Ugnies medžioklė Nr. 2

„Taip pat kalbėčiau ir negavęs premijos: ji visuomenėje svorį turi tik dėl to, kad tai dideli pinigai. Jeigu ją sumažintų iki kokių 8.000 Lt, mes niekam nebūtume įdomūs“, – sako prof. Kuprevičius. Jo įsitikinimu, visuomenei įspūdį iš dalies daro Nacionalinės premijos suma – 104.000 Lt, juk Vyriausybės kultūros ir meno premijos (ji Maestro buvo skirta 2006-aisiais), kurios finansinė išraiška kuklesnė, laureatais domimasi daug mažiau, nors jie – ne mažiau vertingi.
„Sakykim, aktorė Gražina Balandytė. Iš kandidatų į Nacionalinę premiją sąrašo ji iškrito pirmuose kvotimuose, taigi jame neliko moterų, o ji yra aktyviai vaidinanti scenos darbininkė“, – sako prof. Kuprevičius. Pašnekovas šypteli: yra, kas jį sudraudžia nekalbėti, kad per daug tų premijų, argumentuodami, jog žmonėms reikalingi pinigai.
„Bet jeigu Nacionalinės premijos filosofija prasidės nuo pinigų, tai – ne ta filosofija. Čia ne pinigai esmė, o žmogaus išskirtinumas – už jo nuopelnus, už viso ar pusės gyvenimo laimėjimus ar už paskutinius darbus, pagaliau – tai avansas. Ne kartą jauni menininkai gaudavo nacionalines premijas kaip įpareigojantį avansą“, – kalba prof. Kuprevičius.

Nevyniodamas žodžių į vatą jis sako pats šią premiją gavęs pavėluotai, jos reikėjo prieš penkerius metus, 2008-aisiais, kai pirmąsyk buvo jai pristatytas, ir 2009 metais.  „Tuomet neperėjau, neatitikau kriterijų... Man asmeniškai tie metai buvo labai svarbūs – tada sprendėsi, statyti vieną ar kitą veikalą, ar nestatyti, buvo gana rimta kūrybinė duobė. Žmonės, kurie galėjo man padėti, galbūt svarstė: esi kandidatas, gausi premiją, ir mes drąsiau priimsim sprendimus. Bet tai neįvyko, sprendimai nebuvo priimti. Dabar ta premija – labai smagu, žavu ir gera, bet kūrybine prasme anksčiau buvo svarbiau, tuo labiau kad tuomet buvo sukurta darbų – ir miuziklas „Veronika“, ir opera „DaliGala“, jie turėjo gerą rezonansą, – kalba Maestro. Šyptelėjęs mosteli ranka, – bet neniurzgėkim, viskas gerai, didžiuojuosi patekęs į labai solidžią šių metų laureatų kompaniją. Žinoma, visokių čia yra kontroversijų, bet žmonės visada jų turės, – juk niekada neįtiksi, ypač Lietuvoje, kur neįmanoma priimti jokių sprendimų – tokia sistema. Juk matome: dešimtis metų priimami sprendimai energetikos srityje, vyksta reformos švietimo, sveikatos, pensijų srityse, – mes gyvename neįmanomų priimti sprendimų siautuly. Galbūt tai labai kūrybiška, bet ir beprasmiška. Jeigu aš taip kurčiau muziką, per Nepriklausomybės metus nebūčiau parašęs net romanso, nes visąlaik svarstyčiau, reikia jo ar nereikia, gal reikia sudaryti darbo grupę, o gal joje nėra užsieniečio, kuriam reiktų sumokėti baisius pinigus, ir t. t. Todėl kartais moji ranka į viską ir darai...“

– Ar tai reiškia, kad kūryba jums yra savotiškas pogrindis?
Taip, viešas pogrindis. Sakyčiau, Lietuvoje išvis nelikę kultūrinio pasipriešinimo. Visus apėmęs absoliutus konformizmas – protestas tik imituojamas. Tikro protesto Lietuvoje nėra jau daug metų.

