Ekspertė apie tvarių pakuočių iššūkius Lietuvoje ir ES: kas trukdo skleistis žiedinei ekonomikai?
Pereiti prie žiedinės ekonomikos – nelengva užduotis
Mokslininkai ir ekologijos srities ekspertai jau seniai kalba apie būtinybę pereiti nuo destruktyvaus ir planetos išteklius eikvojančio, klimato kaitą skatinančio „pagaminti–suvartoti–išmesti“ modelio prie vadinamosios žiedinės ekonomikos. Ji grįsta išteklių grįžimu į gamybos ir vartojimo ciklą. Tokioje ekonomikoje siekiama, kad visos atliekos būtų perdirbamos, o žaliavų panaudojimo ciklas būtų kuo ilgesnis.
Tačiau pereiti prie žiedinės ekonomikos yra nemenkas iššūkis. Net ir šioje srityje pirmaujančios Europos Sąjungos (ES) išteklių žiediškumo rodiklis (angl. circular material use rate), naujausiais (2019 m.) Eurostato duomenimis, siekia tik apie 12 proc. Tai reiškia, kad tokia dalis visų į ES ekonomikos ciklą patenkančių medžiagų yra perdirbama ir panaudojama iš naujo. Lietuvoje šis rodiklis yra dar žemesnis ir nesiekia 4 proc.
Sparčiau judėti žiedinės ekonomikos link, be visų kitų pastangų, neabejotinai padėtų ir progresas pakuočių tvarumo srityje. Vienam ES gyventojui šiandien tenka daugiau kaip 177 kg pakuočių atliekų ir šis kiekis nuolat auga.
Tvaru yra tai, ką galima lengvai perdirbti čia ir dabar
R. Tumaševičiūtės teigimu, norint perdirbti daugiau pakuočių, pirmiausia reikia suprasti, kurios jų iš tiesų laikytinos tvariomis, ir padėti vartotojui atsirinkti. Kitas svarbus dalykas – pakuočių tvarkymo ir perdirbimo infrastruktūros plėtra bei skaidri atliekų apskaita.
„Pakuotės sprendimai pirmiausia priklauso nuo produktų, kurie į jas pakuojami. Greitai judančioms vartojimo prekėms, pavyzdžiui, maisto produktams, daugeliu atvejų tinkamiausia ieškoti lengvai perdirbamų pakuočių, kurios kartu leistų užtikrinti ir reikiamą produktų apsaugą. Lengvai perdirbama pakuotė turi būti pagaminta iš tokių medžiagų, kurioms perdirbti yra sukurta veikianti sistema ir infrastruktūra. Teoriškai perdirbti galima viską, tačiau svarbu, kiek tai daroma praktikoje. Tam reikia, kad konkrečią pakuotę ar medžiagą sutvarkyti būtų galima ne daugiau kaip 900 km spinduliu. Toliau vežti atliekas aplinkosauginiu požiūriu yra neefektyvu“, – sako R. Tumaševičiūtė.
Ekspertės teigimu, tai reiškia, kad gamintojai pakuotes turėtų rinktis atsižvelgdami į konkrečios rinkos specifiką. Pavyzdžiui, Lietuvoje gerai veikia plastikinių ir stiklinių gėrimų pakuočių depozito sistema, tačiau visai nėra infrastruktūros populiarėjančiam bioskaidriam plastikui kompostuoti industriniu būdu. Nepaisant to, į mūsų rinką atkeliauja nemažai gaminių su tokio plastiko pakuotėmis, kurios iš principo galbūt yra pažangus sprendimas, tačiau galiausiai vis vien atsiduria deginimo jėgainėse.
„Net ir pačias pažangiausias medžiagas pakuotėms rinktis nebus prasminga, jei neturėsime gerai funkcionuojančios tokių medžiagų rūšiavimo, surinkimo, paruošimo ir perdirbimo sistemos. Tam reikia arti turėti veikiančius galutinius medžiagų perdirbimo taškus. Taigi norėdami sparčiau judėti prie žiedinės ekonomikos, visų pirma, turime aiškiai apsibrėžti medžiagas, kurias tikrai galime perdirbti, ir plėtoti jų tvarkymo sistemą“, – sako R. Tumaševičiūtė.
Reikia aiškesnio ženklinimo ir daugiau skaidrumo
Žiedinės ekonomikos konsultantė pabrėžia, kad viena didžiausių problemų, trukdančių perdirbti daugiu atliekų, yra kombinuotų – iš kelių skirtingų medžiagų pagamintų – pakuočių naudojimas. Jomis, R. Tumaševičiūtės teigimu, dažnai klaidinami vartotojai, kurie pamatę rudo kartono ar popieriaus pakuotę mano, kad ji automatiškai yra ekologiškesnė. Tačiau taip yra anaiptol ne visuomet, nes popieriaus ar kartono išorė gali slėpti plastikinį pakuotės vidų ir panašiai.
