Apie karalių Mindaugą – daugiau mitų nei faktų

„Modernios istorinės savimonės požiūriu, galime rasti nemažai paralelių su šiandiena. Mindaugo laikų istorija mums primena senąsias europines šaknis“, – įsitikinęs prof. Rimvydas Petrauskas, VU Istorijos fakulteto dekanas. Juditos Grigelytės nuotr.

Kurį laiką galvota, kad ant šio dokumento yra Mindaugo antspaudas, tačiau heraldikos žinovas Edmundas Rimša įtikinamai pagrindė, kad tai viso labo ordino falsifikatas.

Istorikų manymu, karalius Mindaugas pastaruoju metu sureikšmintas pelnytai. Juditos Grigelytės nuotr.


Mindaugo atsimetimas – vienas iš dalykų, dėl kurio turbūt niekada nebūsime tikri. „Mindaugas buvo labai karingas ir žiaurus karalius.“ „Jis tik apsimetė uoliu krikščionimi, o iš tiesų meldėsi pagoniškiems dievams“, – tokių ir panašių mitų girdime apie Lietuvos valstybės įkūrėją. Artėjant Mindaugo karūnavimo dienai, liepos 6-ajai, norisi užduoti labiau retorinį nei atsakymo reikalaujantį klausimą: ar kada nors žinosime daugiau faktų nei mitų apie mūsų vienintelį karalių? „Galbūt“, – lakoniškai į klausimą atsako „VŽ Savaitgalio“ kalbinamas prof. Rimvydas Petrauskas, VU Istorijos fakulteto dekanas. Vienos svarbiausių mūsų šalies istorinių asmenybių biografiją užklojęs užmaršties dulkių sluoksnis toks storas, kad jo nuvalyti neįstengia net žymiausi šalies istorikai ir archeologai. Ir tikrai ne todėl, kad per mažai stengiasi. Pastaruoju metu pirmajam ir vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui buvo skirta nemažai dėmesio – prieš metus švęstą 750 m. jo karūnavimo sukaktį lydėjo daugybė šiai progai skirtų knygų, straipsnių, iškilmingų renginių.
„Atskiras Mindaugo laikų problemas įvairiuose kontekstuose ir dabar tyrinėja ne vienas Lietuvos istorikas ir archeologas. Galbūt tik specialaus tyrimo apie Mindaugo valdymo laikotarpį šiuo metu niekas nerengia, nes neseniai pasirodė stambi Edvardo Gudavičiaus monografija „Mindaugas“, į lietuvių kalbą buvo išversti iš esmės visi to meto istoriniai šaltiniai (“Mindaugo knyga“), 750-ųjų Mindaugo karūnacijos metinių proga pasirodė krūva straipsnių rinkinių. Vis dėlto neabejoju, kad praėjus kuriam laikui nauja istorikų karta vėl grįš prie svarbiausių Mindaugo laikų istorijos įvykių. Tiesa, vargu ar galime tikėtis atrasti išsamių naujų istorinių šaltinių apie Mindaugą, tačiau istoriografijos raida rodo, kad naujos istorikų kartos pradeda kelti seniems šaltiniams savus klausimus ir taip atranda naujas prieigas prie, atrodytų, jau gerai pažintos istorijos“, – VŽ „Savaitgaliui“ dėsto prof. Petrauskas, palikdamas viltį, kad kada nors apie karalių Mindaugą žinosime bent šiek tiek daugiau nei dabar. Žiaurumas – išgalvotas?
