Saliutas olimpinei nekaltybei

Į Monrealyje (Kanada) vykusias olimpines žaidynes Sovietų Sąjungos plaukimo

rinktinės narys Arvydas Juozaitis sako vežęsis juodos odos dešiniąją pirštinę ir sportinį kostiumą su užrašu „Lietuva" (tokie sovietmečiu buvo toleruojami SSRS vidaus varžybose). Pirštinė vasaros olimpinėse žaidynėse – ne pats reikalingiausias rakandas sportininko krepšyje ir net ne sėkmę nešantis talismanas, tačiau turėjo reikšti itin svarbią potekstę. „Nuo 1968-ųjų metų buvau sau pažadėjęs: jeigu kada nors pateksiu į olimpines žaidynes ir jeigu ten pavyks užkopti ant garbės pakylos, aš iškelsiu ranką su pirštine – tai bus mano protestas prieš Lietuvos okupaciją.“

Ponas Juozaitis tvirtina, kad dviejų juodaodžių Amerikos atletų poelgis ant garbės pakylos Meksikos žaidynėse 1968 metais – Tommie Smithas ir Johnas Carlosas, laimėję I ir III vietas, išgirdę savo šalies himną, nuleido galvas ir iškėlė pirštinėtus kumščius – jam atrodęs tiesiog labai gražus: „Man tada buvo 12 metų ir tą akimirką užfiksavusią nuotrauką aš pakabinau ant sienos, pažadėjęs sau, jei palankiai susiklostys aplinkybės, pasekti jų pavyzdžiu.“

Tommie Smitho ir Johno Carloso saliutas Amerikos juodaodžių judėjimui „Juodoji jėga“ (angl. „Black power“) Meksiko žaidynėse – bene didžiausias viešas

sportininkų akibrokštas per visą šiuolaikinių olimpiadų istoriją. Prieštaringai tebevertinamas demaršas, kuriuo 40 metų didžiuojasi afroamerikiečiai, palankumo šiam poelgiui iki šiol nerodė svarbesni sporto funkcionieriai. Juolab – to meto žiniasklaida. „Skambant JAV himnui – panašus į nacių pasveikinimas“, – kaitino aistras „Associated Press“ po iškilmingos ceremonijos cituodama tiesmuką Johną Carlosą: „Baltiesiems žmonėms mes esame lenktynių žirgai, jie duoda mums žemės riešutų, tapšnoja per petį ir sako: šaunuolis, vaikine.“ Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) pareikalavo tučtuojau pašalinti atletus iš olimpinių žaidynių.

Olimpinės žaidynės: politinių demaršų rinkinys

Pirmieji šiuolaikinių olimpinių žaidynių (1896 m.) šeimininkai graikai lyg tyčia paneigė, kad tarptautinės sporto žaidynės, pasak P. de Coubertino, – geriausias būdas siekti taikos. Pirmoji atgaivinta olimpiada pažadino graikų nacionalizmą ir tai dar po metų virto eiliniu karu su Turkija. 1904 m. Sent Luiso (JAV) žaidynėse šalia pagrindinės programos buvo surengtos „Antropologinės dienos“, per jas „spalvotųjų“ rasių sportininkams buvo suteikta galimybė rungtis

su baltaodžiais. Specialiai žaidynėms rengęsi baltieji nugalėjo veik visose rungtyse ir jų pergalės paskatino rasistus visame pasaulyje plyšoti apie „totalinį baltosios rasės pranašumą“.

1908 metai, Londonas. Suomijos sportininkų delegacijai Rusija uždraudė pirmą kartą surengtoje iškilmingoje žaidynių atidarymo ceremonijoje eiti su savo tautine vėliava. Protestuodami suomiai žygiavo išvis be vėliavos. Tačiau Londono olimpiadoje suomiai iškovojo penkis apdovanojimus, Rusijos imperijai atstovavę atletai – tik vieną.

1920 metai, Antverpenas. Žaidynėse dalyvavo 29 šalių sportininkai. Į pirmąją po Pirmojo pasaulinio karo olimpiadą nebuvo pakviesti karą pralaimėjusių šalių – Vokietijos, Austrijos, Bulgarijos, Vengrijos ir Turkijos – atstovai. Kaip tik 1920 metų žaidynėse pirmą kartą pasirodė olimpinė vėliava (penki sujungti skirtingų spalvų žiedai, simbolizuojantys penkis pasaulio žemynus) ir pristatyta olimpinė priesaika.

1928 metai, Amsterdamas. Po dešimtmetį trukusio „bandomojo laikotarpio“ kvietimą dalyvauti žaidynėse gavo Vokietijos sportininkai

(Austrijos atstovai buvo priversti praleisti tik 1924 metų žaidynes Paryžiuje), jie tapo antri pagal iškovotų apdovanojimų skaičių.

1936 metai, Berlynas. Teisę surengti žaidynes Vokietija gavo 1931-aisiais. Po dvejų metų šalyje į valdžią atėję naciai olimpiadai skyrė didžiulę propagandinę reikšmę ir atseikėjo iki tol neregėtus pinigus. Laikinai buvo sušvelninti šalies diskriminaciniai įstatymai prieš etninius žydus, tačiau jie nebuvo pakviesti į nacionalinę komandą. Berlyno romai (čigonai) prieš žaidynių atidarymą buvo masiškai areštuojami ir uždaromi į koncentracijos

stovyklas. IOC Vykdomosios tarybos narys, būsimasis prezidentas Avery Brundage‘as sakė, kad „žydai privalo suprasti neturį teisės išnaudoti žaidynių savo kovai su naciais“. Vokietijos sportininkai iškovojo daugiau apdovanojimų nei visų kitų šalių atstovai kartu.

