Viešųjų finansų virtuvė

Krašto apsaugos biudžetas, pensijų kompensavimas – viešieji finansai Lietuvoje ir toliau išlieka įtampos zonoje. Neturime jokio finansinio manevro galimybių – 3% deficito riba nubraukia bet kokio politikavimo galimybes. Visgi tokio pobūdžio iššūkiai atskleidžia pamatines viešųjų finansų bėdas – turime mažiausią mokestinių pajamų dalį BVP, o tai apsunkina ne tik netikėtai atsiradusių, bet ir suplanuotų įsipareigojimų įgyvendinimą. Kaip tai išspręsti – toli ne pats lengviausias klausimas. Galima tikėtis, kad spartesnis ekonomikos augimas priaugins papildomų pajamų, tačiau negalima pamiršti, kad tos pajamos turėtų būti skirtos deficito mažinimo tikslams pasiekti, o ne išlaidų didinimui.

Nemenka vargano mokesčių surinkimo priežastis glūdi šešėlyje, su kuriuo kova šalyje toli gražu dar nesibaigė. Svarbiausia, kad ji reikalauja sisteminio požiūrio. Taip, galima tiesiog „stengtis” surinkti mokesčius. Turime tokių ir istorinių pavyzdžių, kai išskirtinis dėmesys mokesčiams gali duoti vaisių. Turiu minty buvusio finansų ministro Šemetos paskatintas mokesčių mokėjimo akcijas, organizuotas 1997 metais. Tuo metu mokesčių dalis BVP buvo pasiekusi rekordinį lygį, nevykdant jokių mokesčių tarifų pakeitimų. Deja, šiandien 1997 metų receptų nepritaikysi – jie jau beviltiškai pasenę. Šiandien reikėtų kompleksinės „Sodros” reformos, kuri padėtų spręsti šešėlinio darbo užmokesčio problemą. Deja, tam vis pritrūksta politinės valios.

Asmeniškai man iki šiol neaišku, kodėl taip buvo užpultas vyriausybės noras įvesti ekologinius mokesčius automobiliams. Tokia, beje, buvo ir ne vienos tarptautinės organizacijos ekspertų nuomonė – pagaliau pradėti plėsti mokesčių, nesusijusių su kapitalu, darbu ir vartojimu, bazę. Tiesa, su komunikacija įtikti rinkėjams šį kartą buvo persistengta – visai nebuvo būtina priešinti pensininkų, valdininkų ir automobilių savininkų. Buvo galima kalbėti apie tai, kad dėl lėtai atsigaunančios darbo rinkos, vis dar didelio šešėlio, siekiant įvykdyti savo įsipareigojimus socialinėje srityje, vyriausybė plečia nuosavybės mokesčių bazę, nes jų lygis ekonomikoje ne taip, kaip darbo ar vartojimo mokesčių – žemas.

Liberalios pakraipos ekonomistų mintys ir apeliacijos į Lafero dėsnį buvo ne laiku ir ne į temą. Remiantis Lafero dėsniu, pasiekus tam tikrą tašką didesni mokesčiai lems mokestinių pajamų sumažėjimą. Tačiau pasitelkiant šį pavyzdį, neretai ignoruojamas tas faktas, kad nėra aišku, kokioje Lafero kreivės vietoje yra Lietuvos mokesčiai. Jei viršutinėje kreivės dalyje dešinėje pusėje, toks efektas galimas, tačiau o kas, jeigu priešingoje? Tuomet ir efektas bus priešingas – mažesni mokesčiai lems mokestinių pajamų padidėjimą. Vienas žinomas ekonomistas yra pasakęs, kad Lafero dėsnis pats savaime negali būti argumentu didinti ar mažinti mokesčius.

Siekiant sutvarkyti viešųjų finansų virtuvę, nemažiau keistai skambėjo pasiūlymas rasti vidinių „resursų“ ir, pavyzdžiui, privatizuoti dalį valstybės energetinių įmonių. Sutinku, kad idėja gera, tačiau ne šiuo konkrečiu atveju. Visų pirma, privatizavimo pajamos nėra pripažįstamos biudžeto pajamomis, o išlaidos pensijų mokėjimams – viešojo sektoriaus išlaidos. Todėl norint pasinaudoti šia opcija ir neviršyti 3% ribos, būtinas nominalaus deficito rezervas. Ir antras, tačiau nemažiau svarbus dalykas – nėra nieko blogiau, kaip pravalgyti privatizavimo pajamas. Jos naudingos tik tada, kai naudojamos struktūrinių reformų įgyvendinimui. Ar gi jau apie tai pamiršome?

Biudžetas – ne pievelė, kuri gali suvešėti vos palijus. Didžioji dalis deficito šiuo metu yra struktūrinė, o tai reiškia, kad be papildomų priemonių jis nesumažės greitai. Priemonės gali būti įvairios, tačiau be mokestinės bazės plėtimo greičiausiai didesnio pajamų perskirtymo nepasieksime. Šiame kontekste svarbu, kokius mokesčius tai palies ir kaip atrodysime kaimynių kontekste. Konkurencija dėl mokesčių – svarbus mokesčių politikos aspektas, kurį būtų neprotinga ignoruoti.