Neatsakytų klausimų apie Mindaugą dar labai daug. Istorikai tiksliai nežino nei jo kilmės, nei gimimo datos. Mažai žinoma apie jo pirmąją santuoką (Morta buvo antroji žmona, po jos mirties Mindaugas vedė jos seserį, kurios vardas taip pat nežinomas), apie rezidencijas, kuriose jis gyveno. Nežinome, nei kur jis buvo karūnuotas, nei kur palaidotas. Ką jau kalbėti apie tokius žemiškus dalykus kaip karališka virtuvė, santykiai su pavaldiniais ir artimaisiais. „Apie kasdienį Lietuvos istorinių asmenybių gyvenimą galime sužinoti tik iš vietinių šaltinių, o jie atsirado maždaug tuo metu, kai Lietuva apsikrikštijo (1387 m.). Iš XIII–XIV a. teturime tik kelis Gedimino laiškus, kelis Mindaugo dokumentus. Visi kiti mūsų šaltiniai – svetimšalių kronikos. Suprantama, kad svetimšaliams metraštininkams Mindaugo kasdienybė nebuvo įdomi, jiems labiau rūpėjo jo karo žygiai“, – kalba prof. Petrauskas. Paklaustas, ar tikrai Mindaugas buvo toks žiaurus ir negailestingas, kaip teigiama tuose metraščiuose, istorikas pataria susilaikyti nuo tokių vienareikšmiškų asmenybės vertinimų: „Kad jis Lietuvą vienijo žudydamas, buvo rašoma jam nepalankiuose, konkurentų (iš Haličo-Volynės kunigaikščio aplinkos) metraščiuose. Aišku, tų konfliktų buvo daug, tai būdinga ankstyvajam monarchijos laikotarpiui, bet tikrai negalima sakyti, kad Mindaugo kaip vienintelio valdovo iškėlimo pagrindas buvo smurtinė kova. Karinė jėga buvo svarbi monarcho valdžios sąlyga, tačiau valstybės susidarymas yra visų pirma politinis veiksmas, todėl sumani politinė laikysena yra esminis Mindaugo valdžios bruožas.“
Sumania politine laikysena prof. Petrauskas vadina Mindaugo flirtą su ordinu – būsimasis karalius sėkmingai pasinaudojo draugyste su Livonijos magistru Andriumi Štirlandu: „Mindaugas konfliktavo su savo brolėnais – mirusio brolio Dausprungo sūnumis Tautvilu ir Gedvydu. Brolėnams pavyko suburti pakankamai stiprią tarptautinę koaliciją (joje buvo Rygos arkivyskupas, Haličo-Volynės kunigaikštis), nukreiptą prieš tėvo brolį. Šioje sudėtingoje situacijoje Mindaugas žengė tikrai labai diplomatišką ir protingą žingsnį užmegzdamas santykius su Livonijos ordino magistru, kuris konkuravo su Rygos arkivyskupu.“ Skamba paradoksaliai, bet, anot istoriko, būtent vokiečių ordinas, su kuriuo paskui daug kariavo ir pats Mindaugas, ir po jo šaliai vadovavę kunigaikščiai, Lietuvos valdovo karūnacijos istorijoje suvaidino itin svarbų tarpininko vaidmenį. Livonijos magistras Mindaugui ne tik padėjo įveikti brolėnus, bet ir pagreitino jo krikšto bei karūnacijos procesus. „Mindaugui pasisekė, kad rado stiprų sąjungininką, kurio dėka jam pavyko užmegzti ryšius su popiežiumi. Viskas dėliojosi labai greitai, juk vos per kelis metus įvyko keli lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai. Tiek daug laiko iki tol niekas nesikeitė, o nuo 1251 m. mes matome labai greitus procesus“, – pasakoja prof. Petrauskas.
Reikėjo ir popiežiui
Kodėl būtent kunigaikščiui Mindaugui, o ne kuriam nors iš anksčiau Lietuvą mėginusių vienyti kunigaikščių, buvo lemta tapti Lietuvos karaliumi – juk dar 1009 m. į Lietuvą atvykęs Brunonas (tas, kurį nukankino lietuviai) išvydo, kad gentinę santvarką mūsų šalyje pakeitė kažkas kita. Taigi – kodėl Lietuva turėjo laukti net iki XIII a. vidurio, kad galėtų pasveikinti savo karalių? „Po šventojo Brunono misijos kurį laiką mūsų kraštas atsidūrė krikščioniškosios Europos interesų nuošalyje. Kitaip tariant, nebuvo tęsiama misijų politika, kurios kontekste Brunonas buvo atvykęs. Situacija pasikeitė, kai vienu metu Livonijoje (dabartinės Latvijos teritorijoje) ir Prūsijoje atsirado du nauji valdžios centrai – vokiečių ordinas ir naujos krikščioniškosios vyskupijos. Viena vertus, tai reiškė Vakarų civilizacijos priartėjimą prie Lietuvos, tačiau tuo pat metu tai buvo iššūkis Lietuvoje egzistavusiai politinei gentinei santvarkai. Tai buvo nauji rimti priešininkai, į kuriuos reikėjo reaguoti. Būtent tai ir paskatino valdžios koncentracijos procesą Lietuvoje“, – kalba pašnekovas. Pasak istoriko, ir kitų, kiek vėliau prie krikščioniškos civilizacijos prisijungusių Vidurio ir Rytų Europos, Skandinavijos šalių pavydžiai rodo, kad valstybingumo procesas visur – vienur labiau, kitur – mažiau – sutapo su krikščionybės sklaida, nauja religija tapo papildomu dialogo pagrindu, sustiprinusiu monarchinės valdžios organizaciją.