Nors dažnai pabrėžiama, kad teisę Vokietijos sostinei surengti olimpines žaidynes IOC suteikė 1931 m., kai nacių valdžioje dar nebuvo nė kvapo, tačiau retai cituojamas tuo metu jau IOC garbės prezidentas P. de Coubertinas, Vokietijos radijo laidoje vadinęs Hitlerį „viena kūrybiškiausių epochos sielų“,

žavėjęsis Trečiajame Reiche organizuotu masiniu sportu, todėl žadėjęs Vokietijai dedikuoti visą savo rašytinį palikimą.

1940 metai, Tokijas. Japonijoje planuotos žaidynės taip ir neįvyko, nes šios šalies vyriausybė atsisakė jas surengti dėl Japonijos ir Kinijos karo. IOC siekė perkelti žaidynes į Helsinkį, tačiau nesėkmingai: 1939 metais šią šalį užpuolė Sovietų Sąjunga. Visoje Europoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, neįvyko ir 1944-ųjų olimpiada.

1952 metai, Helsinkis. Pirmą kartą žaidynėse dalyvavo SSRS –

nuo to laiko olimpinės žaidynės tapo liberalaus kapitalizmo ir totalitarinio socializmo sistemų politinės kovos vieta. Į Helsinkį atsisakė atvykti Kinijos delegacija, nes IOC į savo gretas priėmė Taivaną. Kinai olimpines žaidynes ignoravo beveik tris dešimtmečius – savo sportininkus atsiuntė tik į 1980 metų žiemos olimpiadą Leik Pleside (JAV).

1958 metai, Melburnas. Kambodža, Irakas, Libanas ir Egiptas boikotavo žaidynes dėl Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Izraelio karių invazijos į Sueco kanalo zoną Egipte. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija

atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš sovietų tankų užgniaužtą Vengrijos revoliuciją. Vengrijos sportininkai olimpiadoje atsisakė kelti Vengrijos Liaudies Respublikos vėliavą. Psichologinės įtampos kulminacija tapo vandensvydžio turnyro pusfinalis, jame Vengrijos komanda rezultatu 4:0 nugalėjo Sovietų Sąjungą. Pasibaigus žaidynėms daugelis Vengrijos atstovų atsisakė grįžti į tėvynę ir pasiprašė Vakaruose politinio prieglobsčio.

1964 metai, Tokijas. IOC uždraudė Pietų Afrikos Respublikai (PAR) dalyvauti žaidynėse dėl tos šalies vyriausybės vykdytos apartheido

politikos. Kelias į olimpiadą PAR sportininkams buvo atvertas tik 1992 metais Barselonoje.

1968 metai, Meksikas. Pirmoji olimpiada trečiojo pasaulio šalyje. Likus 10 dienų iki žaidynių pradžios policija nušovė apie 300 demonstrantų, kurie protestavo prieš JAV politiką Lotynų Amerikoje. IOC, vadovaujamo amerikiečio Avery Brundage'o, atstovai skelbė, kad tai Meksikos vidaus reikalas, o žiniasklaidai neoficialiai sakė, kad laikraštininkai turėtų reaguoti ramiau, nes „meksikiečiai kitaip nei daugelio civilizuotų šalių

gyventojai žiūri į mirtį“. Iš olimpinių žaidynių pašalinti pirmąją ir trečiąją vietas 200 metrų bėgimo distancijoje laimėję juodaodžiai amerikiečiai, ant apdovanojimų pakylos iškėlę sugniaužtus kumščius – protesto prieš rasinę nelygybę simbolį.

1972 metai, Miunchenas. Palestiniečių kovotojai olimpiniame kaimelyje paėmė įkaitais 11 Izraelio delegacijos narių (4 trenerius, 5 sportininkus ir 2 teisėjus). Išlaisvinimo operacija buvo nesėkminga – žuvo visi teroristai ir jų belaisviai. Žiniasklaida tvirtino, jog prasidėjus dramai

IOC vadovai labiausiai siekė, kad teroristai su įkaitais kuo greičiau paliktų olimpinio kaimelio teritoriją. Po tragedijos žaidynėse buvo paskelbta viena gedulo diena, o tada varžybos buvo tęsiamos toliau. Istorikas profesorius Alfredas Erichas Sennas sako puikiai atsimenąs įvykius Miunchene: „Daug rašiau apie tai, kas tada ten atsitiko, ir visada džiaugiausi, kad man nereikėjo būti IOC Vykdomosios tarybos narių vietoje ir apsispręsti, kaip elgtis, – jie rinkosi gal iš trijų alternatyvų, tačiau galų gale nusprendė tęsti žaidynes.“

1976 metai, Monrealis. Trys dešimtys daugiausia Afrikos

šalių pareikalavo, kad iš olimpinių žaidynių būtų pašalinta Naujosios Zelandijos komanda, nes jos regbio rinktinė, pažeisdama tarptautinį boikotą, susitiko su PAR komanda. Kadangi reikalavimas nebuvo įvykdytas, didesnė dalis Afrikos žemyno šalių, taip pat Irakas ir Gajana atsisakė atsiųsti savo sportininkus į olimpines žaidynes.

