Seime – ginčai dėl paramos jūrinio vėjo parkui, D. Kreivio įtūžis ir 22 meilės laiškai vystytojams

Dalies trečiadienį posėdžiavusių komisijos narių akiratyje minėtas konkursas atsidūrė po to, kai buvo paskelbtos jo sąlygos, numatančios, kad vystytojas galės tikėtis valstybės paramos per vadinamąjį kainų skirtumo (CfD) mechanizmą. 

Paprastai tariant, 15 metų bus garantuojama tam tikra elektros pirkimo kaina ir padengiamas skirtumas, jei biržoje formuosis mažesnė kaina už valstybės subsidijuojamą.

Kiek kainuos vartotojams? 

VŽ rašė, kad dalis vystytojų tokias sąlygas įvertino neigiamai ir skaičiavo, kiek per metus visiems vartotojams reikės susimesti už pastovesnę elektros gamybą jūroje nei sausumoje.

Darius Biekša, atsinaujinančios energetikos UAB „Green Genius“ vėjo ir žaliojo vandenilio verslo vadovas, sakė, kad dėl antro jūrinio vėjo konkurso kyla kur kas daugiau klausimų nei dėl pirmojo, kai laimėtojas įsipareigojo vėjo parką vystyti rinkos sąlygomis, nelįsdamas į „vartotojų kišenę“.

„Įvertinus planuojamus statybos kaštus, geriausio pasiūlymo kaina neturėtų labai skirtis nuo VERT patvirtintos didžiausios 125,7 Eur/MWh ribos. Kitaip tariant, į tarifą bus sugrąžinamas juntamas VIAP mokestis. Atitinkamai planuojamam 3 TWh gamybos kiekiui per 15 metų paramos laikotarpį iš vartotojų reikės surinkti apie 3 mlrd. Eur (nevertinus CfD infliavimo efekto) arba po 200 mln. Eur kasmet“, – skaičiavo D. Biekša.

Ta patį skaičių pakartojo ir Žygimantas Vaičiūnas, energetikos ministras.

„Pagal atsinaujinančių išteklių plėtrą, didmeninė elektros kaina 2030 m. turėtų būti apie 50 Eur už MWh. Tai reikštų, kad priemoka iš valstybės pusės turėtų būti pakankamai solidi“, – BNS sakė Ž. Vaičiūnas, paklaustas, ar tęs jūros vėjo parkų plėtrą bei ar laiko juos strateginiais projektais.

„Kalba eina turbūt apie 200 mln. Eur“, – pabrėžė jis.

Reikėtų suprasti, kad reikalingos paramos dydis priklausys nuo vystytojo pasiūlytos kainos, didmeninės kainos biržoje ir tai, kokį kiekį elektros pagal šią subsidijų schemą parkas pagamins. 

Pavyzdžiui, Darius Maikštėnas, „Ignitis grupės“ vadovas, prognozuoja, kad po 2030 m. pradėsiantys veikti jūrinio vėjo parkai sumažins elektros kainą biržoje ir taip sukurs didesnę naudą vartotojams, net įvertinus papildomą VIAP dedamąją.

Taigi darykime prielaidą, kad kainos modeliavimai, kuriais remiasi „Ignitis“, yra tikslūs. Tokiu atveju kaina biržoje 2030 m. siektų apie 80 Eur/MWh. Jei vystytojas laimėtų konkursą pasiūlęs 110 Eur/MWh strike kainą, tų metų skirtumas sudarytų 30 Eur/MWh. Pagaminus 2,7 TWh elektros, tų metų parama sudarytų 81 mln. Eur. 

Bet iš matematikos pamokos grįžkime į komisijos posėdžius Seime. Pasirodo, Seimo nariams Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos specialistai pateikė skaičių, kad VIAP galėtų būti 1,3 ct/kWh. Lietuvos elektros perdavimo tinklo operatorės „Litgrid“ duomenimis, per 2023 metus Lietuvoje suvartota 11,056 TWh elektros energijos. Tokiu atveju per VIAP būtų surinkta apie 143 mln. Eur.

