Apklausų anatomija

Tą rodo ir „Eurostat“ statistika, ypač, jei tų komunalinių paslaugų  tarifai pateikiami, įvertinus gyventojų perkamąją galią. Tačiau tuomet vykdant tokias apklausas ir reikėtų užduoti klausimus, susijusius su šia aktualia problema, o ne apie akcizus ar nekilnojamojo turto mokesčius. Tarkime, kodėl gi prieš pradedant klausinėti apie atskirų mokesčių poveikį asmeniniam biudžetui nepasidomėjus – ar gyventojai suvokia, kad skurdūs mokyklų, policijos, ligoninių biudžetai, mažos pensijos yra iš esmės todėl, kad tų sąžiningai mokančių mokesčius nedaugėja net ir atsigaunant Lietuvos ekonomikai.

Kad didelė dalis potencialių mokėtojų slepiasi šešėlyje arba kad yra nemažai atvejų, kai mažesnius mokesčius vienam ar kitam verslui mokėti leidžia ir „lanksčiai“ surašyti įstatymai? Ir viena esminių Lietuvos mokestinės sistemos bėdų – mokesčių bazės siaurumas, o ne tarifo dydis. Tačiau mūsų politikams būdingas kalbėjimo pusiau tiesa sindromas. Sunkiai sekasi prisiminti, kad pasakius A – „reikia atkurti sumažintą viešojo sektoriaus bazinį atlygį“, pasakytų ir B – „tam būtinas papildomas mokestinis šaltinis“. 

Per daug negatyvus požiūris į mokesčius yra susiformavęs ir kaip pasekmė visuotinio nepasitenkinimo viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų kokybe bei korupciniais elementais. Mano asmeninė patirtis tai patvirtina (nors tai dar mažiau objektyvu nei apklausos). Diskusijoje ne vienas mano kalbintas pašnekovas emocingai reiškė mintis, kad jis nenori mokėti jokių mokesčių, nes nemato prasmės – visur tik korupcija ir biurokratizmas, o ir šiaip jo atžalos eina į privačias mokyklas, pats jis gydosi privačiai ir „iki pensijos neišgyvens“. Bandymas diskutuoti, o ką gi reiks daryti, jei išgyvens iki tos pensijos ir reikės apmokėti, neduok dieve, kokį inkstų persodinimą ar kraujagyslių šuntavimą? Emocionali diskusija dažniausiai šiame taške ir nutrūksta. Tačiau mano patirtis diskutuojant su Norvegijos piliečiais – diametraliai priešinga. Visuomenė šioje ekonomikoje iš esmės pritaria (toleruoja) vienus aukščiausių pasaulyje mokesčių, nes jie pasitiki savo valstybe, kadangi žino, kad gaus aukštos kokybės švietimo, sveikatos ar apsaugos paslaugas. 

Apklausų rezultatai – ne politinės programos, jų nėra būtina įgyvendinti, bet jos parodo nuotaikų indikacijas visuomenėje ir nemaža dalimi lemia nuomonės formavimo procesą visuomenėje. Todėl korektiškumas, ypač, kai kalba pasisuka apie sudėtingus, bet reikšmingus kiekvieno piliečio gyvenimui dalykus, – būtinas. Kitaip Lietuvoje paplitęs mokesčių pertvarkos modelis – „nieko nedarome, nes trūksta politinės valios, o jos trūksta, nes piliečiai tam nepritaria (tą rodo apklausos!)“ su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis tiems patiems piliečiams ir toliau išliks kertinis.