1980 metai, Maskva. 65 šalys atsisakė siųsti savo oficialias delegacijas į Sovietų Sąjungą protestuodamos prieš karinę invaziją Afganistane. IOC atsisakė patenkinti JAV reikalavimą perleisti teisę surengti olimpines

žaidynes kitoje šalyje. Vėliau kai kurios šalys leido savo sportininkams atvykti į Maskvą, tačiau per iškilmingas ceremonijas neleido kelti tautinių vėliavų (šių šalių sportininkams užlipus ant garbės pakylos skambėjo olimpinis himnas ir buvo keliama olimpinė vėliava). Iš viso Maskvos žaidynėse dalyvavo 81 šalies sportininkai – mažiausiai nuo 1956 metų.

1984 metai, Los Andželas. SSRS ir 13 kitų komunistinio bloko šalių atsisakė dalyvauti žaidynėse, tariamai dėl grėsmės jų sportininkų saugumui. Rumunijos vyriausybė, iš pradžių rėmusi boikotą, vėliau leido savo

sportininkams rungtis žaidynėse. Olimpiadoje dalyvavo 140 šalių atstovai.

1988 metai, Seulas. Žaidynėse atsisakė dalyvauti Šiaurės Korėja, nes organizatoriai nesutiko jos teritorijoje surengti bent dalies žaidynių programos renginių. Kuba, Nikaragva ir Etiopija savo sportininkų neatsiuntė dėl solidarumo su Šiaurės Korėja.

2000 metai, Sidnėjus. Žaidynėse nedalyvavo Afganistano sportininkai: šalyje įsigalėjęs Talibano režimas uždraudė sportą.

2004 metai, Atėnai. Irano vyriausybė uždraudė savo šalies

atletams dalyvauti tose varžybose, kuriose burtams lėmus jų varžovais galėjo tapti Izraelio sportininkai. Draudimo auka tapo Irano dziudo meistras, iki tol – dukart pasaulio čempionas. Jis atsisakė kovoti su žydų sportininku „dėl solidarumo su Palestinos tauta“. Pasibaigus žaidynėms Irano valdžia pagerbė atletą ir skyrė jam tokią pat piniginę premiją kaip ir olimpinio aukso laimėtojams.

***
Net sunku patikėti, kad vos prieš ketvirtį amžiaus olimpinis judėjimas apskritai buvo beveik žlugęs reikalas. Į teisę surengti 1984 metų vasaros

žaidynes pretendavo tik Irano sostinė Teheranas, kuriame ką tik buvo nugriaudėjusi islamo revoliucija, ir JAV Los Andželas. To dar buvo negana: Los Andželui tapus oficialia olimpinių žaidynių sostine, surengtoje viešoje šio miesto gyventojų apklausoje 80 procentų miestelėnų pareiškė, kad olimpiada – niekam tikęs sumanymas, todėl nederėtų jos finansuoti iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Prisiminus tai, kad 1976-ųjų metų žaidynes Monrealyje (Kanada) boikotavo daugiau kaip pusė Afrikos žemyno šalių, Maskvos olimpiadą 1980-aisiais – 65

Vakarų šalys, o atsakomojo vizito į Los Andželą 1984-aisiais atsisakė Sovietų Sąjunga ir dar 13 jos dukrelių iš komunistinio bloko, XIX amžiaus pabaigoje prancūzo Pierre‘o de Coubertino idėjomis atgaivintam kromeliui grėsė žlugimas – tarptautinis olimpinis judėjimas bankrutavo finansiškai, moraliai ir idėjiškai, o garsiausias naujausiųjų laikų olimpinio judėjimo lyderis Juanas Antonio Samaranchas tada ketino atsistatydinti.

Istoriko požiūris
Alfredas Erichas Sennas, Viskonsino (JAV) universiteto profesorius:
„Deklaruota olimpinio judėjimo idėja –

tobulas žmogaus kūnas. Antikos olimpinių žaidynių esmė: vieni vyrai, jokių komandinių sporto šakų ir nė vienos televizijos kameros. Į šiuolaikinį olimpinį judėjimą galima žiūrėti ir taip: prieš šimtmetį atsirado žmonės, jie laiku sukūrė aliuzijų į antiką turintį prekių ženklą ir dabar rengia visame pasaulyje populiarius komercinius renginius.

Kiti istorikai kritikuoja mano teiginį apie tai, kad de Coubertinas IOC kūrė tais pačiais principais, kaip ir Leninas bolševikų partiją Rusijoje. Iki šių laikų tarptautinis olimpinis judėjimas yra savotiška sportinė bolševikų partija

su savo „CK“ ir „politbiuru“– IOC, Vykdomąja taryba (angl. Executive Board) – struktūra, į kurią nauji nariai kooptuojami iš patikrintų saviškių. Nors, kita vertus, jeigu visi olimpiniai komitetai, įskaitant tarptautinį, būtų organizuoti demokratiniais principais, ko gero, pačiu pirmuoju sprendimu Izraelis iš olimpinio judėjimo būtų pašalintas.

