Mike Hughes: energetikos transformacija yra ne technologijų, o valios veikti klausimas

Pasaulyje pirmaujančios skaitmeninio energijos valdymo bei automatikos sprendimų, gaminių ir paslaugų kompanijos „Schneider Electric“ ekspertas dalijasi įžvalgomis apie iššūkius pereinant prie tvarios ir augančius visuomenės bei verslo poreikius tenkinančios energetikos. 

Per pastarąjį dešimtmetį pasaulis smarkiai pasikeitė. Šiandien daugelis verslo, gamybos procesų yra automatizuoti, skaitmenizuoti, faktiškai viską valdo duomenys. Koks energijos valdymo vaidmuo šiandieniniame pasaulyje? Kokias ryškiausias tendencijas galėtumėte išskirti? 

Sakyčiau, esminiai dalykai yra energijos transformacija ir skaitmenizacija. Iki 2050 m. turėsime energija aprūpinti dar papildomus 3 milijardus žmonių – prognozuojama, kad 2 mlrd. populiacijos prieaugį papildys milijardas žmonių šalyse, kurios šiuo metu neturi patikimų energijos šaltinių. Šitokie augimo mastai reiškia, kad privalome paspartinti dekarbonizaciją. 

Šiuo keliu šiandien eina praktiškai visos valstybės. Norvegija, pavyzdžiui, jau seniai turi hidro energiją, kitos šalys kol kas dar naudoja daug iškastinio kuro. Šis perėjimas nėra lengvas, tačiau tik tvari energijos gamyba gali užtikrinti ne tik saugumą, bet, kas itin svarbu – konkurencingumą ateityje. 

Daugelį metų diskusijų apie energetikos transformaciją ašis buvo būtinybė paversti atsinaujinančius šaltinius pagrindiniu energijos gavybos būdu. Efektyviausia antrinė energijos rūšis yra elektra. Tačiau turime ne tik ją gaminti naudodami atsinaujinančią energetiką, bet ir atsigręžti į vartojimo klausimus. Kitaip tariant – ne tik naudoti žaliąją elektrą, bet ir naudoti ją sumaniai. Čia prieiname prie antrosios didelės tendencijos – skaitmenizacijos. 

Šia linkme juda visa pasaulio ekonomika su stipria JAV lyderyste priešakyje. Nuo pat 1990 m., su interneto atsiradimu, iki dabartinio DI iškilimo – skaitmenizavimas neatpažįstamai pakeitė ir keičia mūsų kasdienybę. Vis labiau tolstant nuo tradicinės industrinės ekonomikos, skaitmenizacija yra gyvybiškai svarbi, nes ji užtikrina efektyvumą. Šio pastato, kuriame dabar kalbamės, nepavyks pagerinti energijos vartojimo, jeigu jo nematuosi. Taigi reikia daviklių, IT sistemų, programinės įrangos – surinkti duomenis, gebėti juos analizuoti, suprasti, kas vyksta. 

Šiandieninis pasaulis – labai priklausomas nuo elektros, o per artimiausią dešimtmetį elektros poreikis išaugs 5–6 kartus. Kaip tam reikėtų ruoštis jau šiandien? 

Labai geras klausimas. Kai matai tuos visus didelius skaičius, tikrai pirma reakcija – oho, kaip mes su tuo susidorosime? Tačiau nusikelkime 20 metų į praeitį. Niekas tada negalėjo net pagalvoti, kad tokių šalių kaip Vokietija, JK ar net Lietuvos ekonomika galėtų nors 5 sekundes veikti maitinama energija tik iš atsinaujinančių šaltinių. 

Dabar tai vyksta – žinoma, ne kasdien, tačiau dienos ar ištisos paros, kai naudojame vien saulės, vėjo, vandens sugeneruotą elektros energiją, yra joks ne stebuklas. Prieš du dešimtmečius tai būtų buvę nerealu, bet kas pirštą prie smilkinio būtų pasukiojęs apie tai išgirdęs. Tad jei sugebėjome neįmanomą paversti realybe, tai gal mes pajėgūs susidurti ir su ateities iššūkiais? 