– Bet ne tik kūrybinio, jo apskritai nėra.
Yra tik absoliutus susitaikymas. Tai ateina iš sovietmečio – mes gyvename, mąstome susitaikėliškai. Aišku, kad menininkai nori gyventi gerai, kaip ir kiti, todėl yra labai paklusnūs, tai akivaizdu visur. Pirmiausia pasižiūrėkit į tuos televizijų konkursus, šou. Jų vertinimo komisijose dalyvauja daug garsių menininkų. Ir kaip elgiasi įžymūs solistas, solistė, dirigentas, balerina? Kokia išdavikiška jų elgsena, kai nemokančiam dainuoti ar šokti žmogui skiria 10 balų. Tuomet aš galvoju: o kaip jis pats dirba, kokiais kriterijais vadovaujasi? Žinoma, kurį laiką jis kelia sau didesnius reikalavimus, bet paskui nejučia nesąmoningai juos sumažina.

Viskas pavirtę neatsakomybe: į repeticiją žmonės ateina prieš minutę, į spektaklį – prieš 10 minučių. Jie sako: jeigu gerai mokėtų, daryčiau geriau. Bet tūkstančiai, milijonai menininkų visame pasaulyje – ne Madonna ar Tomas Cruise'as, jie gauna lygiai taip pat mažus pinigus, netarpsta euruose ar doleriuose, jie labai daug dirba. Mano galva, amatininkiškumo šiais laikais begalės, žmonės prarado profesinę atsakomybę.
Deja, ji prarandama nuo aukštosios mokyklos: jos sumenkino reikalavimus ne tik studentams, bet ir profesūrai. Nebijau sakyti – mes pakrikę ir šioje vietoje. Antai matydamas, kad gerovė ir galėjimas būti geroj kultūrinėj terpėj tiesiogiai susietas su gerom pajamom, profesorius dirba Kaune, Vilniuj, Klaipėdoj, dar kur nors. Kodėl? Todėl, kad jis nori gerai gyventi, gerai apsirengti, kaupti informaciją, kuri nėra pigi, nori nuvažiuoti į „La Scala“ pasižiūrėti spektaklio, tai profesiniai poreikiai. Bet be keturių darbų jis viso šito negali, o kai dirba keturiuose, jam nebelieka laiko „La Scalai“.

– Jis gali įsijungti „Mezzo“ kanalą per televiziją.
Taip, bet nuo to jam dar baisiau: kur eiti čionai, kai pasižiūri „Mezzo“...

– Ar manote, kad nėra kur?
Yra, bet labai nedaug. Labai daug chaltūros.

– Bet, nepaisant jos, žmonių dabar pilnos salės. Negi publika taip masiškai nesiorientuoja, kas gerai, o kas – nelabai?
Publika puikiai orientuojasi kokybėje – paklausykit, ką jie kalba po spektaklio ar koncerto. Savo studentams sakau: neužmirškit, kad salėje visuomet bus žmonių, sugebančių daugiau negu jūs, į juos reikia orientuotis, ne į tuos, kurie pirmąsyk išgirdo sopraną. Pagaliau – kas publikai siūloma? Vėl ta pati L. van Beethoveno Devintoji simfonija ar W. A. Mozarto „Requiem“ Juodojo kaspino dieną? Taip lengviausia, nes nereikia ruošti nieko naujo, nereikia įdirbio.
Manau, kad vėlgi tai yra konformizmo apraiška – kam daryti kitą, jeigu ir tas sueis... Esu gana kritiškai nusiteikęs ir nebijau sakyti, kad pažeistas balansas: naujumo ir rutinos. Bet, vėlgi, kas yra naujumas? Juokaujam su žmona, ji dailės sferos žmogus, – nusiperki kibirą, nupaišai du taškus ant jo, pavadini „Dvyniai“ ir neši į ŠMC. Ten susirenka vyno gėrėjai, tai versnisažo atidarymas, paskiau pasirodo recenzija, kad tas kibiras – konceptualaus meno pavyzdys, jis padarė stiprų įspūdį. Čia tiek daug spekuliacijos... Senais laikais buvo toks Anatolijus Kašpirovskis, jis sakydavo masėms iš televizijos ekranų: „Daju ustanovku.“ Menotyroje irgi taip: aš pasakau, kad tas yra gerai, ir nesiginčykit.

– O gal tai, sakykime, – ieškojimai?
Gerbiamoji, kokie čia ieškojimai... Tai meno greitmaistis, toks „TheMcDonald'sArts“.

