Paslaugų centrai kuriasi, bet reikia ir pramonės

„Investuok Lietuvoje“ (IL) duomenimis, 2013 m. įstaigos iniciatyva šalyje užsienio bendrovės įgyvendino 22 tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektus. Tai 16% daugiau nei 2012 m. Įgyvendinant ir plėtojant šiuos TUI projektus, artimiausiais metais numatoma sukurti 1.550 darbo vietų. Iš minėtų 22 projektų 6 yra gamybos sektoriuje (350 darbo vietų). Likę projektai – iš paslaugų srities.

„Šiemet nesitikime užsienio projektų struktūros radikalių pokyčių. Didžiąją programų dalį turėtų sudaryti paslaugos, nes paslaugų projektams Lietuva patrauklesnė, jiems turime daugiau ko pasiūlyti. Gamybos projektai ateina, tačiau jie lėtesni ir atsargesni, todėl santykis turėtų išlikti maždaug 25–30% gamybinių, 70–75% – paslaugų, kaip visoje Rytų ir Vidurio Europoje“, – sako Justinas Pagirys, „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius.

VŽ primena, kad Lietuvai 2009–2010 m. pavyko pritraukti britų „Barclays“ banką ir JAV piniginių perlaidų kompaniją „Western Union“. Šie garsūs vardai pritraukė nemažą būrį kitų mažesnio kalibro tarptautinių paslaugų bendrovių, kurios šalyje įkūrė keliasdešimt paslaugų centrų.

Gamybos srityje tokio proveržio pastaraisiais metais nebuvo, nes prioritetinė kryptis buvo paslaugos. Visos gerai žinomos tarptautinės gamybos bendrovės, kaip „Philip Morris“, „Mars“, čia koją įkėlė prieš du dešimtmečius.

Šiandien čia, rytoj – Singapūre

Aleksandras Izgorodinas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas, akcentuoja, kad nors investicijos į paslaugas yra sveikintinos, pastarosios yra mobilios, todėl jautrios verslo aplinkos pablogėjimui šalyje ar pagerėjimui kitose rinkose. Tai analitikas mato, pavyzdžiui, gretimosiose Latvijoje ir Estijoje. Pavyzdžiui, investicijos į gamybą, plyno lauko infrastruktūrą, įrengimus ir kt. yra kur kas stabilesnės, nes per naktį jų taip paprastai neperkelsi į kitą šalį.

„Be to, viena sukuriama darbo vieta apdirbamojoje pramonėje sukuria dvi papildomas darbo vietas paslaugų srityje“, – gamybos investicijų pranašumus nurodo p. Izgorodinas.

Automobilių pramonėje besisukantis lietuvių kilmės verslininkas Johnas Mackas, vadovaujantis „Cie Automotive China“, Ispanijos automobilių komponentų koncerno padaliniui Kinijoje, taip pat pabrėžia, kad šaliai nepakanka telktis į aukštų technologijų paslaugas, būtina investuoti ir į gamybą. Jo įsitikinimu, kiekvienai šaliai reikia turėti mažiausiai 30–40 % gamybos. Apdirbamoji gamyba šiuo metu Lietuvoje sudaro kiek daugiau nei 20% šalies BVP.

„Jeigu šalis egzistuoja tik dėl paslaugų sektoriaus, anksčiau ar vėliau turės sunkumų. Taigi jeigu turite gamybą, jai reikia daug darbo vietų, infrastruktūros. Manau, kad į Lietuvą reikia pritraukti didelį investuotoją“, – sako p. Mackas.

Ponas Pagirys sako, kad gamybos kompanijos, plėtojančios strateginius planus, dabar drąsiau priima sprendimus dėl bendro euro zonos gamybos atsigavimo ir jis tampa vis tvirtesnis.

IL tikisi, kad mūsų gamintojams šiemet pavyks toliau integruotis į regionines tarptautinių kompanijų vertės grandines, t. y. Lietuvoje daugės projektų, kurių paskirtis – gaminti komponentus ar galutinius produktus, skirtus Skandinavijai, Vakarų Europai ar Rusijai.