Nėra abejonių, kad bendras elektros poreikis augs.. Pagalvokite apie savo namus jau šiandien – apšvietimas, šildymas, kuris daugybę metų būdavo paremtas iškastinio kuro deginimu, dabar jau vis dažniau jį keičia elektra. Elektromobiliai. Skaičiuojama, kad vidutiniškai namų ūkis elektros energijos sunaudos 3-4 kartus daugiau. 

Taigi iš esmės klausimai yra du: kaip ją pagaminti ir kaip efektyviausiai naudoti? Ir antroji dalis yra labai svarbi, nes tie 2, 3 ar 5 procentai, kuriuos gali sutaupyti per metus, ilgainiui virsta milžiniškomis sumomis. Tai – papildomas vėjo parkas ar atominė elektrinė, kurių nereikės statyti, nes sugebėjome elektrą vartoti sumaniau. 

Taigi sakote, tokiam iššūkiui mes pasirengę? 

O tai jau kitas klausimas. Esu įsitikinęs, kad galime su juo susidoroti, o ar esame tam pasiruošę, priklauso nuo kiekvienos valstybės ir žmonių požiūrio. Ar pripažįstate, kad problema yra? Ar aktyviai ieškote sprendimų? Ar įtvirtinate juos  teisės aktuose? Mes nė vienas nemėgstame reguliavimo, tačiau kartais jis būtinas, kad nukreiptų rinką reikiama kryptimi. Geriausias to pavyzdys – elektromobiliai.

Tad manau, kad tikrai galime įveikti šį iššūkį, ir labai norėčiau tikėti, kad esame pasiruošę.  

O kokių veiksmų imasi „Schneider Electric“, vykdanti veiklą daugiau kaip 100 valstybių ir valdanti per 30 gamyklų įvairiose pasaulio šalyse? 

Taip, mes matome, kas vyksta visame pasaulyje, nuo Indonezijos, Nigerijos iki Čilės ir Kanados.  Esame Europoje, Prancūzijoje listinguota kompanija, taigi laikomės visų reguliacinių tvarumo, energetinio efektyvumo ir kitų reikalavimų. Prieš daugybę metų ėmėmės tvarumo iniciatyvos. Pradėjome, kai dar ta tema tikrai nebuvo ant bangos. Nuolat skleidžiame žinią, kad pasaulis taptų tvaresnis, jei būtų atsisakyta iškastinio kuro ir pereita prie elektros. 

Pirmiausia, labai akylai stebime patys save – kaip, kur ir kokią energiją vartojame, kur statome gamyklas ir panašiai. Kai ieškome naujo biuro, vienas pagrindinių kriterijų yra jo energetinė klasė. Tokie sprendimai nuvilnija per rinką, nes ir mūsų tiekėjai turi padėti mums siekti tikslų, būti bendros kelionės dalimi. Tvarumas mums yra ne vien CO2 pėdsakas, bet ir socialiniai dalykai. Tėvystės atostogos, darbuotojų teisės, įvairovė – pavyzdžiui, valdyboje išlaikome nuolatinį lyčių balansą. Visu tuo gyvename daugelį metų.  

Tad viena paveikslo dalis yra mūsų veiksmai. Kita – kompanijos produktai, technologijos. Mūsų tikslas – kurti poveikį, suteikiant galimybę naudoti energiją ir išteklius pažangiai ir tvariai. Esame pasaulinė pramonės technologijų lyderė, kuri teikia pirmaujančią elektrifikavimo, automatizavimo ir skaitmeninimo patirtį pramonei, transportui, pastatams. Visur, kur vartojama elektros energija, mūsų technologijos padeda ją geriau valdyti, pasitelkiant DI. 

Kaip vertinate Baltijos šalyse vykstančius pokyčius pastatų elektrifikacijos srityse? 

