buvo tam tikram terminui išleisti prieš dešimtmetį. Dėl to per šiuos metus mums teks pasiskolinti 8 mlrd. Eur, jeigu iš tikrųjų tas poreikis bus toks, jeigu mes nesutaupysime, jeigu neatsitiks taip, kad, sakykime, mokesčių surinkimas smarkiai pagerės.

Tai išties didelės sumos. Mane asmeniškai labiausiai neraminantis rodiklis šių metų priimtame Biudžeto įstatyme yra tai, kad šių metų gruodžio 31 d. prognozuojame Lietuvos valstybės skolą virš 44% BVP. Tai daug aukščiau negu psichologinė 40% BVP riba. Šis skaičius mane neramina ir aš dėsiu visas pastangas, kad valstybės skola liktų tvariame ir priimtiname lygyje. 

Šitaip būtų sumažintos tos rizikos, kurias, beje, pažymėjo ir Europos Komisija, analizuodama mūsų finansus, kad ateityje gali ir skolos lygis tapti netvarus, o pirmiausia yra rizika pažeisti ir kitą Mastrichto kriterijų – 3% BVP metinio biudžeto deficito rodiklį.

Šių metų viduryje gali būti peržiūrėtas 2025 m. biudžetas. Kurias išlaidų eilutes, tikėtina, teks didinti ir kieno sąskaita?

Šiandien yra 2025 m. sausio 13-oji. Biudžetas ką tik įsigaliojo. Pradėkime jį vykdyti, o paskui žiūrėsime.

Finansų ministerija neseniai pristatė naujausią makroekonominę prognozę. Kaip matote šituos metus? Kokių rizikų įžvelgiate? 

Šiemet numatomas nuosaikus apie 3% realaus BVP augimas. Matome, kad pagreitėjo infliacija, tačiau tai faktiškai vyksta daugiausia dėl bazės efekto.

Rizikų yra įvairių nuo absoliučiai civilinių iki karinių. Bet aš viliuosi, kad mes tą stabilų, nuosaikų augimą išlaikysime ir jį sustiprinsime.

Didžioji Lietuvos problema, kaip ir kitų Baltijos šalių, yra mažas darbo našumas. Svarbiausia, kol turime laiko, kol negresia dideli pavojai, pasirūpinti savo ekonomikos kokybe, t. y. paskatinti įmones pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės, protingesnės, išmanesnės produkcijos.