Koks bus planas B Graikijai?
Finansų rinkos sutiko naujai išrinktą Graikijos kairiųjų radikalų vyriausybę taip, kaip ir buvo tikėtasi. Tačiau, nors dėl partijos „Syriza“ pergalės Graikijos vertybinių popierių ir obligacijų kainos krito, nematyti, kad užkratas būtų persimetęs ir į kitas sunkumų patiriančias valstybes euro zonos periferijoje. Pavyzdžiui, Ispanijos dešimties metų obligacijomis vis dar prekiaujama su palūkanomis, kurios mažesnės nei JAV iždo vertybinių popierių palūkanos. Iškyla klausimas, kiek ilgai tvyros ši santykinė ramybė.
Vyrauja bendra nuomonė, kad ugnimi alsuojanti naujoji Graikijos vyriausybė neturės iš ko rinktis ir privalės laikytis savo pirmtakės struktūrinių reformų programos, galbūt atsimokėdama už tai kukliu fiskalinio taupymo diržo atleidimu. Nepaisant to, „Syrizos“ pergalės politiniai, socialiniai ir ekonominiai aspektai pernelyg reikšmingi, kad būtų ignoruojami. Iš tiesų neįmanoma visiškai atmesti staigaus valstybės pasitraukimo iš euro zonos („Grexit“) galimybės, o juolab kapitalo kontrolės priemonių, dėl kurių euras Graikijoje vertas mažiau nei visur kitur.
Kai kurie euro zonos strategai atrodo užtikrinti, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos, staigus ar ne, nebekels grėsmės kitoms periferijos valstybėms. Gali būti, kad jie teisūs. 2008-aisiais JAV strategai galvojo, kad vienos investicijų bendrovės – „Bear Stearns“ – žlugimas paruošė rinkas kitos – „Lehman Brothers“ – griūčiai. Žinome, kuo viskas baigėsi. Tiesa, nuo 2010 m. pradžios, kai tik pradėjo rutuliotis Graikijos krizė, žengta svarbių politinių ir institucinių žingsnių į priekį. Naujoji bankų sąjunga, kad ir kokia netobula, ir Europos Centrinio Banko priesaika gelbėti eurą darant „viską, ko tik prireiks“, būtini siekiant palaikyti pinigų sąjungą. Dar viena lemiamos svarbos naujovė buvo Europos stabilumo mechanizmo, kuris, kaip ir Tarptautinis valiutos fondas, turi pajėgumų griežtomis sąlygomis teikti plataus masto finansinę pagalbą, sukūrimas.
Ir vis dėlto, netgi įvedus šias naujas institucines apsaugos priemones, Graikijos nestabilumo keliama rizika pasaulinei finansų rinkai išlieka didžiulė. Nesunku įsivaizduoti Graikijos arogantiškus naujuosius lyderius neįvertinant to, kad Vokietija nesutiks nurašyti skolų arba iš naujo derėtis dėl struktūrinių reformų paketų. Taip pat nesunku įsivaizduoti eurokratus neapskaičiuojant Graikijos politinės dinamikos.
Pagal bet kurį scenarijų daugiausia taikytis teks Graikija. Bet kuriai išlaidžiai valstybei, kuri staiga priverčiama gyventi pagal išteklius, tenka daug taikytis, netgi jei nurašomos visos ankstesnės skolos. Graikijos išlaidavimas buvo įgijęs epinį mastą. Prieš skolų krizę 2010-aisiais valstybės pirminis biudžeto deficitas (suma, kuria valstybės išlaidos prekėms ir paslaugoms, atmetus už paskolas mokamas palūkanas, viršija pajamas) siekė stulbinamą skaičių – 10 proc. nacionalinių pajamų.