Pastatų rinka yra labai fragmentuota, tačiau bendrai imant, pastatai yra didžiausias pasaulyje energijos vartotojas. Norint šį sektorių paversti energetiškai efektyvesniu, pirmiausia reikia kalbėti apie stebėjimą, matavimą, IoT (daiktų internetą), išmanių sistemų diegimą. Matau gerą tendenciją visoje Europoje – siekį nustatyti standartus, etaloną visų tipų pastatams. Štai, šis viešbutis – kiek pagal turimą plotą jis turėtų sunaudoti energijos? Kada statomame pastate privaloma įrengti energijos valdymo sistemą? 

Visa tai – apie sumanų elektros energijos vartojimą. Pastatas neturi būti išmanus dėl išmanumo – jis turi būti išmanus, kad turėtum energijos vartojimo duomenis ir iš jų galėtum daryti išvadas. Šioje srityje ES yra labai aktyvi. Tai geras pavyzdys norint pademonstruoti, kaip viename taške susijungia energetikos iššūkiai, technologijos ir reguliavimas. 

Baltijos šalyse ši tema tikrai pažengusi, apie ją visi kalba ir žino. Manau, vienas didžiausių pranašumų yra tai, kad čia daug naujos statybos pastatų. Jie ir yra esmė: tai, ką  statome šiandien, stovės ir energiją vartos ir po 50 metų. Labai svarbu, kad juose iškart būtų diegiamos naujos technologijos. Ir svarbu suprasti, kad tikrieji kaštai  bus ne iš diegiamų technologijų, o iš kasdienio energijos naudojimo, ir taip artimiausius 50 metų. Kaip ją naudoti efektyviai? Džiugu, kad Baltijos šalys, ypač Lietuva, yra šios diskusijos epicentre. 

Šiuo metu sparčiai populiarėja dirbtinis intelektas, kurį „maitina“ tūkstančiai kompiuterių ir milijonai prisijungusių vartotojų. Jau dabar duomenų centrai sunaudoja daugiau kaip 3 proc. visos pasaulyje suvartojamos elektros energijos. Skaičiuojama, kad vien tik JAV duomenų centrai iki 2030 m. per metus gali sunaudoti tiek energijos, kiek per metus pagamina apie 100 anglimi varomų elektrinių. Ar DI keičia pasaulio elektros energijos vartojimo paveikslą? Kokio masto ši problema vertinant iš energijos valdymo perspektyvos? Kaip prie šių pokyčių turėsime prisitaikyti? 

Žmonėms dažniausiai padaro įspūdį faktas, kad klausdami ChatGPT, sunaudojate 10 kartų daugiau elektros energijos, nei gūglindami. Kita vertus, kas yra tie 3 proc. palyginus su 50 proc. visos pasaulinės energijos, kurią suvartoja pastatai?

Tad taip, DI keičia elektros energijos vartojimo paveikslą, bet nemanau, kad tai problema. Reikia suprasti, kad bet kuri nauja technologija atneša naudos, tačiau už atitinkamą kainą. Prisiminkime vidaus degimo variklį – nuostabus išradimas. Mano senelis turbūt nebuvo išvykęs toliau kaip 25 km. nuo savo gyvenamosios vietos, o staiga – galimybė keliauti didelius atstumus. Patogiai važiuoji, muzikos klausaisi. Kokia to kaina? Klimato kaita. 

Su DI – lygiai tas pats. Tik kaina kita: išaugęs energijos vartojimas ir galimos neigiamos netinkamo, amoralaus pritaikymo pasekmės. Tačiau privalumai bus milžiniški. DI gali labai daug, tai daugybę kartų greitesnė mąstymo mašina už žmogų. Ir kur kas labiau holistiškai mąstanti. Iš energijos valdymo perspektyvos tai reiškia fantastišką, dar neregėtą pagalbą aptinkant vietas, kur mes švaistome energiją. Mes jau dabar turime klientų, kurie DI dėka gerokai praplėtė savo energijos vartojimo ir valdymo supratimą bei raško vaisius. Tarkime, DI pataria, kokie inžineriniai sprendiniai padidins vėjo parko produktyvumą 5 procentais. Štai apie tokias naudas kalbame. 