Tiesa, tekste, dėl kurio Seimo komisijos nariai turėjo sutarti, buvo rašoma taip: „Valstybės biudžeto projekte 2025–2027 m. laikotarpiui numatytos reikšmingos išlaidos gynybai, sieksiančios apie 2,6 mlrd. Eur per metus. Papildomos galimos išlaidos jūrinio vėjo elektros energijos rėmimui, kurios gali siekti iki 13 mln. Eur kasmet, dar labiau padidins valstybės biudžeto deficitą.“ 

Dainiui Kreiviui, Seimo nariui ir buvusiam energetikos ministrui, pasipiktinus, kad neaišku, už kokią teksto redakciją reikia balsuoti, Aidas Gedvilas, komisijos pirmininkas, atsakė, kad tekstas dar bus redaguojamas, o dėl 13 mln. Eur įsivėlė klaida. Anot jo, suma turėtų būti 200 mln. Eur.

Šis skaičius sukėlė D. Kreivio įtūžį: „Kodėl 200 mln. Eur? Kodėl ne 0,5 mlrd. Eur? Iš kur jūs tokius skaičius traukiate? Aš neturiu tokio skaičiaus. Kodėl atsiranda frazės kainuos biudžetui, žmonėms, lyginama su gynybos išlaidomis. Tai keistai surašytas tekstas. Jis tiesiog skamba juokingai.“

Visgi šie klausimai liko retoriniais, o buvusio ministro pyktis neatlėgo ir vakare. Socialiniuose tinkluose jis išplatino pranešimą, kuriame stebėjosi, kad komisija, kurios narys jis yra, nesugeba suformuluoti išvadų, kuriomis vadovautis, žada kreiptis į ministeriją dėl minėto konkurso nutraukimo ar stabdymo.

D. Kreivys nepagailėjo kritikos ir politiniams oponentams. 

„Kuo greičiau sustabdyti šitą!“ – pirmu sakiniu Energetikos komisijos posėdyje pareikalavo Valius Ąžuolas, turėdamas galvoje šiuo metu vykdomą antrąjį jūros parko konkursą. Kartu su Artūru Skardžiumi jis jau antrą posėdį bando surasti argumentus, kodėl jūros parkai yra didelis blogis valstybei. Jie visiškai ignoruoja faktą, kad šie parkai lems žmonėms mažesnes kainas, kad yra efektyvesni nei sausumos, nes gamina elektrą net ir tuomet, kai sausumoje nėra vėjo ir saulės“, – rašė buvęs ministras.

22 vystytojų sąrašas ir VPT atsakymas 

Įdomu ir tai, jog komisija pareikalavo, kad būtų pateiktas vystytojų sąrašas, kurie sulaukė kvietimų dalyvauti antrajame jūrinio vėjo parko konkurse. VŽ žiniomis, energetikos ministerija pateikė 22 bendrovių sąrašą.

Komisijos klausimai, kaip potencialūs dalyviai buvo atrinkti ir kas konkrečiais „meilės laiškuose“ buvo parašyta, D. Kreivys vėl sunkiai tramdė emocijas. 

„Tai tos bendrovės, kurios vysto tokius projektus. Daugiausia tos, kurios dirba mūsų regione. Jos gali įgyvendinti tokius projektus. Esu toks pats Seimo narys kaip jūs, ministerijos ir klauskite. Aš pakomentavau, iš kur atsiranda toks sąrašas“, – rėžė buvęs ministras.

Komisija žada kreiptis į ministeriją teigdama, kad konkursui nebuvo tinkamai pasiruošta: konkurso medžiaga nebuvo išversta į anglų kalbą ir informacija galimai nepasiekė tarptautinių rinkos dalyvių. Be to, neva nėra atlikta būtinoji kaštų ir naudos analizė.

Savo ruožtu Darius Vedrickas, Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas, pabrėžė, kad šis aukcionas organizuojamas ne viešųjų pirkimų įstatymo pagrindu. 

Anot jo, tarnyba aukcionų nevertino, nes tam neturi įstatyminio pagrindo, tačiau galimybė konkursui įvykti esant tik vienam dalyviai nėra pati geriausia praktika. 

Užkliuvo ir galima jungtis su Vokietija

Komisijos nariai taip pat nesutarė, kokiais tempais Lietuvoje kis elektros gamyba ir vartojimas. Pavyzdžiui, A. Skardžius stebėjosi, kodėl reikia subsidijuoti elektrą, kuri bus eksportuojama, turėdamas omenyje galimą jungtį su Vokietija.    