– Maestro, ar taip šneka žmogus, kuris 8-ojo dešimtmečio viduryje įkūrė „Argo“, pirmąją elektroninės muzikos grupę Lietuvoje, gal ir visoje Sovietų Sąjungoje?  Ir tą padaryti, ko gero, nebuvo paprasta? 
Tai buvo savotiška situacija – mes atlikdavom instrumentinę muziką, su ja Lietuvoje visąlaik buvo mažiau problemų – juk ji be tekstų, taigi nekeldavo akivaizdaus pavojaus ideologine prasme. Kitas dalykas, ir be teksto ji galėjo varyti nerimą funkcionieriams: juk grojome muziką ir iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“, ir avangardinę – Antano Rekašiaus, Vidmanto Bartulio, Mindaugo Urbaičio kūrinius, jie tuo metu buvo labai modernūs, labai įdomūs. Eksperimentavom visom prasmėm: su naujais instrumentais, naujais tembrais, viskuo...
Esu klasikinis muzikantas, išauklėtas švietimo sistemos, ir to nesibodžiu: daug davė mano profesoriai Eduardas Balsys, Jonas Nabažas, savo metu vienas iš moderniausių lietuvių kompozitorių. Ir Julius Juzeliūnas, nors nedėstė, bet visąlaik buvo šalia, Vytautas Barkauskas – aibė asmenybių, kurie į kūrybą žiūrėjo kaip į labai sunkų ir kartu labai lengvą darbą; jie dirbo nepaisydami, kaip tas patiks Antanui Sniečkui, Petrui Griškevičiui ar dar kam nors. Jie kūrė, kaip tuo metu jautė pasaulį, ir tai buvo protestas.

Protestas pirmiausia buvo pačios muzikinės kalbos kitoniškumas, tai buvo labai svarbu. Toji muzikinė kalba, Lietuvoje toleruojama, padėjo kompozitoriams kitose sovietinėse respublikose – Ukrainoje, Baltarusijoje, nes ėjo ne iš Lenkijos ar net Vakarų. Ir Maskvoje buvo aibė persekiojamų kompozitorių – Sofija Gubaidulina, Alfredas Šnitkė, Edisonas Denisovas, iki dabar jie išliko kariai, nors kai kurių nebėra tarp gyvųjų.
O mūsų kariai?.. Kai dirbau kultūros viceministru, yra tekę gauti partitūrų užklijuotais pavadinimais. Nuplėšdavom tas „etiketes“, pvz., „Skirta Sąjūdžiui“, ir rasdavom, kad tai kūriniai, garbinantys sovietmetį. Kompozitorius, profesionalas, tik pakeisdavo pavadinimą, jam buvo nesvarbu, kam rašyta muziką – komjaunimo ar Sąjūdžio garbinimui, svarbu buvo gauti atlyginimą. Negaliu sakyti pavardžių, nedaug tokių buvo, bet buvo... 
O kalbant apie „Argo“, grupė radosi iš noro praplėšti, paplatinti buvusį, sovietinį skambesį, kurio buvo visur pilna: ir tembrais, ir idėjomis. Mes tikrai darėm gana pavojingus dalykus, sakykim, buvo tokia programa „Giliausiam šuliny įžvelki dangų“, kurios premjera buvo numatyta vasario 15-ą ar 16-ą dieną.
Ir grįžtant prie premijos – anais laikais esu gavęs vieną, tai buvo nedidelė premija už miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Sutikit, tai irgi buvo išsiskiriantis faktas – miuziklas pasirodė tokiu laiku, tokia tema, su tokia muzika, kuri netilpo į jokį formatą – nei muzikinio, nei dramos teatro.

– Papasakokite, kaip radosi šis miuziklas – pirmasis Lietuvoje?
Tai jau aprašyta. O istorija paprasta: tada buvau aktyvus teatro muzikos kūrėjas, kaip dabar Faustas Latėnas, man buvo įdomu ir sekėsi neblogai. Dažnai pasitaikydavo pjesių, kurioms muzikos prireikdavo daugiau, taip buvo ir su „Ugnies medžiokle...“. Pjesė man pasirodė šiek tiek deklaratyvi, turinti patoso, pagalvojau, kad
tuos dalykus galima suminkštinti muzika – parašyti jos šiek tiek daugiau, net proziniams tekstams. Taip pradėjo austis vienas numeris po kito, iki 35 ar 36. Žinoma, jauno kompozitoriaus ambicijos nepasotinamos, sugalvojau, kad fonogramą reikia įgroti su simfoniniu orkestru. Tai buvo absoliuti nesąmonė – kas gi pagros dramos teatre; reikėjo didelių finansinių injekcijų – įrašams. Bet buvo labai palanki, kūrybiška atmosfera – į Jaunimo teatrą tuomet atėjo visas Dalios Tamulevičiūtės kursas...
Kitas dalykas, tuo metu Vakaruose jau buvo parodyti miuziklai „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Plaukai“, jie darė didžiulę įtaką. Be to, buvau bitlomanas ir likau juo iki šiandien.