Judėjimo ideologiją apibrėžti nėra lengva. Tačiau vienas iš IOC prezidentų – lordas Killaninas yra teigęs, kad „teroristai į olimpiadas žiūrėjo kaip į naujo vakarietiško tikėjimo altorių“. Jo įpėdinis Juanas Antonio Samaranchas kažkada

neatsargiai prasitarė, kad „olimpinės žaidynės yra svarbesnės už katalikų religiją“, nors vėliau tvirtino buvęs neteisingai suprastas ir tikslino turėjęs galvoje tai, kad olimpinis judėjimas gali suvienyti skirtingų tikėjimų žmones sėkmingiau už bet kurią religiją. Patikėkite, IOC yra organizacija, kurios viduje daug kas kalba apie religiją.“

Komercinis atgimimas

Rengdamiesi 1984 metų olimpinėms žaidynėms Los Andžele organizatoriai įspėjo IOC tuščiai nešvaistysią pinigų, kad nepatirtų „tokio baisaus nuostolio, koks

buvo Monrealyje“. Tačiau daugiausia privataus kapitalo investicijomis finansuotos olimpiados organizatoriai uždirbo per 200 mln. JAV dolerių pelno. „IOC žmonės tvirtino, kad vienintelis jiems tose žaidynėse patikęs dalykas – atidarymo ceremonijoje 84 pianistų atlikta George'o Gershwino „Žydroji rapsodija“, – šypsosi prof. Sennas. Olimpinio judėjimo funkcionieriai prisiminė turį išskirtinį prekių ženklą ir pareikalavo, kad Los Andželo žaidynių organizacinis komitetas pasidalytų pelnu. Bet išgirdo amerikonišką atsakymą, kad paprastai pelną dalijasi tie, kas investuoja: „100 procentų aišku, kad IOC net nebūtų svarstęs, ar duoti pinigų organizatoriams, jeigu šie būtų patyrę nuostolių.“

Los Andželo olimpiados Organizacinio komiteto vadovą Peterį Ueberrothą žurnalas „Time“ išrinko „1984 Metų žmogumi“. 1983 metais IOC pasamdytas rinkodaros specialistas Michaelas Payne'as tapo visuotinai pripažintas pirmojo ryškumo sporto rinkodaros guru. O dėl teisės surengti olimpines žaidynes ėmė konkuruoti didžiausi ir turtingiausi pasaulio miestai (šios varžybos amžių sandūroje IOC panardino dar ir į korupcijos balą, paskatino reformas judėjimo

viduje ir nušlavė iš sosto IOC „imperatorių“ J. A. Samaranchą).

Michaelas Payne'as pasakoja, kad „olimpinė“ rinkodaros strategija buvo pradėta nuo prekių ženklo. „Mes įvedėme „kietą“ mūsų teisių apsaugą ir taikėme „nulinę“ toleranciją tiems, kas tiesiogiai ar netiesiogiai mėgino į jas kėsintis“, – vėliau pasakojo įžymusis rinkodaros specialistas, dabar daugiausia bendradarbiaujantis su „Formulės 1“ projektu. Ponas Payne'as pripažįsta, kad tai buvo rizikingas, tačiau pateisinamas žingsnis: į olimpinį judėjimą investuojančios bendrovės privalėjo įsitikinti, kad ne tik konkurentų prekių

ženklai, bet ir kvapas vartotojams nekels asociacijų su olimpine simbolika: „Ir atvirkščiai, kiekvienas skeptikas, prieš atsisakydamas mūsų pasiūlymo bendradarbiauti, privalėjo susimąstyti – o kas bus tada, jeigu pasiūlymą priims konkurentai.“

Parama sporto varžyboms iki tol beveik visada reiškė ryškius rėmėjų logotipus varžybų arenose ir ant sportininkų marškinėlių, todėl kitas Payne'o komandos pasiūlytas „korporatyvinio prekių ženklo“ principas būsimuosius rėmėjus turėjo tiesiog šokiruoti: „Mes jiems pasiūlėme susitaikyti, kad olimpinėse arenose

nebus rėmėjų prekių ženklų, todėl jie turėjo gerokai pasukti galvas, kad rastų subtilesnių, tačiau tokių pat efektyvių būdų tapatintis su olimpiniu judėjimu.“

Rėmėjus pavyko įtikinti, kad geriausia reklama – ne logotipai, spiginantys akis TV žiūrovams per sporto varžybų transliacijas. Payne'as įrodė partneriams, kad tokia reklama blogiausiai atitinka chaotišką ir dažniausiai fragmentišką rinkos dalyvių elgesį. Jis siūlė atkreipti dėmesį į kitas naudingos rinkodaros galimybes: olimpinio judėjimo lojalumą, pastovumą, žaidynėse kylantį sirgalių patriotizmą, sveiko kūno kultą.

Michaelas Payne‘as savo „apkaboje“ turi kelis tokius šovinius, jie tokios strategijos sėkme paprastai įtikina kiekvieną auditoriją:

*„Mes kreipėmės į „American Express“, ar jie nenorėtų atnaujinti bendradarbiavimo su IOC. Paskutinis jų atsakymas – „olimpinė platforma“ jiems nėra aktuali. Tada mūsų pasiūlymą priėmė konkuruojanti „Visa“, ši atėjo turėdama naują, kūrybišką rinkodaros požiūrį, jį buvo lengva suderinti su esminiais olimpinės rinkodaros principais. Vienas „American Express“ direktorių tarybos pirmininkas po keleto metų pasakė, kad atsisakymas bendradarbiauti su IOC buvo

didžiausia jo karjeros klaida.“
* Dar 1997-aisiais „Samsung“ prekių ženklas buvo antrarūšis ir pasaulio ženklų žinomumo reitinge teužėmė 96 vietą – po dešimties bendradarbiavimo su IOC metų bendrovė dabar sėkmingai ir dinamiškai vystosi, o jos prekių ženklas atsidūrė pirmajame pasaulio dvidešimtuke.
* Išskirtines teises teikti telekomunikacijų paslaugas 1988-aisiais Seule įsigijusi bendrovė IOC sumokėjo 5 mln. USD, o galimybė tiesti ryšio tinklus 2010 metų žiemos žaidynėse Vankuveryje kainavo jau 140 mln. USD.
* TV transliacijos teisės 1992 Barselonos žaidynėse kainavo 400 mln. USD, o dabar kaina perkopė milijardą.