„Šią problemą turėtų spręsti reguliuojančios ir su vartotojų švietimu dirbančios įstaigos. Vartotojams šiuo metu nėra sudarytos galimybės aiškiai identifikuoti kombinuotas ir dėl to neperdirbamas pakuotes. Priešingai – neretai kombinuotas popieriaus ir plastiko pakuotes savo rinkodaroje gamintojai vadina tvariomis ir taip tik trukdo siekti žiedinės ekonomikos tikslų. Situaciją į gera galėtų pakeisti aiškus pakuočių ženklinimas – pavyzdžiui, informuojantis vartotoją, kad pakuotė nėra perdirbama. Šia kryptimi judama – Vienkartinio plastiko direktyvoje kai kurios plastiko turinčios pakuotės bus ženklinamos vėžliuko ženklu ir taip padės vartotojui rinktis atsakingiau“, – sako R. Tumaševičiūtė.
Žiedinės ekonomikos ekspertė pabrėžia, kad, nors iš visų pakuotėms naudojamų medžiagų plastiko įvaizdis yra bene prasčiausias, jis tikrai ne visuomet yra blogiausias sprendimas. Ekspertė įsitikinusi, kad plastikas nebebūtų matomas kaip toks didelis blogis, jei veiktų efektyvi jo surinkimo ir perdirbimo sistema – jei vartotojai aiškiai žinotų, kur plastiko atliekos išvežamos, kas su jomis daroma, kaip žaliava grįžta į ekonomikos ciklą.
„Blogą plastiko įvaizdį iš dalies lemia paties sektoriaus klaidos, nepakankamos pastangos siekiant informuoti vartotojus ir didinti perdirbimo apimtį. Kita vertus, turime pripažinti, kad ir valstybės kontrolė ne visuomet yra efektyvi. Lietuvoje atliekų apskaitos sistema dar nėra iki galo aiški, o į rinką patenkančių ir tvarkyti perduodamų pakuočių apimtis nesutampa. Tai reiškia, kad nežinome, koks yra dalies atliekų likimas. Tai reikia tobulinti, nes be skaidrumo atliekų tvarkymo sistemoje pereiti prie žiedinės ekonomikos tikėtis sunku“, – sako R. Tumaševičiūtė.
Žiedinė ekonomika mažina priklausomybę nuo kitų šalių
R. Tumaševičiūtės teigimu, ES siekiai kurti žiedinę ekonomiką yra grįsti ne vien noru išsaugoti planetą ir gyventi tvariau, bet ir nulemti pragmatinių paskatų. Tai yra ir geopolitinis sprendimas, kurio tikslas – mažinti Bendrijos priklausomybę nuo kitų šalių išteklių. Žiedinė ekonomika užtikrina išteklių cirkuliaciją uždaroje sistemoje maksimaliai ilgai, todėl reikia importuoti mažiau žaliavų ir užsienio.
„Dėl to plėtodami žiedinei ekonomikai reikalingą infrastruktūrą, judėdami pagal ES Žaliąjį kursą ne tik tausojame planetą, padedame ją išsaugoti ateities kartoms, bet ir prisidedame prie pažangesnės, stipresnės ir labiau nepriklausomos Europos kūrimo. Nors priešakyje dar daug darbo, o dideli pokyčiai per vieną naktį neįvyksta, tikrai labai įdomu, kaip Europai seksis siekti savo tikslų ir kur būsime po penkerių metų“, – sako R. Tumaševičiūtė.
Apie „Ateities pakuotės“ klubą
Šiemet įkurto „Ateities pakuotės“ klubo tikslas – skatinti Lietuvos gamintojus ir importuotojus naudoti ekologiškesnes pakuotes, dalintis gerosiomis praktikomis šioje srityje, įgyvendinti aplinkosaugines iniciatyvas ir ugdyti ekologinį Lietuvos visuomenės sąmoningumą. Iš viso prie klubo yra prisijungusios 28 Lietuvos įmonės. Tarp jų – gėrimų gamintojai, maisto pramonės, statybinių medžiagų, pakuočių gamybos ir kitų sektorių bendrovės.
VšĮ „Gamtos ateitis“ – licencijuota, viena didžiausių pakuočių atliekų tvarkymo organizacijų Lietuvoje, koordinuojanti Lietuvos gamintojų ir importuotojų tiekiamų į Lietuvos Respublikos vidaus rinką pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacijos tikslas – atstovaujant Lietuvos gamintojams ir importuotojams, vystyti tvarią ir efektyvią pakuočių atliekų tvarkymo veiklą, taip pat įvairiomis priemonėmis vykdyti visuomenės švietimą ir edukaciją, siekiant didinti gyventojų, savivaldos, verslo atsakomybę ir sąmoningumą aplinkos taršos pakuočių atliekomis bei jų rūšiavimo klausimais.