– Turite galvoje – buvo roko operų?
Kaip čia pasakius... Aš ir dabar sakau, kad „Jėzus...“ nėra roko opera, tai labiau miuziklas – roko elementų ten nedaug, tik kad gitarom greitai ir garsiai groja.

– Girdėjau jus sakant, kad lietuviai išvis neturi roko muzikos?
Tikrai taip. Nuo roko esam toli, tik imituojam jį – tai, kas bandoma griežtesniais balsais padainuoti, nėra roko muzika. Rokas – tai protestas, pasipriešinimas. Kalbėjomės apie prisitaikėliškumą, tai ateina iš jo. Mes esame eurovizinės kultūros žmonės, ne Vudstoko.
Roko muzikantas turi absoliučiai su niekuo nesutikti. Kai jo klausia – „už“ ar „prieš“, jis turi atsakyti „prieš“, net jei nežino, koks tai klausimas. O mes visąlaik sakom „už“ arba skiriam 10 balų.

– O maniau, kad rokui per lėta mūsų mąstysena, per lėta kalba, iš čia – ir lėti kino filmai.
Ne, mes viską turim, kaip ir kiti, tik kai kas mūsų užslopinta, uždaryta.
Kalbant toliau apie roką, „Antis“ – tai atskiras klausimas, kitas reiškinys, jos veikla labiau susieta su dainuojamąja poezija – per tekstus, įvaizdį ir visa kita, – ypač paskutinis albumas.
Kad galėtum pasakyti „turime roką“, reikia visos roko muzikos kultūros, ji turi turėti tęstinumą. Taip, buvo rokmenų Lietuvoje, ir Nepriklausomybės metais, bet jie nepateko į viešąsias erdves – neatitiko komercinių radijo stočių formatų, komercinių TV formatų, jie buvo neformalai. Jų niekas nerėmė, jie sunyko, tie vaikinai ir merginos, kurie grojo roko muziką. Vėlgi – imitavo, nes neturim šaknų; klumpakojį galim gražiai sušokti, bet irgi dažnai imituodami liaudiškumą, ir balsais visokiais liaudies muziką galime baubti. Bet kodėl reikia baubti? Paklausykite – įrašuose, darytuose prieš karą, dainuoja, o dabar – baubia. Nežinau, iš kur tai atėjo, gal iš Baltarusijos.
Ta „čiastuškinė“ kultūra yra giliai įaugusi į sąmonę, ir su visa savo muzika lyderė čia – LNK televizija, bet apie tai niekas nešneka – nei muzikologai, nei psichologai, niekas, nes tai nepatogi tema – gali susilaukti nesupratimo, nepasitenkinimo, o gal ir guzo. Taigi analizės niekas nedaro. O būtent nuo to prasideda pokyčiai – kai išanalizuoji. Juk kaip gydai žmogų? Pirmiausia ištiri, kodėl jis serga.

– Kitaip sakant, nėra kultūros diagnozės?
Būtent, niekas tuo neužsiima. Na, bet ašarom gal nereikėtų duoti valios, yra ir labai gerų dalykų. Sakykim, vyko perklausa – atranka į „Ugnies medžioklės...“ pastatymą Alytaus miesto teatre. Fantastika! Susirinko jaunimo, kurio nesu matęs, jie nesirodo televizijoj, jie kažkokį seną kūrinį dainuoja visai kitaip, kitaip suvokia tekstus. Kiek yra įdomaus jaunimo!
Grįžtant į mūsų „verslo reikalus“, didžiausias galvos skausmas yra premijų pinigai. Esu įsitikinęs, kad nė vienas iš tų, kurie gauna Nacionalinę premiją, neskursta. Neskursta  arba labai sunkiai serga, tuomet jam reikia skirti premiją prieš mirtį – vaistams pirkti ar operacijai daryti. Žinoma, mano filosofija gali nesutapti su kitų laureatų filosofija: aš sakau, kad tai yra viešieji pinigai, kurie ateina neplanuotai, kaip tam tikro etapo įvertinimas – garbė yra laureato vardas, o jos materiali išraiška – pinigai.
Tai yra nemaža suma, ir kyla klausimas, kaip ją įsisavinti – pirkti naują automobilį, daug gerų batų, važiuoti į Bahamus? Bet tie pinigai atėjo ne tam, kad kauptum gerovę. Jie atėjo, kad dirbtum kūrybinį darbą ir paremtum kitų siekius.