Vadybininko požiūris
Michaelas Payne‘as, buvęs IOC rinkodaros vadovas, dabar projekto „Formulė 1“ rinkodaros konsultantas
„Pekino olimpinės žaidynės visų pirma bus milijardinė telekomunikacijų efektyvumo atpažinimo laboratorija. Po jų paaiškės, kokius pagrindinius informacijos kanalus renkasi vartotojai visame pasaulyje: televiziją, internetą ar mobiliuosius telefonus. Dėl naujų IT galymybių plėtros kyla vis didesnis komunikacijos chaosas, todėl verslo rinkodaros vadybininkams darosi vis sunkiau

prasiveržti per šį chaosą ir rasti optimalių bendravimo su vartotojais būdų. Tradiciniai reklamos modeliai gal ir neišnyks, tačiau bus nebe tokie reikšmingi. Dėl to sporto reikšmė rinkodaros portfelyje artimiausioje ateityje bus vis didesnė.

Investavęs į olimpines žaidynes, kitus sporto renginius Kinijos verslas pasieks pagrindinį tikslą: dabar tik šios šalies rinkoje žinomi prekių ženklai įgis pasaulinio svorio. Galiu kirsti lažybų, kad po dešimtmečio JAV ir Europos rinkose vartotojai žinos gal tuziną kiniškų buities technikos prekių

ženklų. Ar kinai laimės Pekino olimpiadą? Kada nors jie laimės daugiau medalių nei JAV ir Europa kartu sudėjus, tik duokite jiems laiko. Be to, vakariečiai klaidingai mano, kad kinai sporte – tik naujokai. Jie žaidė komandinius sporto žaidimus dar tada, kai Europoje žmonės gyveno urvuose.“

Artūras Poviliūnas: „Tai bus geriausios žaidynės“

– Ar Lietuvos atstovas kada nors taps IOC nariu? – Ko gero, pakliūti į IOC yra sunkiau nei tapti kardinolu Vatikane. Mano kandidatūra pateikta seniai ir ta paraiška kasmet atnaujinama gal dešimtmetį. Buvęs IOC vadovas Samaranchas net prezidentui A.Brazauskui buvo pažadėjęs, kad

Baltijos šalys turės savo atstovą. Kadangi iš trijulės mes buvome matomiausi, estai sutiko paremti, latviai ilgokai svarstė – „o kodėl ne mes“. Dabar padėtis, deja, jau nebėra tokia palanki: IOC struktūrose ir taip dominuoja europiečiai, be to, pagal tradiciją artimiausiu metu ketinama pakviesti Danijos karališkosios šeimos atstovą. Apie tai niekas nekalba, tačiau neoficialiai – visiems žinoma. – Lietuvos tautiniam olompiniam komitetui (LTOK) vadovaujate jau du dešimtmečius, ar ketinate trauktis? – Nesu koks nors į kėdę įsikibęs mamutas, nors suprantu, kad aplinkui – ne tiek jau daug lyderių, kurie tas pačias pozicijas užimtų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Visada geriau išeiti pačiam, nelaukti, kol tavęs paprašys pasitraukti. Vis dėlto manau, kad iki šiol esame daug nuveikę ir pasiekę: turime pajamų šaltinius, iš jų gyvename neprašydami valstybės paramos, remiame buvusius ir dabar startuojančius sportininkus, turime savo pastatą ir net Olimpiečių gatvę Vilniuje. Man šis darbas patinka, tačiau jeigu LTOK rasis iniciatyvių žmonių ir jie norės padaryti ką nors geriau – Lietuvos olimpiečių valia apsispręsti. – Ar LTOK turi įtakos olimpinių žaidynių komercinė sėkmė arba nesėkmė? – Ne. Už kiekvieno olimpiečio dalyvavimą žaidynėse iš IOC gauname maždaug pusantro tūkstančio litų kompensaciją (tas lėšas atiduodame federacijoms) ir apie 800 tūkst. Lt kasmet įvairioms programoms finansuoti ir struktūrai išlaikyti. – Ar kompensacijos už žaidynėse dalyvavusius olimpiečius visoms šalims vienodos? – Visoms, išskyrus JAV olimpinį komitetą. Neseniai IOC Vykdomosios tarybos narys Denisas Oswaldas ėmėsi iniciatyvos, kad išskirtinės IOC kompensacijos JAV olimpiniam komitetui būtų peržiūrėtos. Dėl jų buvo sutarta dar tada, kai pagrindinės olimpinės rėmėjos buvo JAV kompanijos. Oswaldo idėja – globalioje ekonomikoje rėmėjo buveinės vieta neturi jokios reikšmės, taigi reikia naikinti ir tuos žiaurius kompensacijų skirtumus. – Kaip atrodo Pekinas, palyginti su kitais jūsų matytais olimpiniais miestais? – Neabejoju, kad tai bus pačios geriausios žaidynės istorijoje. Su Pekinu galėtų lygintis tik Sidnėjus. Išskirtinės sporto bazės, architektūriniai sprendimai, modernios kompozicinės medžiagos, naujos technologijos, dizainas, geriausi architektai. Didžiausi stabdžiai – vertikali partinė hierarchija, nes ji neleidžia visų klausimų išspręsti operatyviai, ir nepakankamas užsienio kalbų mokančių atsakingų darbuotojų skaičius.

