Kaip sugriauti mokesčių mitus?

Poziciją tų, kurie mato mokesčių sistemos išsigelbėjimą progresinių mokesčių įvedime, apibendrinti būtų galima vienu sakiniu – „progresinių mokesčių įvedimas – vieni pliusai Lietuvos ekonomikai, ir tie, kurie mato nors kokius net ir teorinius progresinės mokesčių sistemos minusus yra didesnio socialinio teisingumo priešai“.

Visgi dažniausiai politikai pamiršta, kad progresiniai mokesčiai Lietuvoje egzistuoja, ir ne tik dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio, bet ir dėl progresyvumo „Sodros“ sistemoje. Tūlas ekonomistas puikiai supranta pastarąjį Lietuvos mokestinės sistemos progresyvumą, tačiau, kaip bebūtų gaila, kai kuriems politikams tai pats realiausiais mitas, kurio neišgalėtų, matyt, sugriauti net ir profesorius.

Atrodytų, kas čia sudėtingo – augant mokesčių mokėtojo pajamoms, sveikatos draudimo ir „Sodros“ įmokos auga taip pat, tačiau gaunamos išmokos dėl taikomų „lubų“ užstringa vidutinioko lygyje. Tokiu būdu, jei būtų įgyvendintas siūlymas padidinti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą daugiau uždirbantiems net iki 40%, pastarieji mokesčių pavidalu valstybei atiduotų daugiau nei du trečdalius savo pajamų.

Todėl akivaizdu yra tai, kad daug uždirbantys žmonės ieškotų išeičių, kaip tokios mokestinės naštos galima būtų išvengti, ir viena iš galimybių – registruoti įmones pas kaimynus. Ir tuos politikų biudžetui suplanuotus papildomus milijonus litų matytume kaip savo ausis. Tai yra, išaugus darbo jėgos apmokestinimui, gali sumažėti dirbančiųjų skaičius (vienas iš akivaizdžiausių šio efekto transmisijos kanalų), o atitinkamai dėl susitraukusios mokestinės  bazės pajamų prieaugio biudžete gali ir nebeatsirasti. Vėlgi ekonomistai vertintų bendrą didesnių darbo mokesčių poveikį biudžetui, t.y. dėl sumažėjusių dirbančiųjų pajamų atitinkamai mažėtų vartojimo mokesčių surinkimas. Tačiau tokie efektai, net ir neatlikus formalios analizės, diskusijose neretai įvardijami kaip mitai.

Pateikta prielaida, kad verslui išsigelbėjimu nuo didesnio darbo jėgos apmokestinimo gali tapti kaimynai, nėra laužta iš piršto. Analizuodami mokestinės sistemos pasikeitimų efektus, ekonomistai vertina ir galimą konkurenciją mokesčiai regione. Užsienio investuotojams svarbi ne tik mokestinė aplinka konkrečioje vienoje šalyje, bet ir mokestiniai skirtumai tarp artimiausių konkurentų dėl tiesioginių užsienio investicijų (TUI). Šiuo atveju gerai būtų įvertinti  tą faktą, kad mūsų kaimynai latviai nesvaičioja apie progresinius mokesčius, o kaip tik eina darbo jėgos apmokestinimo mažinimo keliu.

Lietuvai jau pavyko pritraukti nemažai investicijų ir sukurti darbo vietų steigiant finansinių paslaugų centrus, galima sakyti, kad tapome favoritais regione. Tačiau pastarosios investicijos pasižymi dideliu mobilumu ir reikšmingi neigiami mokestinės politikos pokyčiai gali labai greitai išvyti investuotojus į vos už kelių šimtų kilometrų esančią Rygą. Tai Lietuvai progresinio GPM sistemos įvedimas gali lemti ne tik vidaus, bet ir užsienio investicijų sumažėjimą. Vėlgi, politikų vertinimu, greičiausiai tai tik dar vienas iš „nedorėlių ekonomistų“ sukurtų mitų, kurio ekonominės politikos vykdytojai neprivalo rimtai vertinti.

Ir galiausiai jautriausioji styga – šešėlinis darbo užmokesčio fondas, kuris įvairiais vertinimais svyruoja apie 10 mlrd. Lt. Ir viena to priežasčių – esant tokiam aukštam „Sodros“ progresyvumo lygiui, paskatos dalyvauti toje sistemoje išlieka mažos, ir „vokelinis“ darbo užmokestis – natūrali tokios sistemos pasekmė. Ne vienas „Sodros“ problemas nustatęs ekspertas, o ir politikas pažymėjo, kad tvarus socialinio draudimo atsigavimas priklauso nuo darbo rinkos atsigavimo bei šešėlinio darbo užmokesčio sumažinimo. Tačiau kaip tai pasiekti, ypatingai tuomet, kai kalbama apie šešėlį, niekas nenori net diskutuoti. Mitų mūsų mokesčių sistemoje tikrai yra apstu, bet kai kurie jų yra daugiau išsigalvojimas, tuo tarpu tikrųjų mitų nelabai kas ir nori sugriauti.