Kodėl norima bausti taupymą?

Todėl argumentus norėčiau pateikti daugiau iš makroekonominės pusės, nors negaliu susilaikyti nuo emocinio klausimo: ES senbuvės turi ir daugiau mokesčių, kurie vis dar yra tabu Lietuvoje, kodėl vis dėlto buvo ištrauktas šis pasiūlymas? Jo iniciatoriai sako: negalima toleruoti, kad tam tikrų pajamų rūšių Lietuvoje situacija išlieka privilegijuota  mokestine prasme, būtinas didesnis solidarumas. Tačiau ar tikrai šis pakeitimas lems didesnį teisingumą? Na, gal, bet kodėl niekas nekalba, kad gali lemti ir papildomų iškraipymų rinkoje?

Pagal teoriją mokesčių politika taupymo lygį gali paveikti dviem pagrindiniais kanalais. Pirmasis susijęs su tuo, kaip mokesčių sistema veikia asmens sprendimus taupyti ar vartoti. Santaupos yra vienas iš kertinių veiksnių, apsprendžiančių vidaus investicijų lygį ekonomikoje. Palūkanoms balansuojant ties nuline riba taupymas tampa vis mažiau priimtina investavimo forma. O bendras taupymo lygis, tenkantis vienam Lietuvos gyventojui, vos ne tris kartus mažesnis nei ES vidurkis. Pastaroji krizė parodė ekonomikos pažeidžiamumą, per daug priklausomą nuo įvežamo kapitalo srautų arba išorinio taupymo. Lietuvoje ši rizika, pasirodo, yra viena iš reikšmingiausių.

Antrasis kanalas susijęs su tuo, kiek mokesčių sistema paveikia investuotojų pasirinkimą, į kurią turto klasę investuoti. Svarbus dalykas čia yra išlaikyti įvairių turto klasių mokestinį neutralumą. Ir finansinis, ir kitoks turtas, pvz., NT turėtų būti apmokestintas panašiai. Kitu atveju tai lems naujų burbulų formavimąsi. Taigi mokesčių politika gali tiesiogiai paveikti ne tik investicijų mastus, bet ir jų pasiskirstymo veiksmingumą.

Vienas akivaizdžiausių nesubalansuotos mokesčių politikos pavyzdžių – Naujoji Zelandija. Per pastarąjį dešimtmetį jos ekonomika patyrė nuolatinių makroekonominių disbalansų, kurių išdava – nuviliantys ekonomikos augimo rezultatai. Pagrindinės problemos: neigiama grynųjų tarptautinių investicijų pozicija, nuolat didelis einamosios sąskaitos deficitas, didelis namų ūkių įsiskolinimas ir sparčiai augusios NT kainos.

Reikšminga pastarųjų disbalansų dalis susiformavo kaip nesubalansuotos mokesčių politikos pasekmė. Taupymas ir investicijos Naujojoje Zelandijoje buvo apmokestintos aukštesniais mokesčiais nei vartojimas ar nefinansinis turtas. Tokia padėtis lėmė perteklines gyventojų investicijas į NT ir žemę – dėl to augo kainos, formavosi burbulai. Pagal nacionalinį taupymo lygį Naujoji Zelandija atsidūrė OECD ekonomikų uodegoje. O tai, kaip žinoma, nėra tvaru, ypač per finansines krizes.

Lietuvoje socialdemokratai vieną kartą jau buvo pasakę „ne“ konservatorių iniciatyvai dar 2011 m. pabaigoje apmokestinti indėlių palūkanas. Todėl galima tikėtis racionalaus sprendimo ir šiuo atveju. Aišku, galbūt kai kurios mano išvardytos rizikos yra pervertintos, bet ar tikrai verta rizikuoti dėl tų kelių hipotetinių milijonų?