Žinoma, DI  be duomenų – tarsi dyzelinis automobilis be dyzelio. Todėl vėl grįžtu prie to, kad pirmiausia reikia investuoti į reikiamų duomenų surinkimą, skaitmenizavimą. Tačiau kai duomenis jau sukaupsite, DI pagalba bus neįkainojama.

Regis, šiandien turime ir modernias technologijas, ir DI, didžiuosius duomenis, kurie mums gali padėti sumažinti sąnaudas, energiją valyti efektyviau. Nepaisant to, pasaulyje apie 75 proc. pastatų energiją vartoja neefektyviai. Kaip paaiškintumėte tokį paradoksą? Kaip šią problemą išspręsti? 

Paradoksas yra tame, kad pastatai, kuriuos vadiname energetiškai neefektyviais, buvo pastatyti prieš 20 metų. Jie tebestovi, mes juose tebesilankome. Palikimas, kurį turime, yra didysis sektoriaus iššūkis. 

Dauguma mūsų šiandienos pastatų yra kelių dešimčių metų senumo, tad esmė – kaip juos modernizuoti. Mums tai yra klausimas apie daviklius ir technologijas, pastato valdymo sistemas, kitiems, galbūt, apie langų, interjero medžiagų keitimą ir taip toliau. Šioje srityje taip pat stiprėja teisinis reguliavimas, ir tai gerai. Visgi mano akimis, vienas reikšmingiausių poslinkių yra augantis verslo sąmoningumas. Daugybė kompanijų, kaip ir mes, išsikelia tvarumo tikslus ir jų siekia įtraukdami savo tiekėjus. Ir tai išties keičia bendrą rinkos vaizdą. 

Pasikartosiu: kad išspręstume pastatų sektoriaus iššūkį, privalome užtikrinti, kad nauji pastatai būtų projektuojami tinkamai ir integruojant DI. Taigi sprendimas yra pagreitinti renovaciją ir pasistengti, kad nauji pastatai būtų statomi pagal aukščiausius standartus, nes tik taip išvengsime problemų po 20 metų.  

„Schneider Electric“, ne kartą pripažinta kaip tvariausia įmonė, deda daug pastangų kovodama su klimato kaita. Kokių veiksmų ir kokiose „fronto linijose“ turėtų imtis tiek verslas, tiek visuomenė, kad pavyktų pristabdyti klimato atšilimą? 

Jaučiamės labai pagerbti, kad sulaukiame išties daug pripažinimo iš rinkos ir įvairių institucijų dėl savo požiūrio į tvarumą. Vienas tokių titulų, kurį ypač vertiname – žurnalas „Times“ pripažino „Schneider Electric“ tvariausia kompanija. 

O dėl veiksmų – pirmiausia pamirškite iškastinį kurą ir pereikite prie atsinaujinančių išteklių. Elektros energija yra XXI a. galia – pasistenkite kuo daugiau jos pasigaminti patys. Tiek šalių, tiek atskirų įmonių mastu. Pasitelkite skaitmenizaciją, DI, IoT, kad būtumėte išmanesni. Pradėkite nuo kasdienių procesų, vėliau – ir visos tiekimo grandinės. Koks rezultatas? Turėsite energetinį saugumą, nes elektros energiją gaminsitės patys, ir ji bus tvari. Pažvelkite į tokių šalių kaip Norvegija pavyzdį – jie jau ten. 

Kokios priemonės, jūsų manymu, turi didžiausią kol kas neišnaudotą potencialą? 

Šiuo metu daug diskutuojama apie vadinamąsias Power-to-X (P2X) technologijas. Ši konversijos koncepcija kalba apie elektros energijos panaudojimą gaminti tarpinį kurą įvairiuose sektoriuose – transporto, chemijos, gamybos ir pan. Pavyzdžiui, vandenilis. Power-to-X iš esmės siūlo pramonės procesuose, kur vyksta degimas (o tokių yra daug) vietoje dabar plačiai naudojamų anglių ar dujų naudoti vandenilį. O pasigaminti jį iš žalios švarios elektros energijos. Elektros energiją generuoja saulė, vėjas, vanduo, ji naudojama pasigaminti vandenilį, šis dalyvauja degimo procesuose, o jo galutinis skilimo produktas – deguonis. Taigi, gauname visiškai tvarų gamybos ciklą. Štai Švedijoje toks pavyzdys jau yra, plieno gamykloje – vietoje iškastinio kuro, kurį jie anksčiau degino, dabar deginamas vandenilis. 