„Vartojimas bus mažiausiai du kartus mažesnis nei planuojama generacija 2030–2033 m. Kam reikia dotuoti eksportą. Kodėl vartotojai turi dotuoti eksportą?“ – klausė jis.

D. Kreivys atsakė, kad 2030 m. chemijos pramonės įmonės pagal reglamentą turės dekarbonizuotis, nes lauks milžiniškos baudos, o tai turėtų paspartinti elektros vartojimą. Be to, jo nuomone, bent trečdalis vėjo ir saulės projektų sausumoje nebus įgyvendinti.

„Elektros perteklius gimdo žemesnes kainas. Parkams jūroje priešinasi tie vystytojai, kurių atsipirkimai bus mažesni ir ilgesni, nukritus kainų lygiui“, – aiškino D. Kreivys.

Savo ruožtu A. Skardžius pakartojo, kad nemato prasmės dotuoti jūrinio vėjo projekto, kad būtume konkurencingi elektros eksporto rinkoje: „Tegul statosi, bet kalba eina apie paramą. Nereikalaukime iš vartotojų VIAP.“

Valius Ąžuolas, dar vienas komisijos narys, pritarė A. Skardžiui ir pabrėžė, kad projektai turi būti įgyvendinami rinkos sąlygomis.

Komisija atkreipia dėmesį ir į tikimybę, kad valstybės remiama jūrinio vėjo pagaminta energija bus tiekiama Vokietijos rinkai, o tai neva kelią klausimų dėl Lietuvos nacionalinio intereso gynimo.

Galutinis sprendimas 2030 m. 

Dabar politikų aistras palikime nuošalyje ir pažiūrėkime, kas šiuo metu žinoma apie galimą jungtį su Vokietija.

Paulius Butkus, Energijos perdavimo ir mainų įmonių grupės „Epso-G“ plėtros ir inovacijų vadovas, konferencijos „Baltic energy forum 2024“ metu pasakojo, kad kol kas popieriuje egzistuoja trys scenarijai. 

Pirmasis scenarijus, remiantis tik nacionaliniu planavimu, yra pasistatyti tą jungtį patiems. Antrasis – regioniniu mastu vystyti jūrinio vėjo parkus ir juos jūra sujungti su vartotojais kitose regionuose. Trečiasis – kai regiono parkai sujungiami antžeminiais tinklais ir tik tada tiesiamas jūrinis kabelis.

„Baltijos šalys kartu kalbasi, bet kol kas kartu neplanuoja. Visi planuoja eksportuoti, tačiau pirmiausia reikia turėti, ką eksportuoti, be to, jungčių statyba yra brangi ir užrunka ilgai. Tiesti tinklus jūroje yra brangu“, – komentavo jis.

Ekspertas skaičiuoja, kad vienos jungties su Vokietija kaina siektų 6–8 mlrd. Eur.

„HVDC kabelių technologija šiuo metu yra labai brangi. 2 GW standartas taip pat yra itin brangus. Galutinis investavimo sprendimas turėtų būti priimtas 2030 m.“, – pridūrė P. Butkus.

Jo teigimu, jeigu kalbame apie kabelį į Vokietiją, jis skatins ne dabar veikiančių, bet tik ateityje atsirasiančių parkų plėtrą.

„Turime tapti tokio paties kainų lygio šalimi su Skandinavijos regionu, tik tada galėsime konkurencingai eksportuoti. Be to, svarbu neišskirti vieno komponento, nes itin svarbūs ir kiti driveriai, pavyzdžiui, greitesnė elektrifikacija ar vandenilio gamybos plėtra“, – dėstė jis.

Planuojama, kad kitų metų pavasarį dėl jungties bus pateikta paraiška Europos elektros perdavimo sistemos operatorių asociacijai, bet net ją patvirtinus, tai nereiškia, kad jos statybos prasidėtų iš karto, nes po to bus rengiamos įvairios galimybių studijos, daromos kaštų ir naudos analizės. 

„Latvijoje dešimties metų operatoriaus plane jungtis su Švedija jau yra kokius šešerius metus. Europa neduoda pinigų bet kokiems projektams, jie turi kurti vertę“, – apibendrino P. Butkus.