– Ar LTOK yra gavęs specialių pageidavimų dėl delegacijos narių elgesio Pekino olimpiadoje?

– Ne. Šių metų pradžioje, kai kilo neramumų Tibete, uždaruose IOC struktūrų posėdžiuose dėl to buvo aršių diskusijų, tačiau nuspręsta, kad visi žaidynių dalyviai turi laikytis Olimpinės chartijos, draudžiančios politinę propagandą. Buvo diskutuojama, ar Olimpinė chartija gali būti svarbesnė už prigimtines žmogaus teises. Vis dėlto gavusio olimpiados akreditaciją sportininko „biblija“ yra Olimpinė chartija. Olimpinės idėjos turi jungti, o ne skirti. Nosinaitės su

Tibeto simbolika, vėliavėlės bus laikomos propaganda.

– Kodėl, jūsų nuomone, šalies prezidentas turėtų vykti į Pekino žaidynių atidarymo ceremoniją?

– Aš agituoju į žaidynių atidarymą vykti prezidentą Valdą Adamkų. Juk tame renginyje dalyvaus svarbiausių šalių lyderiai. Juo labiau kad į žaidynių atidarymą kviečia ne Kinijos valdžia, o IOC. Tačiau gerbsime bet kokį šalies vadovo sprendimą. – Ar Kinija padarė žadėtą pažangą, ar pasaulis prisitaikė prie Kinijos? – Manau, kad Kinija keičiasi labai greitai. Ji niekada nebuvo tokia moderni kaip dabar. Palyginti su 20 metų

praeitimi – dangus ir žemė. Gal nereikia norėti, kad tokia didžiulė ir vis galingesnė tampanti šalis keistųsi taip pat greitai kaip Lietuva. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad visas pasaulis žiūri į milijardinę Kinijos rinką, taip pat ir olimpinio judėjimo rėmėjai.

Gladiatorių kautynės

Milžiniškais tempais augantis šalies ūkis, 1,3 mlrd. vartotojų rinka – ar iš tikrųjų tai ir yra IOC rinkodaros strategiją ir rėmėjų interesus atitinkantis motyvas, kuris lėmė, kad šiais metais vasaros olimpinės žaidynės rengiamos Kinijoje? Nepaisant nuožmios kritikos dėl Pekino politikos formaliai

autonominiuose Tibeto ir Rytų Turkestano (uigūrų) regionuose ir nepagarbos pamatinėms žmogaus teisėms bei laisvėms (pavyzdžiui, prievartinių abortų praktika).

„Gali pasirodyti keista, tačiau motyvas visų pirma moralinis, – mįslingai užsimena prof. Sennas. – Kinija žaidynes pretendavo surengti dar 2000-aisiais, tačiau tada buvo pasirinktas Sidnėjus, visi tik ir kalbėjo, kad australai patepė kai kuriuos IOC narius. Todėl sprendimas dėl Pekino buvo priimtas norint užglaistyti olimpinio judėjimo korupcinius vidaus skandalus ir dėl jų Kinijos

patirtas moralines nuoskaudas.“ Nors ponas Sennas iš esmės pripažįsta, kad „totalitariniams režimams svarbu gauti teisę surengti olimpines žaidynes kaip vieną iš tarptautinio pripažinimo formų“, tačiau siūlo nepamiršti, kad IOC labai mėgsta dirbti su tais žaidynių organizatoriais, kurie be didelių diskusijų geba lengviau sutelkti šalies išteklius ir „laisvesnėmis rankomis skirsto daug pinigų“.

„Pekiną skelbdamas 2008-ųjų olimpine sostine, IOC skeptikams pagrįstai priminė, kad prieš 1988 m. žaidynes Seule olimpinis judėjimas nors ir

netiesiogiai, tačiau labai padėjo Pietų Korėjos studentams nuversti karinį generolo Park Chung-hee režimą – olimpiadą priėmė jau formaliai demokratiškai valdoma šalis, – primena prof. Sennas. – Nors man jau tada atrodė, jog tokia aliuzija į Kiniją – tušti plepalai.“

Ar olimpinė perspektyva priartino Kiniją prie demokratinio pasaulio standartų, kaip tikino IOC prezidentas Jacques'as Rogge'as, tikriausiai kiekvienas turi savo nuomonę. Istorikas Davidas Wallechinski, visame pasaulyje populiarios „Visuotinės olimpinių žaidynių knygos“ autorius, atsisakė vienos

Kinijos leidyklos pasiūlymo išspausdinti veikalą kinų kalba, nes cenzūra jį ketino „pataisyti":

