Nelygybė, imigracija ir veidmainystė
Europos migracijos krizė atskleidžia esminį vykstančių diskusijų apie ekonominę nelygybę trūkumą, o gal net ir didžiulę veidmainystę. Argi netrokštumėte lygių galimybių visiems žmonėms žemėje, o ne tik saujelei žmonių, kuriems pasisekė gimti ir augti turtingose šalyse?
Daugelis išsivysčiusių šalių ekspertų pasisako už teisių suteikimo idėją. Bet teisių suteikimas atsitrenkia į sieną: nors atskirose šalyse plačiau suteikiamos teisės laikomos tiesiog būtinybe, tačiau besiformuojančių rinkų ar besivystančių šalių gyventojai lieka užmiršti.
Jeigu dabartinis susirūpinimas dėl nelygybės būtų vertinamas vien tik politiniu požiūriu, toks vertinimas, sutelktas į tik savus poreikius, būtų suprantamas; juk skurdžių šalių piliečiai negali balsuoti turtingose šalyse. Tačiau turtingose šalyse vykstančių diskusijų apie nelygybę retorika išduoda moralinį principą, kai ignoruojami milijardai kitur gyvenančių žmonių, kurių padėtis daug blogesnė.
Derėtų nepamiršti, kad netgi po sąstingio laikotarpio turtingų šalių vidurinė klasė pasauliniu lygmeniu laikytina aukštesniąja klase. Išsivysčiusiose šalyse gyvena tik apie 15 proc. pasaulio gyventojų. Tačiau išsivysčiusių šalių pasaulinio vartojimo ir išteklių eikvojimo rodikliai siekia daugiau nei 40 procentų. Be abejo, didesni mokesčiai, kuriuos sumoka turtingieji, tam tikra prasme sumažina nelygybę šalyje, tačiau neišsprendžia didelio skurdo problemos besivystančiame pasaulyje.
Deja, nepadės ir bandymas apeliuoti į moralinį pranašumą, pateisinant, kodėl kas nors, gimęs Vakaruose, turi tiek daug privilegijų. Nesiginčijame, kad patikimos politinės ir socialinės institucijos yra tvaraus ekonomikos augimo pagrindas; išties jos yra visų sėkmingos plėtros atvejų sine qua non, t. y. būtina sąlyga. Tačiau dėl Europos ilgai trukusios išnaudotojiško kolonializmo istorijos sunku atspėti, kaip Azijos ir Afrikos institucijos būtų vykdžiusios veiklą lygiagrečiame pasaulyje, kur europiečiai būtų atvykę ne užkariauti, o prekiauti.
Daugelis plačių politikos klausimų yra iškraipomi, kai į juos bandoma atsakyti nepaisant pasaulinės nelygybės ir remiantis tik vidaus nelygybės aspektu. Ekonomisto Thomo Piketty marksistinį teiginį, kad kapitalizmas žlunga, nes didėja vidaus nelygybė, reikėtų vertinti visiškai atvirkščiai. Jeigu pasvertume visų pasaulio žmonių lygybę, viskas atrodytų kitaip. Visų pirma tie patys globalizacijos veiksniai, padedantys išlaikyti pastovius vidurinės klasės atlyginimus turtingose šalyse, pagelbėjo ir šimtams milijonų žmonių išbristi iš skurdo kitose šalyse.
Per pastaruosius tris dešimtmečius dėl daugybės taikomų priemonių pasaulinė nelygybė gerokai sumažėjo, todėl darytina išvada, kad kapitalizmas pasiekė puikių rezultatų. Galbūt kapitalizmas atėmė rentas, atitekusias išsivysčiusių šalių darbuotojams tik dėl to, kad jiems pasisekė gimti šiose šalyse. Tačiau jis kur kas daugiau nuveikė, padėdamas Azijos ir besiformuojančių rinkų darbuotojams, gaunantiems vidutines pajamas.
Leidus žmonėms laisvai keliauti per sienas, galimybės būtų suvienodintos netgi sparčiau negu pati prekyba, tačiau tam stipriai priešinamasi. Prieš imigraciją pasisakančios politinės partijos plačiai įsitvirtino ne tik Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, bet ir vis giliau įleidžia šaknis daugelyje kitų šalių.
Žinoma, milijonai karo zonose gyvenančių nusivylusių žmonių ir silpstančios valstybės neturi kito pasirinkimo, kaip tik prašytis prieglobsčio turtingose šalyse, kad ir koks pavojus jiems ten grėstų. Karai Sirijoje, Eritrėjoje, Libijoje ir Malyje buvo svarbus veiksnys, paskatinęs šiomis dienomis Europą norinčių pasiekti pabėgėlių bangą. Net jeigu neramumai šiose šalyse liautųsi, jų vietą veikiausiai užimtų neramumai kituose regionuose.
Ekonominis spaudimas yra kitas svarbus migracijos veiksnys. Skurdžių šalių darbuotojai mielai vyksta padirbėti į išsivysčiusias šalis netgi už, regis, mažiausią atlyginimą. Deja, šiandien turtingose šalyse verdančios diskusijos, palaikomos tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų, esmė yra palikti kitus žmones nuošaly. Tai galbūt praktiškas požiūris, tačiau tikrai nepateisinamas morališkai.
Migracijos daromas spaudimas dar sustiprės, jeigu visuotinis atšilimas vyks pagal pagrindines klimatologų prognozes. Pusiaujo regionuose tampa per karšta ir per sausa, kad būtų galima plėtoti žemės ūkį, o šiaurėje dėl kylančios temperatūros žemės ūkis taps gerokai našesnis. Besikeičiančios orų sąlygos gali paskatinti tokio masto migraciją į turtingesnes šalis, kad dabartinė imigracijos krizė atrodys visiškai nereikšminga, ypač atsižvelgiant į tai, kad skurdžios šalys ir besiformuojančios rinkos paprastai yra arčiau pusiaujo, kur vyrauja pažeidžiamesnis klimatas.
Matant, kad daugelio turtingų šalių pajėgumas priimti imigrantus ir tolerancija imigracijai menksta, sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų taikiai pasiekti naują pasaulio gyventojų pasiskirstymo pusiausvyrą. Todėl gali būti dar labiau piktinamasi išsivysčiusios ekonomikos šalimis, kurioms priklauso neproporcingai didelė pasaulinės taršos ir prekių vartojimo dalis.
Kai pasaulis taps turtingesnis, nelygybė neišvengiamai išaugs dar labiau, ir tai daug opesnė problema nei skurdas. Apie tai pirmą kartą ėmiau kalbėti anksčiau negu prieš dešimtmetį. Tačiau, deja, diskusijos apie nelygybę daugiausia apsiriboja tik vietos nelygybe, o gerokai didesnė bėda – pasaulinė nelygybė – lieka nepastebėta. Gaila, nes yra daugybė būdų, kuriais turtingos šalys galėtų pakeisti padėtį. Jos galėtų teikti nemokamą medicinos ir švietimo pagalbą internetu, skirti didesnę paramą plėtrai, nurašyti daugiau skolų, suteikti daugiau galimybių patekti į rinką ir labiau prisidėti prie pasaulinio saugumo. Valtimis prie Europos krantų atplaukiantys geresnio gyvenimo viltį praradę pabėgėliai yra akivaizdus įrodymas, kad Europa to nedaro.
Kennethas Rogoffas yra Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius, anksčiau ėjęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiojo ekonomisto pareigas.
Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m.
www.project-syndicate.org