Manau, tokių tarpinių technologijų reikšmė smarkiai išaugs. Vėlgi situaciją galėčiau palyginti su saulės elektrinėmis prieš 20 metų. Dabar girdime lygiai tą patį naratyvą, kaip apie saulę –  neefektyvu, pernelyg brangu, tikrai nesuveiks. Ir tuo metu visa tai tikrai buvo tiesa. Saulės moduliai buvo labai brangūs, neefektyvūs. Pažvelkite į juos šiandien. 

Manau, vandenilio panaudojimas tikrai taps viena įdomiausių sėkmės istorijų per ateinančius 20–30 metų. Dabar tai tikrai dar neefektyvi technologija, bet praeis laikas ir sakysime – kaip galėjome abejoti vandenilio pritaikymu? Juolab kad šiai technologijai pingant, mes pagaliau turėsime galimybę saugoti elektrą dideliais kiekiais. Dabar turime baterijas, bet jų neužtenka visam didmiesčiui aprūpinti. O štai vandenilį galima sandėliuoti. 

Ir čia norėčiau priminti metaforą apie vėlavimą į traukinį. Europa turėtų labai susirūpinti, nes Kinija šių technologijų vystymui skiria milžiniškas investicijas. Žinoma, Europoje irgi vyksta projektai, yra gamintojų, bet nepamirškime, kad Europa kadaise turėjo ir labai išvystytą saulės pramonę – kol jos nepaveržė Kinija. 

Pasidalinkite „Schneider Electric“ patirtimi, unikaliais sprendimais ar receptais, padėjusiais jūsų kompanijai tapti tvariausia pasaulyje. 

Nesu tikras, kad tai bus vienas receptas – tai mentalitetas. Kelias visuomet prasideda nuo suvokimo, kokioje padėtyje esate. Koks mūsų CO2 pėdsakas? Iš kur gauname energijos? Kodėl mes ją naudojame taip, o ne kitaip? Jau vien atlikę tokią analizę, sugalvosite 50 dalykų, kurių galite imtis tuoj pat ir padaryti poveikį. 

Štai pavyzdys. Pramonėje daugybė įvairių variklių, jie reikalingi įvairiems procesams palaikyti. Šie procesai nevyksta nenutrūkstamai, tačiau varikliai labai dažnai veikia visą laiką, nes juos išjungti ir vėl įjungti sudėtinga. Pasitelkus visiškai elementarią technologiją, kurią turime ir mes, ir kiti tiekėjai – kintamojo greičio pavarą – jau sutaupysite nemažai energijos. 

Vėliau, kai susitvarkote savo kasdienybę, metas atsisukti į tiekimo grandinę. Produktus, logistiką, aptarnavimą. Čia ateityje su ženklia pagalba ateis DI – jis galės analizuoti ir patarti, kaip, tarkime, efektyviai taupyti žaliavas. 5, 7 ar 9 proc. – nesvarbu, mažiau medžiagos visada reiškia ir mažiau gamybai sunaudojamos energijos. 

Kompanijoje į produktų dizainą žvelgiame giliau. Mums rūpi, kaip mažiau naudoti žaliavos, kaip pratęsti produkto gyvavimo ciklą, kaip sukurti jį tokį, kad būtų nesunku remontuoti, o ne iškart reiktų keisti nauju. Tad tai – ne įrankiai, o filosofija. Nesame tobuli, tačiau jau daugiau nei 20 metų toks yra mūsų veikimo būdas. Labai džiaugiamės, kad sulaukiame pripažinimo, tačiau tai, ką darome atsiperka ir ekonomiškai, yra labai logiška – juk jei gamindamas produktą gali sutaupyti, išlaikydamas kokybę – kodėl turėtum to nedaryti? Visi įrankiai rinkoje tam yra – tereikia apie tai pradėti galvoti.