Prof. Petrauskas akcentuoja, kad krikštas ir po jo vykusi karūnacija buvo naudinga tiek Mindaugui, vienijančiam Lietuvą, tiek popiežiui Inocentui IV. „Tuo metu Inocentas IV buvo valdžios viršūnėje, jo pagrindinis konkurentas buvo neseniai miręs (Romos imperatorius Frydrichas). Popiežiui buvo naudinga užmegzti santykius su dar vienos, kad ir tolimesnės Europos periferinės šalies valdovu, kuris galėjo įsijungti į popiežiaus kuriamą politinę sistemą. Taigi, šiuo atveju (tam tikra prasme panašiai kaip ir šiais laikais) buvo labai svarbu laiku pasinaudoti palankia politine konjunktūra. Popiežiaus sankcionuota karūnacija nereiškė galimos popiežiaus politinės dominacijos. Mindaugo priėmimas į Europos krikščioniškų karalių šeimą, užtvirtintas Inocento IV dar 1251 m. liepos 17 d. Milane surašyta bule, kur Lietuva buvo iš anksto skelbiama katalikiška karalyste, nurodant, kad ji priimama „į šv. Petro teisę ir nuosavybę
“. Šiuolaikinėmis sąvokomis kalbant, tai buvo Lietuvos suverenumo užtikrinimas tarptautiniu lygiu. Nuo šiol naujos krikščioniškos karalystės suverenumas negalėjo būti niekieno, visų pirma – kaimyninio vokiečių ordino, ginčijamas, iš esmės konfliktai galėjo vykti tik dėl pasienio teritorijų. Nauja karališka valdžia išsprendė dvilypę Mindaugo problemą: tarptautiniu mastu ji leido jam įtvirtinti suverenaus valdovo padėtį Europos krikščioniškųjų karalių šeimoje, o drauge leido jam išsiskirti iš kitų į valdžią pretenduojančių vadų krašto viduje. Kaip matome, vienoms valstybėms pavyksta laiku įšokti į traukinį, o kitos kiek vėluoja ir tada prasideda problemos. Tai tinka ir kalbant apie dabartinę Ukrainos situaciją“, – Viduramžių laikų ir dabartinės Europos politines situacijas gretina p. Petrauskas.
Pasak pašnekovo, Mindaugo karalystę galima vadinti paskutine karalyste Europoje viduramžiais, nes nauja karalystė Europoje atsiras tik XVIII a. pradžioje, visiškai pasikeitus Europos politinei situacijai.