„Jaučiamas didesnis gamybos investuotojų susidomėjimas iš Norvegijos, Švedijos, kitų Vakarų Europos šalių ir JAV. Išskirčiau dar vieną tendenciją – stiprėja jau dirbančios Lietuvoje įmonės. Jos didina produktyvumą ir pajėgios diegti naujas funkcijas, didinti mastus, stiprinti masto efektą. Ši sritis išliks svarbi“, – sako p. Pagirys.

Paslaugų centro potencialas

„fDiMarkets.com“, tarptautinės tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektų stebėsenos sistemos, duomenimis, gamybos projektai per pastaruosius šešerius metus sudarė apie vieną ketvirtadalį projektų, ateinančių į Lietuvą. Nors po krizės 2010 m. ta dalis mažėjo iki 21%, 2012 m. – ūgtelėjo iki 31%, tačiau pernai vėl mažėjo iki ilgalaikės tendencijos lygio, t. y. 24%. Palyginti – IT, paslaugų, techninės priežiūros ir skambučių centrų, į kurių pritraukimą 2008–2012 m. aktyviai orientavosi Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, dalis pastebimai išaugo: nuo 3% 2008 m. iki 44% 2013 m. Pridėjus kitas į paslaugas orientuotas sritis, tai šiuo metu sudaro apie du trečdalius projektų.

„Šiuo metu Lietuva yra konkurencinga ir patraukli tarptautinėms paslaugų įmonėms, su kuriomis dirbame, ir dar labai daug potencialo turime. Vilniuje iš 10.000 miesto gyventojų vidutiniškai 38 dirba paslaugų centruose, o Kaune – tik 7. Lenkijos miestuose padėtis kitokia: Krokuvoje 10.000 gyventojų tenka 76 dirbantieji paslaugų centruose, o Varšuvoje – 85 žmonės“, – vardija p. Pagirys. Jis nurodo, kad paslaugų centrai šiemet aktyviau bus kuriami Kaune, Klaipėdoje, ne tik Vilniuje.

Laikas susirūpinti įvaizdžiu

Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas, sako, kad naujos investicijos labai priklauso nuo mūsų pastangų įstatymų leidimo srityje, pvz., darbo santykių lankstumo didinimo, teritorijų planavimo ir mokesčių politikos srityje.

Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad dėl projektų konkuruojančių Estijos ir Latvijos investicinis įvaizdis įgauna aiškias formas, o Lietuvos – tebėra neaiškus, sunkiai nustatomas.

„Estija pateikia savo kaip „artimiausios Vakarų ar Šiaurės Europai“ Rytų Europos valstybės įvaizdį, o Latvija kryptingai stengiasi suformuoti savo kaip mokesčių rojaus ir draugiškos nerezidentų pinigams valstybės statusą “, – sako p. Nausėda.

Jo įsitikinimu, Lietuva privalo rasti savo išskirtinumą investuotojų akyse. Liberali darbo santykių aplinka galėtų tapti Lietuvos investiciniu arkliuku ir tai galiausiai būtų naudinga tiek darbdaviui, tiek darbuotojui.

„Nors pastaruoju metu spartų darbo užmokesčio didėjimą būtų galima traktuoti kaip neigiamą mūsų šalies verslo konkurencingumo veiksnį, manau, kad ir šiandieniai užsienio investuotojų lūkesčiai daugiausia susiję ne su pusvelčiui dirbančių darbuotojų paieška, o su motyvuoto ir kvalifikuoto personalo formavimu“, – sako ekonomistas iš SEB.

Anot jo, aplinkybė, kad Estija ir Latvija jau turi eurą, o Lietuva – dar ne, nėra esminė, jeigu Lietuvai pavyks likviduoti savo atsilikimą 2015 m., tačiau euro įvedimui mūsų šalyje užtrukus, ji taptų nepalankiu Lietuvos investiciniam patrauklumui veiksniu.

Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“.