STASYS KROPAS: Skolintis ar nesiskolinti?

Kreditavimo apimtys privačiame sektoriuje JAV 2008 lapkričio

mėn., palyginti su tuo pačiu 2007 m. laikotarpiu, mažėjo sparčiausiai nuo II pasaulinio karo laikų. Dabar JAV prezidento Baracko Obamos svarbiausias prioritetas - atstatyti skolinimo srautus.

Siekdamos atgaivinti įšalusį kreditavimo procesą, Europos

vyriausybės teikia garantijas ne tik bankams, bet ir besiskolinančioms įmonėms. Pvz., pastarosiomis dienomis Danija pradėjo dar vieną ūkio kreditavimo stiprinimo etapą, skirdama daugiau negu 13 mlrd. EUR viešojo sektoriaus resursų ūkiui kredituoti.

Ekonomikos teorija sako, kad kreditų augimas yra procikliškas, bet sąlygos anticiklinės. Tai yra bankų paskolų ekonomikos pakilimo metu bus išduodama daugiau nei per nuosmukius, o kreditavimo rizikos premijos didės ir skolinimo sąlygos griežtės ekonomikos nuosmukio laikotarpiu. Šiuo metu bankai visur vis aktyviau raginami kuo greičiau gaivinti skolinimą ūkiui siekiant spartinti jo plėtrą.

Įvertinant faktą, kad į išsivysčiusių šalių bankų sektorių buvo įlieta daug viešojo sektoriaus pinigų ir tai, kad bazinės palūkanų normos

tiek JAV, tiek euro zonoje yra ypač labai mažos, o bankai nejaučia likvidumo problemų, atrodytų, jog aplinka tose šalyse kreditų augimui yra ypač palanki.

Tačiau tai neveikia. Centrinių bankų kredito įstaigoms suteiktos didelės likvidumo paskolos labai teigiamo poveikio neturėjo, o skolinimo mažėjimas netgi paskatino tarptautines organizacijas patikslinti tam procesui apibūdinti naudojamus specifinius terminus: skolinimo susitraukimas (angl. sgueeze) ir smarkus skolinimo susitraukimas (angl. crunch) („Pasaulio

ekonomikos apžvalga“, 2008 m. balandis, Tarptautinis valiutos fondas).

Skolinimo susitraukimas – spartesnis bankų skolinimo ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykio mažėjimas nei normalaus verslo ciklo nuosmukio atveju.

Smarkus banko skolinimo susitraukimas - itin spartus bankinės sistemos skolinimo pasiūlos sumažėjimas, dar vadinamas kredito krize.

Kodėl pasaulyje stoja skolinimo procesas ir kokį poveikį tai turės kreditavimui Lietuvoje?

Nacionalinių ekonomikų ekspertai spartaus skolinimo lėtėjimo priežastis sieja su likvidumo ir pasitikėjimo trūkumu finansų sektoriuje, o dėl to bankams tampa sunku pritraukti lėšų bei jas išlaikyti arba pritraukti lėšų leidžiant vertybinius popierius rinkose. O tarptautinės ekonomikos ekspertai įžiūri gilesnes priežastis, kurios yra struktūrinio pobūdžio.

Dėl didžiausio nuo Didžiosios Depresijos laikų ir labiausiai sinchronizuoto visose pasaulio dalyse ekonomikos nuosmukio daugumos ekonomikos šakų ir įmonių perspektyvos vis labiau prastėja, pasaulio ekonomikos laukia

esminiai struktūriniai pasikeitimai ir, bent jau šiuo metu, labai nedaugeliui ūkio šakų numatomos teigiamos perspektyvos.

Bankai, išsivysčiusiose šalyse nors ir turėdami pakankamai pinigų ir stiprią kapitalo bazę, aktyviai neskolina dėl to, kad yra didelė tikimybė, jog išduotos paskolos greitai gali tapti naujais nuostoliais.

Vėliausiose Lietuvos ekonomikos prognozėse bankų makroekonomistai konstatuoja, kad šalyje beveik neliko ūkio šakų, kurios šiais metais galėtų didinti eksportą. Taigi, padėtis Lietuvos ūkio sektoriuose nelabai

kuo skiriasi, palyginti su kitomis šalimis.

Netenka stebėtis, kad kredito portfelio augimo spartos mažėjimas buvo stebimas metų pabaigoje ir galiausiai gruodžio mėnesį jis net tapo neigiamas. Jei kurį laiką kreditavimo augimo mažėjimas buvo siejamas su kredito resursų mažėjimu ir pinigų kainos didėjimu, tai pastaruoju metu ypač jaučiamas tinkamų kreditavimui investicinių projektų trūkumas.

Staigus skolinimosi pajėgumų sumažėjimas sistemiškai svarbiuose segmentuose gali dar sumažinti skolinimą ir dar stipriau paveikti

ūkio augimą.

