Kur susitinka dykumos
Spalvos, kurias įprasta matyti vaikų piešiniuose, o ne peizažuose, keitė viena kitą, karštis užleisdavo vietą stingdančiam šalčiui, paukščiai sklendė virš garuojančių laukų, o Salvadoro Dali piešiniai atgydavo uolose ir smėlyje.
Jeigu netinka žodis „nebūna“, tai kaip tada apibūdinti tai, ką mato akys? Galvoje kovojo dvi versijos: arba čia Kūrėjo dirbtuvės, kuriose jis maišė spalvas prieš nutapydamas visą likusią Žemę, arba atvirkščiai – čia paskutinis, geriausias jo kūrinys. Šedevras, kuriame jis pademonstravo visą savo išmonę. Trečia mintis nugali pirmąsias dvi – kad ir kaip būtų, svarbiausia, kad esu čia ir galiu visu tuo grožėtis.
Tačiau apie viską iš pradžių.
Kaktusai sniege
Į džipą sušoka du argentiniečiai, keista brazilų trijulė – senyvas, maždaug 70-ies metų žilstelėjęs vyras odine motociklininko striuke, jam amžiumi į anūkes tinkanti juodaodė mergina (vėliau paaiškėjo – dukra) ir vietoje nenustygstantis jaunuolis. Na, ir du lietuviai. Indėnė virėja sukrauna maisto produktus į džipo bagažinę, o vairuotojas Franco užveda galingo automobilio variklį. Visi laukiame nuotykio, ir jis prasideda.
Pirmiausia džipo ekipažas aplanko senų traukinių laužyną. Traukiniai prieš šimtmetį pūškavo tarp Bolivijos ir Čilės dykumų, veždavo darbininkus į kasyklas, taip pat gabeno kasyklų turtus – geležį, rūdą, mineralus. Abi dykumos turtingos iškasenų, tad darbo netrūko. Dabar traukinių garvežiai ir vagonai rūdija vidury lauko Bolivijos plynėje.
Brazilai nuskuodžia fotografuotis ant aprūdijusio garvežio, o vairuotojas pradeda burbėti: „Pamatysite, dabar jų iš čia neištrauksime. Tokie tie brazilai – atrodo, kad jie visi fotomodeliai ar mažų mažiausiai žurnalistai. Jei sustojame kokios nuotraukos padaryti, jie gali fotografuotis valandą.“ Mes kol kas kikename ir apdairiai neišduodame savo tikrųjų profesijų, bet vėliau paaiškėja, kad vairuotojas buvo teisus.
Tuomet nuotykis įgauna pagreitį. Įprastos dykumos vaizdą pakeičia akiai nesuvokiama balta plynė. Automobilis važiuoja tarsi per sniegą, tarsi per ledą, iš po ratų išspausdamas balutėse telkšantį vandenį. O smegenys tuo tarpu bando susieti matomą žiemišką vaizdą su karščiu, kuris kamuoja mus automobilyje. Paaiškinimas paprastas – „žiemiškas“ vaizdas, plytintis iki pat horizonto, iš tiesų yra neaprėpiama druskos dykuma. Ir tas apgaulingas „sniego“ žybčiojimas prieš saulę taip pat yra druskos kerai. Tarsi to būtų maža – ties horizontu matomi kalnai, atrodo, yra pakilę virš horizonto ir plūduriuoja ore, įgavę cepelino formą... Štai tada ir kyla mintis pirmą kartą pasitrinti akis.
Priartėjame prie vieno iš „cepelinų“. Jau artėjant prie jo, apatinis „cepelino“ išsigaubimas išsilygina ir tampa panašus į lygų kalvos pagrindą, o privažiavę dar arčiau, jau gerai matome, kad tai tikrai kalva, tik... apaugusi milžiniškais kaktusais. Manote, per skambiai pasakyta „milžiniškais“? O kaip jūs apibūdintumėte matomą vaizdą, jei kas nors būtų sumažinęs jus iki musės dydžio ir įsodinęs į jūsų auginamo kaktuso vazonėlį?
Vaikščiojant tarp didelių šimtamečių kaktusų ir žvelgiant į kalvos apačioje plytintį „ledą“, kuriuo pravažiuoja vienas kitas džipas, neapleidžia nerealumo jausmas. Į realybę grąžina prie vieno apdžiūvusio kaktuso prikabinta lentelė: „Šiam kaktusui – 400 metų. Jis mirė 2007 m. gruodžio 12 d.“. Pagerbiame senolį tylos minute, ją sutrikdo tik už poros šimtų metrų flirtuojančio brazilo balsas. Pasirodo, mūsų pakeleivis sutiko kraštietę, per druskos dykumą keliaujančią kitu visureigiu. Dabar tik šyptelime, o vėliau įprasime matyti savo draugą flirtuojantį su visomis pakeliui sutiktomis moterimis. Tokie tie brazilai...