„Žinome, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas irgi siekė karūnos. Bet XV a., taigi praėjus kone 200 metų po Mindaugo karūnacijos, Vakarų Europos politinė sistema jau buvo gerokai pasikeitusi. Naujų karalysčių nebeatsirasdavo – įkurti naują buvo labai sudėtinga. Palyginamasis aspektas dar labiau išryškina Mindaugo situacijos unikalumą ir paaiškina, kodėl jis yra pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius“, – dėsto prof. Petrauskas. Jo teigimu, tarpukariu būtent neįvykusios Vytauto karūnacijos diena (1430 m.) – rugsėjo 8-oji – buvo antra pagal svarbumą data po Vasario 16-osios. „Galima suprasti, kodėl Mindaugo karūnavimas ilgą laiką buvo neminimas, juk konkrečios dienos to meto šaltiniai nenurodo. Liepos 6-osios data yra tam tikra istorinė fikcija, nes jos nesutiksime jokiame šaltinyje, tačiau jos parinkimas kaip Mindaugo karūnacijos dienos remiasi nuodugnia rekonstrukcija, todėl tai pagrįstas sprendimas“, – kalba prof. Petrauskas. Nė vieno istorinio radinio
Pašnekovas primena, kad popiežiaus Inocento IV pasirašytas dokumentas apie karūnaciją buvo iš anksto parengtas Romos kurijoje, tačiau jame nurodytas tik mėnuo. „Istorikai labiau ar mažiau pagrįstai iš kelių alternatyvų pasirinko liepos 6-ąją. Šiuo atveju, data gal ir nėra toks esminis dalykas. Reikėjo simbolinės datos, kuri būtų susieta su šiuo įvykiu“, – sako jis. Minėtame dokumente nebuvo nurodyta ne tik Mindaugo karūnacijos data, bet ir vieta. Dėl to kartais pasitaiko ir spekuliacijų, pvz., Valstybės dienos proga pakeliauti Karaliaus Mindaugo keliu, kuriuo jis neva keliavo į vainikavimo ceremoniją. „Šiame kontekste dažniausiai minima Voruta – tai buvo viena pasienio pilis, atsitiktinai paminėta šaltinyje. Be jos neturime kitų to meto Lietuvos geografinių pavadinimų. Ši aplinkybė rodo, kad tuo metu dar neegzistavo išskirtinė valdovo rezidencija – sostinė. Mindaugas valdė keliaudamas po įvairius dvarus ir pilis, o nuolatinės rezidencijos atsiradimas buvo ateities dalykas. Beje, to meto statiniai buvo mediniai, todėl šiais laikais taip sunku nustatyti to meto svarbiausias politines vietas Lietuvoje“, – aiškina prof. Petrauskas. Anot jo, hipotezę, kad Mindaugas galėjo gyventi ir Vilniuje, buvo iškėlę archeologai. „Vis dėlto naujausi datavimo duomenys rodo, kad radiniai, kuriuos būtų galima sieti su pilies statyba, priskiriami XIII a. paskutiniams dešimtmečiams. Duomenys tikrai tikslūs, nes šioje srityje pastaruoju metu padaryta didelė pažanga, naudojamos naujos technologijos. Kol kas Mindaugo laikų atžvilgiu didelių naujienų nėra, tačiau Vilniaus raidos istoriją šie tyrimai jau gerokai pakoregavo. Žinoma, technologijos nesukurs naujų istorijų, ir toliau nauji impulsai priklausys nuo istorikų ir archeologų interpretacijų ir t. t.“, – kalba pašnekovas. Būtent artefaktų trūkumas labiausiai ir stabdo Mindaugo laikų istorijos tyrinėjimo procesą. Pasak profesoriaus, iki šiol nėra atrasta jokių konkrečių su Mindaugu susijusių istorinių radinių: nei karūnos, nei ginklų, nei drabužių. „Mindaugo laikų istoriją rekonstruojame remdamiesi rašytiniais šaltiniais, bet ne artefaktais. Žinoma, archeologai mums gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus apie to meto visuomenę, kasinėdami kapinynus, piliakalnius. Gal kada nors atras ir su Mindaugu susijusių daiktų, kas žino? Juk ir anksčiau būta hipotezių, kad vienas ar kitas daiktas galėjo priklausyti Mindaugui, bet jos nepasitvirtino. Pavyzdžiui, kurį laiką galvota, kad ant vieno Mindaugo dokumento, kuris išlikęs ordino archyve, yra Mindaugo antspaudas. Vis dėlto geriausias mūsų heraldikos žinovas Edmundas Rimša įtikinamai pagrindė, kad tai viso labo ordino falsifikatas, padarytas XIV a. Vis dėlto tie keli ordino archyve išlikę Mindaugo dokumentai yra vieninteliai daiktai, kuriuos galime pagrįstai sieti su juo“, – aiškina profesorius.