„Matrica jau buvo parengta, kai jie pareikalavo, kad iš knygos būtų pašalinti keli skyriai, o iš 57 olimpinėse žaidynėse dopingą vartojusių sportininkų sąrašo būtų pašalinta Kinijos tinklininko Wu Dano (pagauto 1992 m. Barselonoje) pavardė. Leidėjai Wallechinski aiškino neabejoją pateiktų faktų tikrumu, tiesiog su „kai kuriais tiesos aspektais dar nėra pasidalinta su Kinijos liaudimi“. „Iš tikrųjų Kinija labiau atsivėrė pasauliui, liberalizavo ūkį, tačiau jos ekonomika

vis dar labai priklauso nuo pigios ir beteisės darbo jėgos, o politinę sistemą galima vadinti diktatūra“, – „The New York Times“ svetainėje pasakojo Wallechinski. „Kodėl jūs manote, kad boikotuodami žaidynes Pekine ką nors pasieksite, – pratrūko Colinas Moynihanas, Britanijos olimpinio komiteto prezidentas, Didžiosios Britanijos oficialiai boikotuotoje Maskvos olimpiadoje iškovojęs sidabro medalį irklavimo rungtyje. – Aš manau, kad daugelis žmogaus teisių gynėjų pasisakytų už Kinijoje kasmet rengiamą olimpiadą, bent jau kol ši šalis turi tokią problemą kaip Tibetas.“ Jis reagavo į britų sportininkų pasipiktinimą nacionalinio olimpinio komiteto jiems siūlomomis pasirašyti sutartimis, o jų vienas punktas draudžia sportininkams „reikšti nuomonę apie subtilius politinius klausimus“ ir nurodo laikytis Olimpinės chartijos 51 skyriaus – jokių demonstracijų, jokios politinės, religinės ar rasinės propagandos žaidynėse. Britų spauda godžiai laukia, kada reikalavimą pasirašyti tokį pasižadėjimą nacionalinis olimpinis komitetas pareikalaus britų karališkosios šeimos atstovės Zaros Phillips, ketinančios savo šaliai atstovauti olimpinėse jojimo varžybose. O kol kas laikraščiai mirga iš 70 metų senumo archyvų ištrauktomis nuotraukomis, jose 1938-aisiais Berlyne Anglijos futbolo rinktinė nacių pavyzdžiu sveikina 130 tūkst. žiūrovų olimpiniame stadione.

LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas sakė turįs žinių, kad kai kurie šalies sportininkai Pekine galį ryžtis politiniams demaršams. Lietuvos olimpinio judėjimo lyderis sako, kad žaidynėse akredituoti Lietuvos sportininkai taip pat turės raštu įsipareigoti Pekine nepolitikuoti, t. y. laikytis Olimpinės chartijos reikalavimų. Suomijos nacionalinio olimpinio komiteto generalinis sekretorius Joukas Purontakanenas britų „Daily Mail“ informavo, kad

jo šalies sportininkai nebus specialiai instruktuojami „delikataus elgesio“ Pekine klausimu: „Žodžio laisvė yra pamatinė ir jos niekas neturi teisės apriboti.“

Olimpiečio požiūris
Arvydas Juozaitis, filosofas, diplomatas, Monrealio olimpinių žaidynių prizininkas

„Aš manau, kad demaršų su Tibeto simbolika neišvengs ir Pekino žaidynės. Nepaisant to, kad dauguma sportininkų yra rezultato siekiantys gladiatoriai. Tačiau kiekvienoje minioje yra teisuolių individualistų, jų pastangos ir

poelgiai lemia didelius darbus. Juo labiau kad kai kuriems sportininkams olimpinė garbės pakyla yra karjeros viršūnė, taigi ir baigtas gyvenimo etapas: jį paženklinti socialiniu iššūkiu gali atrodyti labai prasminga. Demaršas ant olimpinės pakylos yra didžiulis iššūkis stebint milijonams žmonių, kurie to visai nesitiki. Todėl yra ir kaina, kurią už iššūkį turi sumokėti. Pateisinu demaršus vykdančius sportininkus lygiai taip, kaip ir tuos, kurie juos už tai diskvalifikuoja. Nes ir vieni, ir kiti veikia pagal savo socialines taisykles.

Tačiau jokiu būdu politikai neturėtų inicijuoti socialinių protestų ir

nuspręsti dėl jų. Viena vertus, užtenka tų sportininkų, kurie palaidojo savo karjerą 1990–1991 metais. Kita vertus, socialinis protestas yra labai individualus, o ne kolektyvinis apsisprendimas ir raštiški įsipareigojimai čia nieko nereiškia. Kad politikai tą geriau suprastų, galiu priminti kandidato į Europos Sąjungos komisarus Roco Buttiglone's poelgį, jis Europos Parlamento tribūnoje išdėstė politiškai nekorektišką ir nepopuliarų požiūrį į homoseksualizmą, nors galėjo tiesiog nutylėti. Jis buvo išbrauktas iš kandidatų sąrašo – tai reiškia, kad tos nuostatos jam buvo svarbesnės nei komisaro postas.

Mėgstu aš de Coubertiną, patinka man ir jo kūdikis... Žinoma, komercinis sporto variklis yra baisus dalykas, tačiau tikriausiai neišvengiamas. Visi žinome, kad labiausiai Žemės ozono sluoksnį žudo lėktuvai, tačiau dėl to neskraidome mažiau."