Pirma diena druskos dykumoje pateikia kelis išbandymus mano sąmonei. Sąmonei, kuri baltą lygumą vadina sniegu, tačiau nežino, kaip paaiškinti sniege augančius kaktusus. Ji tuo labiau nežino, kaip sniege gali būti taip karšta. Tačiau sniege įkurdintas sniego viešbutis? Na, palyginti su ore plaukiančiais cepelinais, – visai realu.
Druskos dykumoje vis dar veikia keli iš druskos pastatyti viešbučiai, nors ekologai ir teigia, kad toks turizmas kenkia dykumos ekosistemai. Šiuose viešbučiuose galima ne tik apsilankyti, pasėdėti ant druskos kėdžių, papietauti už druskos stalo (jei patiekalas pasirodytų per prėskas, žinote, ką daryti?), bet ir praleisti naktį druskos lovoje.
Mes tuo tarpu saugome savo sąmonę, kuri ir taip šiandieną patyrė nemenką šoką, ir miegoti įsikuriame įprastame viešbutyje jau už druskos dykumos ribų. Prieš užmiegant dar tenka pabūti arbitrais brazilų ir argentiniečių ginče – kuri tauta turi ryškesnę tautinę savimonę (hm...) ir kurios šalies merginos gražesnės (hmmmm....). Pernelyg žemiški klausimai po tokios siurrealistinės dienos.
Haliucinogeniniai flamingai
Kelias nuo druskos dykumos vingiuoja per aukštikalnes (isp. altiplano – aukštai kalnuose esanti lyguma) visureigių išvažinėtu keliu Čilės link. Už lango keičiasi netikėti peizažai. Kartkartėmis žvilgsnis užkliūva už rūkstančių ugnikalnių – jie stūkso balti tarsi ledkalniai horizonto žydrumoje. Vėliau akys pagauna gelsvomis kalvomis liuoksinčias vikunijas, jos yra lamų giminaitės, nors man panašesnės į stirnos ir lamos hibridą – grakščios ir vikrios kaip stirnos, tačiau jų kūnus šildo kiek storesnė vilna, primenanti lamos kūno „apdarą“. Prieš pasislėpdamos nuo turistų, vikunijos dar meta smalsų žvilgsnį į automobilį, o jų akys man pasirodo jaukios ir mielos kaip jaunų stirniukių.
Vėliau prieš akis išsidriekia rausvas ežeras, ne veltui boliviečiai jį vadina „Laguna Colorada“ (išvertus iš isp. k. – spalvotas ežeras). Ežero paviršiumi raibuliuoja rausvi ratilai, o po seklų vandenį žirglioja rausvi flamingai. Šiose apylinkėse veisiasi trijų rūšių flamingai – Čilės, Andų ir Džeimso – jie skirstomi į šias rūšis pagal tai, kaip motina gamta sumaišė rausvą, baltą ir geltoną spalvas (vienų snapai geltoni, kitų juodi, vieni apsiavę raudonus, kiti gelsvus „batus“ ir t. t.). Rausvi flamingai nuraudusio ežero fone sukuria tokį haliucinogeninį vaizdinį, kad ir vėl norisi pasikrapštyti akis.
Belieka giliai įkvėpti ir tyliai lindėti pakrantės žolėse bei stebėti, kaip visai netoli manęs lėtai pražirglioja flamingas, ieškodamas maistingesnės ežero vietos. O gal jis tenori pasigrožėti savo atvaizdu skaidriame ežero paviršiuje? Kai šis gražuolis nutolsta iš mano akiračio, žvilgsnį patraukia grupelė jo draugužių, kurie sinchroniškai traukia iš ežero dugno dumblius (būtent šie dumbliai suteikia rausvą spalvą tiek ežerui, tiek dumbliais besimaitinančių paukščių plunksnoms). Mintyse suskaičiuoju: vienas – keli snapai sinchroniškai panyra į vandenį, du – snapai su maisto daviniu pakyla į viršų, trys – dumbliai nukeliauja kaklais žemyn, keturi – snapai ir vėl vandeny. Draugiška vakarienė...
Tuo tarpu mes toliau keliaujame savo vakarienės link pro džipo langą žvelgdami į sapną primenančius ežerus – vienus gamta nudažė gelsvai, kitus – žaliai ar žydrai, kai kuriuos paliko visiškai baltus. Vėliau sužinau, kad spalvą ežerams suteikia juose esantys metalai – arsenas, varis, švinas, magnis ir kiti. Tai, ko nesugeba nuspalvinti metalai, užbaigia ežeruose augantys dumbliai. Mįslė apie Kūrėjo naudotus dažus įminta. Tačiau peizažas nuo to netampa mažiau įspūdingas.
