Ar ekonominės sankcijos veikia?

Kaip savo klasika tapusioje knygoje tvirtina Gary’is Hufbaueris ir Jeffrey’is Schottas, ekonominių sankcijų istorija siekia net 432 metus pr. m. e., kai graikų valstybės veikėjas ir generolas Periklis, atsakydamas į trijų moterų iš Aspazijos giminės pagrobimą, išleido taip vadinamą Megeros įsaką. Šiuolaikinėje istorijoje Jungtinės Amerikos Valstijos taikė sankcijas siekdamos įvairių tikslų – nuo J. Carterio administracijos mėginimų apginti žmogaus teises XX a. aštuntajame dešimtmetyje iki pastangų stabdyti branduolinio ginklo plitimą devintajame dešimtmetyje.  

Šaltojo karo metais JAV taip pat naudojo ekonomines sankcijas siekdama destabilizuoti nedraugiškas kitų šalių vyriausybes – dažniausiai Lotynų Amerikoje. Panašu, kad ekonominės sankcijos suvaidino tik nedidelį vaidmenį net ir tose valstybėse, kur režimo kaita anksčiau ar vėliau įvykdavo. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Serbijai pritaikytos ekonominės sankcijos šios šalies vadovų neatgrasė nuo Bosnijos užpuolimo. Tikrai niekuo nepalengvino apgulto Sarajevo miesto gyventojų padėties tai, kad JAV vyriausybė simboliškai nubaudė legendinį šachmatininką Bobby’į Fischerį už tai, kad jis pažeisdamas sankcijas sužaidė partiją Belgrade.

Senoji Sovietų Sąjunga taip pat žaidė sankcijų žaidimus – pavyzdžiui, jas taikė Kinijai, Albanijai ir Jugoslavijai. Jai taip pat ne ką pavyko pešti, išskyrus nebent Suomiją, kuri dėl sankcijų, įvestų 1958 metais, galiausiai pakeitė savo politiką. 

Paprastai šiuolaikinėje istorijoje sankcijas įveda didelės šalys mažoms, nors yra ir keletas atvejų, kai valstybių būta panašaus dydžio – pavyzdžiui, nuo XX a. šeštojo iki devintojo dešimtmečio galiojo sankcijų režimas tarp Jungtinės Karalystės ir Ispanijos dėl abiejų šalių pretenzijų į Gibraltarą. 

G. Hufbauerio ir J. Schotto bei kitų autorių pateikti pavyzdžiai rodo, kad sankcijų poveikis dažniausiai būna gana nuviliantis – tiek toli nuo pirminių tikslų, kad daugelis specialistų sako, jog vyriausybės šias priemones įveda vien tam, kad vietos auditorijai parodytų nesitaikstančios su problema. JAV sankcijos Kubai taip ir neparklupdė F. Castro režimo; tikėtina, jog tam didesnį poveikį turės prezidento Baracko Obamos sprendimas atkurti visaverčius diplomatinius santykius. 

Tačiau kartais sankcijos ir suveikia. Tarptautinis konsensusas įvesti sankcijas Pietų Afrikai XX a. devintajame dešimtmetyje galiausiai padėjo nutraukti apartheido režimą. Sankcijos taip pat privertė Iraną sėsti prie derybų stalo, nors neaišku, kiek ilgai šios šalies vadovybė bus nusiteikusi tramdyti savo branduolines ambicijas. O ir Rusijos ekonomika šiandien didelėje bėdoje, nors šiuo atveju taip susiklostė aplinkybės, kai tikrąją žalą iš tiesų daro epiška pasaulinių naftos kainų griūtis.

Kai kas Rusijoje, kur kainų kritimas skaudžiai atsiliepė valstybės biudžeto pajamoms, tikina, kad JAV ir Saudo Arabija susimokė parklupdyti Rusiją ant kelių. Toks požiūris pernelyg pervertina JAV strategų galias. Labiau tikėtina, kad kainų mažėjimą nulėmė JAV skalūnų dujų gavybos padidėjimas ir staigus Kinijos augimo sulėtėjimas. Kinijos ekonomikos sulėtėjimas nulėmė daugelio žaliavų kainų mažėjimą, sukeliantį žlugdančių padarinių ir tokioms šalims kaip Argentina ar Brazilija (su šiomis šalimis, kiek mums žinoma, JAV neturi rimtesnių nesutarimų).  

Viena priežasčių, kodėl sankcijos taip dažnai nuvildavo praeityje, buvo ta, kad ne visos šalys jų laikydavosi. Nuomonių skirtumai sankcijas įvedančioje šalyje taip pat dažnai sumenkindavo jų poveikį.  

Be to, sankcijas įvedančios šalys turi būti pasirengusios užkaišyti galimas spragas. Šiandien pats atgrasiausias režimas pasaulyje veikiausiai yra Šiaurės Korėja; būtų nuostabu, jei artimoje ateityje jis subyrėtų. Tačiau Kimų dinastijos režimas, nepaisant griežčiausių ekonominių sankcijų, išlieka valdžioje, nes Kinija, nepageidaujanti suvienytos Korėjos savo pašonėje, nenutraukia paramos režimui. 

Dažnai pamirštame, kad tarptautiniuose santykiuose vyrauja skirtingi požiūriai net ir į pačias kritiškiausias situacijas. Nors kibernetinė „Sony Pictures“ kompiuterių ataka, kuria kaltinama Šiaurės Korėja, susilaukė deramo pasmerkimo, reikia pripažinti, jog Šiaurės Korėjos elito požiūriu, jų šalis paprasčiausiai ėmėsi atsakomųjų ekonominių priemonių – kaip to imtųsi kiekviena šalis. „Sony Pictures“ sukūrė filmą, išjuokiantį Šiaurės Korėjos lyderį „Jaunąjį generolą“ Kim Jong-uną. Tai buvo netoleruotinas įžeidimas, į kurį tos šalies elitas atsakė ekonominio sabotažo priemonėmis, o ne kariniais veiksmais.

Nepamirškime, kad ir Rusija ėmėsi kibernetinių antpuolių siekdama savo užsienio politikos tikslų. Rusija turi kur kas pavojingesnių kompiuterin ių įsilaužėlių nei Šiaurės Korėja (nors pagrindinai jų talentai šiuo metu dirba mafijos grupuotėms, o ne vykdo strategines šalies operacijas).

Pasaulyje, kuriame dėl branduolinio ginklo paplitimo pasaulinis konvencinis karas jau neįsivaizduojamas, ekonominėms sankcijoms ir sabotažui XXI amžiaus geopolitikoje veikiausiai teks svarbus vaidmuo.
Vietoj to, kad užkirstų kelią konfliktui, Periklio sankcijos senovės Graikijoje paskatino Peloponesų karą. Belieka tikėtis, kad šiame amžiuje nugalės sveikas protas ir ekonominės sankcijos ves į susitarimus, o ne į smurtą.

Kennethas Rogoffas – Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius, buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas.

Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2014 m. www.project-syndicate.org