***
Nuo Tommie Smitho ir Johno Carloso protesto prieš rasinę nelygybę Meksiko olimpiadoje praėjo keturiasdešimt metų. Išvaryti iš žaidynių jie ilgus metus nesėkmingai ieškojo darbo, jų namų langai dužo nuo akmenų, iki šiol grasinama susidoroti su jų šeimomis. Tommie Smithas, kurio rezultatas 200 metrų

bėgimo rungtyje (19,83 sekundės) ir po keturių dešimtmečių tebelaikomas didmeistrišku, buvo atleistas iš JAV kariuomenės („tiek to – ko gero, būčiau žuvęs Vietname“), skolinosi pinigų, kad išmaitintų šeimą, baigtų studijas ir gautų trenerio kvalifikaciją. Johnas Carlosas dirbo apsaugininku ir gaudamas minimalų užmokestį važinėjo į Las Vegasą, kad išloštų pinigų maistui: „Mes sukūrenome visus savo baldus, net vaikų loveles, kad mirtinai nesušaltume žiemą.“ Jo pirmoji žmona nusižudė neišlaikiusi spaudimo, patiriamo dėl įvykių Meksike.

Trečiasis 1968-aisiais stovėjęs ant garbės pakylos baltasis vaikinas – antrąją vietą laimėjęs Australijos sprinteris Peteris Normanas – 2006 metais mirė nuo širdies smūgio. Jo ranka nebuvo iškelta į viršų, todėl jam leido likti žaidynėse. Tačiau apdovanojimo ceremonijoje Normanas dėvėjo „Olimpinio žmogaus teisių projekto“ ženklelį ir paklaustas, ką mano apie Smitho ir Carloso iššūkį, sakė, jog nesutinka su nuo 1901 metų Australijoje vykdoma „Baltąja politika“ (kryptingai ribojama „spalvotųjų“ rasių atstovų imigracija į šią šalį).

P. Normano pasiektas rezultatas 200 metrų bėgimo distancijoje (20,06

sekundės) iki šiol yra jo šalies nacionalinis rekordas. Jis intensyviai rengėsi 1972-ųjų olimpinėms žaidynėms, ketino bėgti 100 ir 200 metrų distancijas, tačiau Australijos olimpinis komitetas paskelbė į Miuncheną nevešiąs nė vieno šalies trumpųjų nuotolių bėgiko. Kadangi taip pasielgta buvo vienintelį kartą, žiniasklaidoje kone vieningai teigta, jog toks buvo sporto funkcionierių kerštas Normanui už politinius pareiškimus. Iš šio pasaulio jis pasitraukė kankinamas psichologinių problemų, vienatvės, paskendęs alkoholyje. Amerikiečiai Smithas ir Carlosas atidavė jam paskutinę pagarbą į kapines nešdami jo karstą.

Jiedu iki šiol bendrauja retai ir dažniausiai tik telefonu. Dar ir dabar nesutaria, kurio iš jų idėją įgyvendino ant garbės pakylos. Tada jie turėjo tik dvi valandas apsispręsti iki iškilmingos ceremonijos, juodas odines pirštines Smitho kišenėje ir nežinia kuriam šovusią mintį. Šiandien Smithas sako, kad iškėlęs į viršų ranką ir nuleidęs galvą meldėsi: „Garbinkite Viešpatį bažnyčioje panarinę galvas ir iškėlę į dangų rankas.“ Carlosas tvirtina tuo metu galvojęs apie Antrajame pasauliniame kare kovojusį savo tėvą. Tačiau nė vienas iki šiol nesigaili savo poelgio.

2005-aisiais JAV San Chosė valstybinio universiteto kiemelyje atidengtas paminklas: apdovanojimų pakyla, ant jos „auksą“ ir „bronzą“ iškovojusius afroamerikiečius sportininkus vaizduojančios stovylos. „Puiku. Ši idėja kilo baltaodžiams vaikinams, kuriems mes tinkame į tėvus“, – „The Sydney Morning herald“ sakė Tommie Smithas. Trečiąjį personažą ant apdovanojimų podiumo – „tylųjį australą“ – šiemet pagerbs Australijos oro bendrovė „Qantas“, ji paskelbė į Pekino olimpiadą skraidinamiems sportininkams kelionės metu rodysianti Peterio Normano sūnėno Matto Normano sukurtą dokumentinį filmą

„Pasveikinimas“ (angl. „Salut“) apie drąsuolius, kurie nepamiršta esantys žmonės.

***
Arvydas Juozaitis, su bronzos medaliu ant kaklo stovėjęs ant garbės pakylos 1976 m. Monrealyje, paauglystėje brandinto plano iki galo neįgyvendino. „Per kvalifikacinius plaukimus dėvėjau sportinį kostiumą su užrašu „Lietuva“, kol SSRS rinktinės treneriais apsimetę saugumiečiai liepė persirengti.

Plaukiant, aišku, buvo ne kumštis ar odinė pirštinė galvoje, juoba kad į finalą patekau pasiekęs tik septintą rezultatą iš aštuonių geriausių. Vėliau

viskas tarsi perdegė – treniruočių „galerose“ išpuoselėto sporto laimėjimo svaigulys tuo metu pasirodė saldesnis nei prieš 8 metus paauglio galvoje gimęs sumanymas. Žinojau, kad Lietuvoje likę mano tėvai didžiuojasi manimi. Galbūt jeigu būčiau bent su kuo nors savo planais pasidalinęs, turėčiau stiprų šalutinį stimulą pažadą įgyvendinti. O atsivežta juoda odinė pirštinė taip ir liko kažkur Monrealyje.“