Darbo grupės – gėrybės ar blogybės?

Politologai pateikia vienareikšmę tokios padėties diagnozę – dabartinė valdžia nieko neišmano, todėl kuria darbo grupes. Taigi, pasvarstykime, darbo grupes reikėtų priskirti viešosioms gėrybėms ar blogybėms.

Greičiausiai vieno tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra, tačiau būčiau linkusi nesutikti, kad tai tik brangaus politikų laiko gaišinimo mechanizmas, kuris de facto leidžia nieko nedaryti.

Pats politinių sprendimų priėmimo modelis net ir daugumos vyriausybėse dažniausiai yra grindžiamas žaidimų teorija, bendradarbiavimo problemą sprendžiant derybomis. Tokiu būdu vyriausybės funkcija gali atspindėti politinę – ekonominę sistemą kaip svertinį atskirų politikų, partijų ar interesų grupių naudingumo vidurkį, kur atskiro dalyvio svoris priklauso nuo jo įtakos politiniame šalies gyvenime (Zusman Pinhas, 1976).

Darbo grupių kūrimas nėra apriorinė sąlyga, kad bus pasiektas rezultatas, tai tik vienas etapų, norint pasiekti užsibrėžtus tikslus. Didžioji tokio modelio veikimo nauda – tai didesnė tikimybė bent jau pradiniame etape priimti mažiau politizuotus sprendimus, ir taip į galutinį politinį derybų raundą „sunešti“ platesnių, o ne įtakingiausių grupių naudą maksimizuojančius sprendimus.

Ne paslaptis, kad priimdami sprendimus politikai dažnai nukrypsta nuo optimalios politikos etalono, nes jų interesai gali būti vedini visiškai kitų motyvų nei visuomenės nauda. Todėl į visai ekonomikai reikšmingų sprendimų priėmimą įtraukti ne tik valstybinių, bet ir nepriklausomų institucijų, akademinio sluoksnio atstovus yra sveikintinas elgesys.

Plataus intelektinio potencialo dalyvavimas, tarkime, svarstant mokesčių Lietuvoje ateitį, leidžia tikėtis, kad šios grupės darbo vaisius bus ne tik „plokščias“ vieno ar kito mokesčio pakeitimo pasekmės, bet ir sisteminio poveikio ekonomikai įvertinimas. Ar visi siūlymai bus įgyvendinti – jau kitas klausimas. Patikėti atlikti struktūrinių reformų kaštų ir naudos analizę mokslininkams ir nepriklausomiems ekonomistams – paplitusi praktika ne vienoje šalyje.

ES valdymo lygiu nepriklausomų ekspertų svorį siekiama sustiprinti ypatingai sprendžiant fiskalinės politikos dilemas. Vis dažniau sklando diskusijos įsteigti vadinamąsias Fiskalines Tarybas. Tai, beje, yra padariusi ne viena skolų krizės kamuojama ES valstybė ir kitos – Kanada, Airija, Portugalija, Švedija, Didžioji Britanija.

Žinoma, tokių institucijų veiklos efektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių kaip visiška autonomija suteikto mandato rėmuose, nevaržoma laisvė teikti rezultatus bei pačių nepriklausomų ekspertų patikimumas.

Tačiau ne vienos šalies patirtis rodo, kad, tarkime, makroekonominių prognozių vykdymo delegavimas tokioms taryboms sumažina politizavimą ir atitinkamai netinkamų biudžetų priėmimo tikimybę.

Taigi, dalies politinių funkcijų delegavimas nepriklausomiems ekspertas, manau, kaip tik yra didesnės politinės brandos ženklas, o ne atvirkščiai. Ir klausimai turėtų būti keliami ne apie tų darbo grupių būtinybę, o apie ten dirbančių ekspertų kvalifikaciją ir patikimumą.