Ekonomikos mokslas neigimo gniaužtuose

Prieš pat palikdamas Europos centrinio banko vadovo postą, Jeanas Claude‘as Trichet susierzinęs pripažino: „Per krizę man, kaip politikos formuotojui, teko įsitikinti, jog mūsų arsenale turimos ekonominės ir finansinės priemonės buvo ne itin veiksmingos. Pasakyčiau dar daugiau – patekę į krizę pamanėme, kad tradicinės priemonės visiškai nebeveikia“.

J. C. Trichet kreipėsi patarimo į kitų mokslo šakų – fizikos, inžinerijos, psichologijos ir biologijos – specialistus, kad šie paaiškintų reiškinį, su kuriuo jam teko susidurti. Tai buvo ne tik neįprastas pagalbos šauksmas, bet ir esminis priekaištas ekonomikos profesijai, o ką jau kalbėti apie šešėlį, mestą visiems tiems įmantrius apdovanojamus gaunantiems finansų profesoriams, dėstantiems verslo mokyklose nuo Harvardo iki Hiderabado.

Kol kas J. C. Trichet sulaukė nedaug pagalbos iš fizikų ir inžinierių, su kuriais siejo dideles viltis. Nors šiokio tokio atsako būta. Robertas May‘us, žinomas klimato kaitos ekspertas, tvirtina, kad jo mokslo šakos metodai galėtų paaiškinti neįprastus reiškinius finansų rinkose. Epidemiologas sako, kad žinios apie tai, kaip plinta ligos užkratas, galėtų atskleisti, kaip pražūtingas virusas, kurį stebėjome pastaruosius penkerius metus, prasismelkė į finansų rinkas.

Visa tai yra derlinga dirva ateities mokslui, tačiau kaip šias žinias pritaikyti pačiai ekonomikai ir finansams? Nejaugi nieko negalima padaryti, kad jos būtų naudingesnės ir ne tik pateiktų stilizuotus modelius apie tai, koks pasaulis turėtų būti, o paaiškintų, koks jis yra iš tikrųjų?

Investuotojas George‘as Sorosas skyrė dosnų finansavimą Naujojo ekonominio mąstymo institutui (angl. INET). Anglijos bankas (AB) taip pat pamėgino skatinti naujų ir drąsių idėjų sklaidą. Šių metų pradžioje AB surengė konferenciją, kurios medžiagą išleido provokuojančiu pavadinimu – „Kokia nauda iš ekonomikos?“.

Kai kurios konferencijoje pateiktos rekomendacijos yra konkrečios ir tiesmukos. Pavyzdžiui, studentams turėtų būti dėstoma daugiau ekonomikos istorijos. Turime būti dėkingi likimui, kad JAV centrinio banko (FED) pirmininkas Benas Bernanke yra Didžiosios depresijos žinovas, o ne kokios nors tikimybių pusiausvyros teorijos kūrėjas. Dėl to įsisiautėjus krizei jis buvo pasirengęs imtis netradicinių priemonių jai suvaldyti ir buvo gana įtaigus, kad tuo įtikintų savo kolegas.

Daugelis konferencijos dalyvių sutiko, kad būtina studijuoti ekonomiką atsižvelgiant į platesnį politinį kontekstą ir kur kas daugiau dėmesio skirti institucijų vaidmeniui. O studentams derėtų įskiepyti truputį kuklumo. Modeliai, pagal kuriuos jie vis dar yra mokomi, turi aiškinamosios vertės, tačiau tik tam tikromis ribotomis sąlygomis. Deja, skaudi patirtis jau pamokė, kad ekonomikos veikėjai nebūtinai elgsis taip, kaip numato teoriniai modeliai.

Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad dauguma ekonomistų priima net ir šiuos paprastučius minties pokyčius. Vadinamoji Čikagos mokykla pateikė stiprų atsaką racionalių lūkesčių teorijai apginti, atmesdama prielaidą, kad ją būtina permąstyti. Nobelio premijos laureatas Robertas Lucasas tvirtina, kad niekas nepastebėjo krizės artėjimo požymių dėl to, kad ekonomikos teorija teigia, jog tokių krizių numatyti neįmanoma. Tad viskas yra gerai.
Be to, matome nerimą keliančių ženklų, kad krizė dar nepasiekė kai kurių ekonomikos fakultetų. Didžiausio Europoje banko HSBC vyriausiasis ekonomistas Stephenas Kingas pažymi, jog kai jis ekonomikos absolventų (HSBC samdo jų nemažai) paklausia, kiek paskaitų ir seminarų buvo skirta pastarajai finansų krizei nagrinėti, „dauguma prisipažino, kad ši tema net nebuvo paminėta“. Tai tik patvirtina S. Kingo žodžius: „Jaunieji ekonomistai patenka į finansų pasaulį menkai nutuokdami ar visai nenutuokdami, kaip finansų sistema veikia.“

Esu įsitikinęs, kad atėję į HSBC jie sparčiai mokysis. (Ateityje jie veikiausiai netruks išgliaudyti ir pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančius įstatymus). Tačiau liūdna girdėti, kad daugelio universitetų fakultetai vis dar neišsivaduoja iš neigimo gniaužtų. Taip yra visai ne dėl to, kad studentams neįdomu: Paryžiaus politikos mokslų institute dėstau krizės padarinius finansų rinkoms – susidomėjimas milžiniškas.

Tačiau neturėtume sutelkti viso dėmesio vien į ekonomistus. Tikriausiai dabar paklausiausia sritis, kur vertėtų pasisemti tradicinės išminties, yra turto vertinimo modelis ir jo sesuo – veiksmingosios rinkos hipotezė. Tačiau šių teorijų šalininkai neįžvelgia iškilusių problemų.

Priešingai, Eugene‘as Fama, iš Čikagos universiteto, neigia mintį, kad su finansų teorija ne viskas gerai, ir priskiria ją fantazijos sričiai. Jis tvirtina, kad „ir finansų rinkos, ir finansų institucijos ne sukėlė, o veikiau pačios buvo nuosmukio aukos. O veiksmingosios rinkos hipotezės teorija, kurią jis atkakliai gina, negali būti kalta, nes „didžiąsias investicijas atlieka vadybininkai, kurie netiki, jog rinkos yra racionalios“.

Tad visi argumentai nusveria į vieną pusę, kurią galime pavadinti „nereikšmingumo“ pateisinimu: finansų teoretikai negali būti atsakingi, nes tikrame gyvenime niekas į juos nekreipia dėmesio!

Laimei, kiti šios profesijos atstovai siekia savo idėjų pripažinimo. Įvykiai biržose per pastaruosius penkerius metus jiems iš po kojų išmušė tvirtą pagrindą, kai tokie kainų pokyčiai, kurie pagal teorinius modelius galėjo atsitikti tik kartą per milijoną metų, pasikartojo keletą kartų per savaitę. Jie laužo galvas bandydami išsiaiškinti, kodėl taip nutiko, ir mėgina atrasti naujų metodų rizikai matuoti ir stebėti – o tai šiuo metu yra pagrindinis daugelio bankų spręstinas uždavinys.

Manau, kad šios pastangos yra ne mažiau svarbios negu specifiniai priežiūros sistemos pokyčiai, apie kuriuos girdime gerokai dažniau. Praeityje priežiūros sistema buvo kuriama vadovaujantis prielaida, kad dažniausiai finansų rinkos gali tvarkytis pačios, o finansų institucijos ir jų valdybos geriausiai pasirūpina rizikos valdymu ir taip apsaugo įmones.

Tačiau per krizę šios prielaidos patyrė rimtą sukrėtimą ir skubiai privertė imtis smulkmeniško reguliavimo. Ar bus užmegztas naujas ir tvarus santykis tarp priežiūros tarnybų ir finansų bendrovių, iš esmės priklausys nuo to, kaip pasikeis teoriniai suvokimo modeliai. Tad Anglijos bankas pasielgė teisingai, iškviesdamas ekonomistus į kovą. Tikėkimės, kad šie nesudės ginklų ir į kvietimą atsilieps.

***
Howardas Daviesas, buvęs Didžiosios Britanijos finansų priežiūros tarnybos pirmininkas, Anglijos centrinio banko pirmininko pavaduotojas, Londono ekonomikos mokyklos direktorius, dabar yra Paryžiaus politikos mokslų instituto (Sciences Po) profesorius.

Komentarai