Mano galva, premijų pinigai visai kitokie, ir jų panaudojimas iš dalies gali būti viešas, jų tėkmė turi matytis. Kažkiek ir matosi. Aš nupirkau komplektą, gal 30 įvairių aukštos kokybės instrumentų Karlo Orfo muzikinio auklėjimo sistemai – Kauno chorinio dainavimo mokyklai „Varpelis“, su ja mane sieja labai sena kūrybinė draugystė – jie dainuoja mano kūrinius, dainavo mano tėvo kūrinius. Kai matai, kaip mūsų valdžios – parlamentarai, deputatai, ir visas švietimo marazmas – susitelkia į klausimą „O gal nereikia šitų muzikos, dailės mokyklų?“, negali jų neremti.
Išgirdau, kad Alytaus dailės mokyklą nori uždaryti, nors gal kažkas tik paleido gandą, pazondavo, kaip pažiūrės visuomenė. Vis tiek – Mokslų akademijoj pasirašėme prieš tai peticiją, tik aš sakau akademikams: nedėkit vilčių, kad jūsų pavardes kas nors žino.

– Gal ką nors ir žino – pavyzdžiui, jus, – nes parašėte „Kregždutės, kregždutės, dangaus gyvos žirklės“ – visų laikų gražiausią lietuvių populiariosios muzikos dainą, ariją. 
Na, taip, nors kiti nežino, kad aš ją parašiau, galvoja, kad Andrius Mamontovas.
O kalbant toliau apie paramą – numatytas kabinetinis rojalis Viktoro Kuprevičiaus mokyklai Kaune, ji turi mano tėvo vardą. Tai eilinė vidurinė mokykla, ne gimnazija, jos salėje stovi nuvargęs pianinas. Žinoma, būtų galima pirkti elektroninį instrumentą, tai daug pigiau, bet rojalis skleidžia visai kitą šviesą. Vytauto Didžiojo universitete yra Viktoro Kuprevičiaus stipendija, jau 10 metų ją skiriu magistrams arba bakalaurams, tyrinėjantiems kultūros dalykus. Yra aibė jaunų menininkų, kurie negali išvažiuoti į konkursus, jiems reikia padėti? Reikia. Yra Muzikų rėmimo fondas, jiems taip pat reikia padėti, ir aibė tokių yra... Manau, padėti būtina, net jeigu ir vargčiau.

– Apseitumėt be tų gerų batų?
Apsieičiau, man jie nesvarbūs. Žinoma, skaudu, kai sužinoję, kad ką nors tokio padarei, žmonės sako: jis nori pasipiarinti. Na, gal ir noriu, bet galvoju ne apie tai. Manau, kad 10, o gal ir 110 žmonių Lietuvoje galėtų įsijungti į paramos veiklą. Ir yra tokių – žinau nemažai Lietuvoje gyvenančių asmenų, įsteigusių stipendijas, grantus, jie remia, ir didelėm sumom, gerokai didesnėm, nei mes, menininkai, galime.
Filantropijos Lietuvoje daug, tik ne visuomet tie žmonės nori, kad apie tai būtų kalbama. Bet vėlgi kyla klausimas, kodėl filantropas Lietuvoje turi slėptis? Ar jis nusikaltėlis, ar ką ne taip daro?

– Matyt, priežastis ta, jog ilgus metus pasiturintis žmogus visuomenės buvo vertinamas negatyviai. O dar pasakykit, kad Kaune nėra taip viskas blogai...

Tikrai nėra. Štai – su meru aptarėm mano mintį Kauno oro uostą pavadinti M. K. Čiurlionio vardu. Tie, kurie atvyksta į Lietuvą, žino Sabonį, taip jie sužinos ir apie Čiurlionį. Dar svarstėm, kaip iki kitų metų Vasario 16-osios Karo muziejaus bokšto nišoje atstatyti Juozo Mikėno skulptūrą „Karys“ – jis buvo nuimtas prieš karą, paslėptas, ir niekas dabar nežino, kur.

Aš manau, kad mums, laureatams, reikia išnaudoti savo laureatizmo svorį, laureatiškumą, jis iš tiesų yra tam tikras patikimumo ženklas, mintims, idėjoms jis suteikia tam tikrą garantiją. Mes turime tai išnaudoti, tai aš ir darau.