„Žmogus-paukštis“: kas tikra, o kas – ne?

Apdovanojimas „Oskaru“ trikdo tuos, kuriems JAV kino akademija asocijuojasi su ne itin intelektualių žmonių sambūriu, nors ne kartą savo sprendimais ji yra įrodžiusi priešingus dalykus. „Žmogus-paukštis“, beje, visai neblogai atitinka Holivudo mėgstamos pasakos apie gėrio ir tiesos pergalę formalias konvencijas: herojus, nugalėjęs visas kliūtis, galų gale pasiekia savo ir net išneša sveiką kailį iš pseudorealistinės kino ir gyvenimo tikrovės.

Filmo herojui aktoriui Riganui Tompsonui, anksčiau vaidinusiam populiariame filme „Žmogus-paukštis“, kūryba yra vienintelė tikrovė, jis siekia jos visais įmanomais būdais, net ginčydamasis su vidiniu savo balsu ir kadre nuolat pasirodančiu antrininku žmogumi-paukščiu, kuris vis primena, kad tik populiarumas ir šlovė suteikia žmogui sparnus. Bet Riganui šito negana. Brodvėjuje jis stato savo pjesę pagal vaikystėje sutikto rašytojo Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“. Alejandro G. Innaritu grąžina mus prie amžinos opozicijos – kino, kaip spragintų kukurūzų kultūros masėms, ir teatro, kaip meno aukštesniems sluoksniams.

Atgal į mitus

Apskritai režisierius daug kur žiūrovus grąžina į kultūrą ir kino mitus. Akylesnis, geriau su kino istorija susipažinęs žmogus filme įžiūrės netiesmukų nuorodų į Frederico Fellini šedevrą „8 ½“ apie režisieriaus kūrybos kančias, į Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ herojaus sugebėjimą išjudinti objektus. Tačiau tai nėra citatos pašvęstiesiems, A. Innaritu didžiųjų kino meistrų atradimus verčia savaime suprantama savo ironiško filmo estetinių priemonių dalimi.

Filmą gaubia asmeniškumas, intymumas, jame apstu sodrių psichologinių portretų, sudėtingų santykių peripetijų. „Žmogus-paukštis“ lyg tamprus audinys nuaustas iš daugybės personažų mikrosiužetų ir temų, tai lyg choras balsų, aptarinėjančių asmeninio gyvenimo ir kūrybos balansą, fantazijos ir atsakomybės problemas, kūrėjų populiarumo formų raidą ir įvairovę.

Pagrindinį kompleksuojančio, besistengiančio orumo neprarasti aktoriaus egoisto Rigano vaidmenį negailestingai, atvirai kuria Michaelis Keatonas, kadaise vaidinęs Betmaną. Publika, kuri veržiasi fotografuotis su Riganu kaip su žmogumi-paukščiu, tarsi siekia pabūti ir su Keatonu-Betmanu. Filmo herojaus biografija tarsi atspindi M. Keatono kūrybos raidą, o tokių veidrodinių atspindžių filme – daugybė.

Rigano netenkina vienas iš scenos partnerių, tad jis pašalina jį nedoru būdu. Likimo dovana – į jo spektaklio repeticijas įžengia Maiklas Štaineris. Šį sceninio realizmo adeptą vaidina Edwardas Nortonas. Perfrazuojant Štainerį: šiam aktoriui ekrane problemų nebūna. Jo vaidyba filme – lyg virtuoziškas, saviironijos pilnas sveiko humoro traktatas apie nuolatines teatralų pastangas būti tikroviškiems ir kurti tikrą meną, apie bebaimiškumą scenoje ir sykiu – atsargumą, neužtikrintumą gyvenime.

Vienu atsikvėpimu

„Žmogus-paukštis“ nufilmuotas lyg vienu atsikvėpimu, beatodairiškai, nesistengiant kiekvieną kadrą padaryti gražų ir būtinai kokybišką. Operatoriaus Emmanuelio Lubezki vaizdo koncepcija siekia sukurti itin mobilios kameros ir filmavimo nuo peties iliuziją, kuri savo ruožtu sukuria asmeniško ir subjektyvaus kino, herojaus sąmonės srauto įspūdį. Tas srautas filmo autorius ir herojus tiesiog neša rafinuotos kūrybos ekstazės link, ten, kur racionalūs sėkmės receptai ir gero-blogo kino apibrėžimai nebeegzistuoja. Ten, kur pauzės ir melancholija, isterika ir energija yra nuolatiniai emociniai palydovai.

Brodvėjaus teatro užkulisiai ir gatvės, į kurias trumpam ir priverstinai išeina filmo herojus, tik iš pirmo žvilgsnio ir tik pašaliečiui yra klaidi kelių raizgalynė – Riganas ir jo kolegos čia jaučiasi puikiai. Tiesą sakant, Brodvėjaus teatro užkulisiai nedaug skiriasi nuo kitų teatrų užkaborių: siauri ir statūs laiptai, repeticijų ir grimo kambariai, tik personalui žinomi išėjimai ant stogo – už kiekvieno posūkio gali tykoti repetuojamos pjesės personažai ar aktorius, deklamuojantis „Makbeto“ monologą, lyg tyčia antrindamas hiperbolizuotai Rigano baimei, kad ir jo dienos „mažais žingsneliais bėga link nužymėtos kiekvienam ribos“.

Su kuo miega aktorės

Teatro (žinoma, ir gyvenimo) užkulisiai pilni žmonių ir jų aistrų. Ir pats Riganas sunkiai beskiria, kur baigiasi jo meilužės aktorės realybės monologas ir prasideda jo pjesės herojės sceninis gyvenimas. Turbūt ten, kur rūksta dūmai, kainavę Riganui savų santaupų. Tai ironiška klišė – kūrėjas dėl kūrybos pasirengęs paaukoti paskutinius centus. Taip yra ne tik Rigano gyvenime. Su nuosekliu užsispyrimu ir rafinuotu humoro jausmu A. Innaritu rodo, kad klišės apie teatrą, kiną ir kūrybą dažnai yra ne iš piršto laužtos. Taip, aktorės miega su režisieriais ir scenos partneriais, o kritikės nuolat susiraukusios, lyg kažkieno pasturgalį palaižiusios.

Taip, aktorius ir savigarba nėra sinonimai, o kritikai įsitikinę, kad aktoriai ir ekrano įžymybės – ne vienas ir tas pats. Ne, šlovė socialiniame tinkle ir nekenčiamos, bet įtakingos kritikės pagyros žodis irgi nėra tas pats.

Bet kartais likimas pateikia malonių „netikėtų neišmanymo dovanų“. Tada susvyruoja įsitikinimai ir apie „Oskarus“ teikiančius akademikus, ir apie populiariosios kultūros niekingumą bei nereikšmingumą, ir apie A. Innaritu kūrybos stereotipus.

Ir apie tai, kas kine-teatre tikra, o kas – ne.