Ikrus mėgstantys kairieji

Tokia ikrų mėgėja buvo įvardyta ir Ségol?ne Royal, Socialistų kandidatė į prezidentus 2007 m., kai buvo atskleistas jos polinkis vengti mokėti mokesčius. Tai buvo svari priežastis pralaimėti rinkimus ir dešiniųjų pažiūrų Nicolasui Sarkozy.

Bet prie ko čia Lietuva, pertrauktų komentatorius, nemėgstantis ilgų tekstų, ir tuo labiau įžangų.

Terminas iškilo diskutuojant su mano pažįstama prancūze žurnaliste apie tai, kas vyksta su Lietuvos mokesčiais.

Nemenka dalis dabartinės kairiųjų koalicijos kritikuoja mokesčių grupės pasiūlymus, kurie iš esmės yra susiję su mokesčių didinimu bei naujų mokesčių įvedimu. Daugiausiai apie mokesčių didinimą ar naujų įvedimą būtų kalbama antrajame grupės veiklos etape, nes pirmojo darbo tikslas – pasiekti didesnį mokesčių sistemos progresyvumą. Tačiau yra rizika, kad to – „antrojo etapo“ – gali ir nelikti.

Taigi, kas buvo pasiūlyta? Didesnis progresyvumas – toks pasiūlymas buvo pateiktas, tačiau ne įvedant „laiptuotus“ progresinius mokesčių tarifus, o didinant neapmokestinamą pajamų dydį bei keičiant jo skaičiavimo formulę. Kodėl taip yra geriau? Ogi todėl, kad taip sumažinamas neigiamas „progresyvumo“ poveikis ekonomikai, o toks yra – užtenka atsiversti ir paskaityti makroekonomikos vadovėlį. Buvo pasiūlyta įvesti ir „Sodros“ lubas, siekiant padaryti pačią sistemą skaidresne ir labiau patrauklia – jei yra lubos įmokoms, logiška jas turėti ir išmokoms. Tačiau net ir lubų įvedimas nepanaikina perskirstomojo „Sodros“ elemento, tik sumažina jį. Pastarosios permainos, aišku, atveria skylę biudžete, tačiau tikrai ne 1,5 milijardo.

Skaičiavimai rodo, kad, esant tokiai mažai taupymo normai šalyje, išaugus pajamoms, biudžetas pasipildo vartojimo mokesčiais. Disbalansą galima „išlyginti“, tarkime, padidinus gyventojų pajamų mokestį (GPM) iki 2008 m. lygio, kai „baisiosios“ konservatorių įvykdytos „naktinės“ mokesčių reformos metu GPM buvo sumažintas 3 procentiniais punktais, ir apjungti pastarąjį su privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčiu. Taip kairiųjų trokštamas progresyvumas padidėja dar labiau.

Dar galima įvesti tvarkingus visuotinus (!) žemės, nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius (su ekologine „pakraipa“).

Turėdami tikrai aukštus darbo ir vartojimo mokesčius, mes turime „skylę“ turto apmokestinimo srityje, ir dėl to sulaukiame nemažai pamatuotos kritikos iš įvairiausių tarptautinių organizacijų (pagal mokesčių dalį BVP esame jau paskutiniai ES!).

Nepersistengti, aišku, reikia su tarifais, kad verslui nekiltų pagundų, pavyzdžiui, automobilius registruoti kokioje nors Estijoje.

Ir stebuklas įvyktų – neliktų gąsdinančios skylės biudžete, turėtumėme mažesnes darbo jėgos sąnaudas (dėl „Sodros“ lubų, kas yra svarbu konkuruojant regione dėl investicijų). O turintys daug žemės, nekilnojamojo turto, prabangius ir galingus automobilius, socialiai atsakingai pasidalytų su mažiau sėkminga visuomenės dalimi.

Labiau socialdemokratinę reformą sunku, matyt, būtų įsivaizduoti. Tai kas blogai, kas netinka? O kaip bus su senute – pensininke, kuri turi namus prestižinėse Lietuvos vietose ir valdo tūkstančius hektarų žemės, kas bus su ja? Ir vėl kažkur pasąmonėje girdžiu ikrus mėgstančių kairiųjų balsus? Na, galėčiau pasiūlyti kiekvienos senutės atvejį peržiūrėti ir įvertinti išimties tvarka, žiūr, gal „senutės fenomeno“ ir neliktų?