Tokius procesus lemia sparčiai prastėjančios įmonių eksporto sąlygos (daugumoje aplinkinių šalių ekonomikos augimas šiais metais bus neigiamas su visomis pasekmėmis vartojimo mažėjimui. Be to, daugelio šalių prekybos partnerių, pvz. Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Ukrainos, Kazachstano, Čekijos, Jungtinės Karalystės, valiutos buvo devalvuotos 20-40%) ir namų ūkio sektoriaus lūkesčių prastėjimas.

Tokiomis aplinkybėmis planuojantiems skolintis verta labai

kruopščiai apsvarstyti kredito poreikį ir jo atsiperkamumą. Kai kurie verslininkai mano, kad pablogėjus finansinei būklei kreditas yra geriausia išeitis, tačiau tai gali būti tik laikinas palengvinimas su dar sunkesnėmis pasekmėmis ateityje, jei ekonominės padėties blogėjimas užsitęstų.

Pastaruoju metu gauname informacijos, kad vis daugiau klientų dėkoja bankams, kad šie prieš kelis mėnesius nesuteikė prašomo kredito. Ir tai ne anekdotai – dabartinėmis sąlygomis skola būtų dar labiau apsunkinusi įmonės situaciją.

Šiuo metu skolinimo sąlygos tiek Lietuvoje, tiek daugelyje pasaulio regionų yra gana nepalankios. Ne tik JAV prezidentas Obama, ES vyriausybių vadovai, bet ir Europos centrinio banko prezidentas Jeanas –Claude‘as Trichet bei Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas negiria bankų dėl lėtėjančio kreditavimo.

Tačiau tokios žodinės intervencijos nors ir reikšmingos, vargu ar gali žymiai pakeisti padėtį. Vyriausybinių institucijų administracinis įsikišimas į skolinimo procesą, be abejo, reiškia, kad rizika dar padidėtų ir gali atsirasti

interesų konfliktas, o tai, savo ruožtu, reiškia, kad atsiras gerokai didesnė tikimybė, jog naujos paskolos taps didesniais naujais bankų nuostoliais. Kita vertus, valstybinių garantijų bankų suteikiamiems kreditams gali sumažinti bankų reiklumą rizikos vertinimui ir paskatinti blogų paskolų didėjimą, už kurias tektų mokėti mokesčių mokėtojams.

Nepamatuotai didinama viešojo sektoriaus užsienio skola taip pat turėtų tik trumpalaikį skatinamąjį poveikį ekonomikai, tačiau ilgesniu laikotarpiu taptų papildoma našta šalies biudžetui. Krizė parodė, kad labai

svarbus ekonomikos augimui ir investuotojų pasitikėjimui šalies ekonomika yra bendras valstybės užsienio skolos lygis, todėl šie klausimai turėtų būti aktyvios valstybės politikos objektu.

Teigiama žinia yra ta, kad labai ribotos skolinimosi galimybės gali vėliau tapti ir šalies dideliu pranašumu. Juk, kaip rodo ekonomistų tyrimai, krizių paveiktų valstybių viešojo sektoriaus skola vidutiniškai išauga daugiau kaip 86, o tai reiškia papildomus rūpesčius tolimesnėje perspektyvoje. Todėl galima suprasti dabartinės Vyriausybės

atsargumą svarstant skolinimosi galimybę iš tarptautinių organizacijų.

Tokiomis aplinkybėmis Vyriausybės intervencijos tikslas galėtų būti užtikrinimas, kad visų bankų klientai visuose šalies regionuose galėtų palankiomis sąlygomis pasiskolinti savo investiciniams projektams. Bankai ieško ir toliau ieškos būdų, kaip pritraukti pinigų šalies ekonomikai gaivinti. Toje aplinkoje labai naudingos galėtų būti Vyriausybės garantijos tarptautinėms organizacijoms skolinant visiems riziką ribojančius rodiklius vykdantiems Lietuvos bankams, kurie savo ruožtu prisiimdami riziką ir teikdami Vyriausybei

atskaitomybę, galėtų perskolinti ūkio subjektams.

Jei rinkose Vyriausybė turi skolintis labai brangiai, tai tarptautinės finansinės organizacijos gali suteikti paskolas labai palankiomis sąlygomis. Toks mechanizmas jau buvo taikytas Lietuvoje devyniasdešimtųjų metų viduryje ir su kaupu pasiteisino. Taip galėtume užtikrinti, kad užsienio paskolos nebus naudojamos neproduktyvioms investicijoms ar vartojimui, bet ekonomiškai naudingiems šaliai projektams.

Ta pati dilema kyla ir verslo įmonėms bei namų ūkiams.

Pergyvenus krizės laikotarpį su minimaliais įsiskolinimais, galima būtų turėti kur kas stabilesnę ir stipresnę finansų sistemą ir labiau konkurencingą ekonomiką. Ypatingai kruopščiai reikėtų svarstyti vartotojiškų kreditų, kurių palūkanos yra aukščiausios, o rizika dabartinėmis aplinkybėmis viena didžiausių, ėmimo tikslingumą.