„Šoko terapeutai“ šalies ekonomikai kartais daro stebuklus

Po finansų krizės vyriausybėms pastarąjį dešimtmetį maudantis nemokamų pinigų jūroje pastebimai atslūgo poreikis imtis drąsių reformų. Dabar, kai nulinių palūkanų laikai baigėsi, pasukti šiuo keliu neišvengiamai turės šalys, kenčiančios nuo ekonominės stagnacijos, augančių skolų ir viešųjų išlaidų senėjančių visuomenių poreikiams patenkinti.

Daugelio nuostabai, Argentinos prezidentu lapkritį išrinktas libertaras Javieras Milei, sako turįs receptą, kaip itin aukštos infliacijos ir didelių skolų kamuojamą Lotynų Amerikos šalį išvesti iš skurdo. Tai – „šoko terapija“, kurios nepriklausomybės pradžioje ir per finansų krizę ėmėsi Lietuva: tuo metu priimti drąsūs sprendimai, ekonomistų vertinimu, pasiteisino su kaupu.

Kad reformų karčios šaknys subrandina saldžius vaisius išties galima pamatyti pažvelgus į Baltijos šalis, kurios paskutinį XX a. dešimtmetį „paleido“ kainas ir liberalizavo darbo rinkas, taip kartą ir visiems laikams atsisveikindamos su okupantų primesta planine ekonomika.

1990–1991 m. iš Sovietų Sąjungos okupacijos gniaužtų ištrūkusios Lietuva, Latvija ir Estija po 25 metų spartaus vystymosi įsivedė eurą ir pakilo iki europinės integracijos olimpo – narystės euro zonoje.

1999 m., kai Lietuva pradėjo derybas dėl narystės ES, Lietuvos BVP gyventojui pagal perkamosios galios paritetą tesudarė 36% ES vidurkio. Šiandien išsivystymo ar gerovės lygis, matuojamas šiuo rodikliu, jau siekia 90% ES vidurkio. T. y. aplenkėme ne tik daugelį Vidurio Europos valstybių, bet ir ES senbuves, pvz., Graikiją, Portugaliją ar Ispaniją.

Plačiau apie tai skaitykite straipsnyje „Stagnacija į darbotvarkę grąžina „šoko terapeutus“. Ar tokio prireiks Lietuvai?“