Įsisukus krizei ir Graikijai netekus galimybių skolintis iš privačių šaltinių, „trejetas“ (TVF, ECB ir Europos Komisija) su didžiulėmis subsidijomis suteikė ilgalaikį finansavimą. Tačiau net jeigu Graikijos skola būtų buvusi visiškai nubraukta, norint pereiti nuo 10 proc. BVP pirminio deficito prie subalansuoto biudžeto, reikėtų smarkiai susiveržti diržus ir neišvengiamai išgyventi recesiją. Vokiečiai teisūs sakydami, kad skundai dėl „griežto taupymo“ turėtų būti adresuoti Graikijos ankstesnėms vyriausybėms, kurių nesaikingumas pakėlė Graikijos sąnaudas gerokai aukščiau įmanomo palaikyti lygio, todėl skaudus nusileidimas ant žemės buvo neišvengiamas.
Nepaisant to, Europai reikia dosniau nurašyti skolas ir kuo greičiau mažinti trumpalaikių skolų grąžinimo srautus. Pirmoji priemonė reikalinga siekiant mažinti ilgalaikį neapibrėžtumą, antroji būtina norint sudaryti palankesnes sąlygas augimui artimiausioje ateityje.
Pažvelkime tiesai į akis: tokioje keblioje padėtyje Graikija šiandien atsidūrė ne vien dėl savo kaltės. (Graikijos jaunuoliai, kuriems dabar dažnai tenka skirti porą papildomų metų, kad baigtų koledžą, nes mokytojai dažniausiai streikuoja, tikrai dėl to nekalti.)
Pirmiausia ir labiausia todėl, kad euro zonos valstybių sprendimas priimti Graikiją į bendros valiutos zoną 2002 m. buvo liūdnai neatsakingas, o didelė dalis kaltės primestina sprendimą palaikiusiai Prancūzijai. Jau tada dėl didžiulių skolų ir santykinio ekonominio ir politinio atsilikimo Graikija pastebimai neatitiko gausybės pagrindinių konvergencijos kriterijų.
Antra, didelę dalį Graikijos skolų finansavo Vokietijos ir Prancūzijos bankai, kurie tarpininkaudami dėl paskolų savo valstybėse ir Azijos šalyse uždirbo didžiulį pelną. Jie įliejo šiuos pinigus į trapią valstybę, kurios fiskalinis patikimumas galiausiai priklausė nuo to, ar ją gelbės kitos euro zonos narės.
Trečia, Graikijos euro zonos partnerės mojuoja tvirta lazda, kurios dažniausiai derybose dėl valstybių skolų nebūna. Jeigu Graikija nesutiks su jai primestomis sąlygomis, norėdama išlaikyti narystę bendros valiutos zonoje, ji rizikuoja išvis būti išmesta iš Europos Sąjungos.
Netgi po dviejų finansinės pagalbos paketų nerealu tikėtis, kad Graikijos mokesčių mokėtojai netrukus pradės intensyviai grąžinti skolas – tik ne tada, kai nedarbas siekia 25 proc. (o jaunimo nedarbas – daugiau kaip 50 proc.). Vokietija ir kitos karingai nusiteikusios Šiaurės Europos valstybės teisios primygtinai reikalaudamos, kad Graikija laikytųsi įsipareigojimo vykdyti struktūrines reformas, kad vieną dieną išties būtų pasiektas panašus ekonominio išsivystymo lygis kaip likusioje euro zonos dalyje. Tačiau šios valstybės turėtų daryti dar didesnes nuolaidas dėl skolų grąžinimo, nes didžiulės skolos vis dar kuria didelį neapibrėžtumą investuotojams dėl strategijos klausimų.
Jeigu nuolaidos Graikijai taps precedentu, kuriuo pasinaudos kitos valstybės, – tebūnie. Veikiau anksčiau negu vėliau ir kitoms periferinėms valstybėms prireiks pagalbos. Tikimasi, kad Graikija nebus priversta trauktis iš euro zonos, nors galiausiai gali prireikti ir tokių laikinųjų priemonių kaip kapitalo kontrolė, siekiant užkirsti kelią finansų sistemos žlugimui. Taigi, jeigu euro zona nenori subyrėti, privalo taikstytis ir toliau.
Kennethas Rogoffas – Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius, anksčiau ėjęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiojo ekonomisto pareigas.
Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m.
www.project-syndicate.org