Mano pakeleiviai pabunda iš apžavų, kai privažiuojame įvariaformių akmenų „giraitę“. Čia spalvų mažiau, tad akys pagaliau sugeba prisitaikyti prie aplinkos. Keisčiausios, „išvarvėjusios“ akmenų formos sukelia minčių apie tai, kad Salvadoras Dali turėjo apsilankyti čia, prieš sukurdamas savo geriausius šedevrus. Gal ir apsilankydavo tomis akimirkomis tarp budrios sąmonės ir miego, kai sėdėdavo su šaukštu rankoje, laukdamas, kol jis barkštelės iškritęs iš rankų ir pažadins iš snaudulio – kad galėtų tokios keistos būsenos stoti prie naujo kūrinio ir tapyti siurrealistinės vaizduotės diktuojamus vaizdus.
Tačiau pakeleiviai nesuka galvų dėl Dali – įsiropštęs į žmogaus dydžio skylę, esančią didžiuliame akmenyje, jaunasis brazilas atsisėda lotoso poza ir vaizduoja budistų vienuolį. Jo draugė bando „paremti“ nusvirusį kito akmeninio medžio kamieną. Senukas tuo tarpu fotografuoja savo draugus. Sušokus atgal į automobilį, tenka tiek brazilams, tiek argentiniečiams paaiškinti, kas gi vis dėlto buvo Dali (klausimą sužadina tai, kad jo vardu pavadintas slėnis su įvairiaformiais akmenimis). „A, tai, jeigu jis buvo toks „loco“ (isp. pamišęs), man jo kūryba turėtų patikti“, – burbteli jaunasis brazilas.
Požemio „virtuvė“
Paskutinis kelionės su linksma draugija rytas prasideda šaltuku. Esame jau visai šalia Čilės sienos. Ankstyvą rytą tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje džipais traukia būriai turistų pasižiūrėti abiejose valstybėse kunkuliuojančių geizerių. Išvykstama link geizerių dar nepatekėjus saulei, todėl rytas ir yra toks netikėtai šaltas – beveik penkių tūkstančių kilometrų aukštyje oras, kai nekaitina saulė, yra žiemiškai žvarbus. Šaltį tenka kentėti, nes būtent šaltomis rytinėmis valandomis iš žemės šaunantys karšti geizerių garai yra geriausiai matomi.
Platus geizerių laukas pasitinka tirštu rūku – bent kelios dešimtys geizerių siunčia į dangų aukštus garų stulpus. Priartėjusi išgirstu, kaip po žeme burbuliuoja iki virimo temperatūros įkaitęs vanduo ir dumblas. Žemės skylės plačiais ratais apdėliotos akmenukais – už jų neleistina eiti, nes kiekvieną akimirką pro paliktą žemėje plyšį į viršų gali iššauti deginanti vandens, purvo ir garų srovė. Greitai suprantu, kad vairuotojo perspėjimai apie pavojų buvo ne iš piršto laužti – pro vieną plyšį tiesiai prieš mano akis netikėtai ištrykšta į visas puses besispjaudantis fontanas ir nutaško aplink save kelių metrų spindulio „saulę“. Rūkstantis garas ir aštrus sieros kvapas neleidžia abejoti – fontanas pavojingas. Tad nutolusi saugiu atstumu stebiu kunkuliuojančią požemio virtuvę ir laukiu saulėtekio. Kunkuliuojančio dumblo balos man primena didžiulius sriubos katilus.
Tekanti saulė iš pradžių švelniai nurausvina geizerių dūmus. Tačiau netrukus visas slėnis jau užlietas šviesos, o garai nebetekę savo buvusios galybės. Tik kur ne kur rūksta garų srovelės, plonos tarsi pypkės dūmas.
Čia ir pasibaigia mūsų kelionė su draugiška argentiniečių ir brazilų kompanija. Toliau mes ją vėl tęsime dviese. Prieš išsiskiriant, draugijos vyrukai dar išsimaudo geizerių sušildytame natūraliame baseine. Nuo baseino po atviru dangumi kyla tirštas garas, o vyrai ilsisi karštame vandenyje, žvalgydamiesi į kiek toliau rūke plūduriuojančius flamingus. Tylą pertraukia tik brazilui išsprūdęs „Dios existe!“ („Dievas yra!), kai prieš jo akis iš vandens išneria europietė blondinė ir siūbuodama klubais brenda kranto link. Tą mes jau žinome – mūsų draugas moka įvertinti ne tik siurrealistinių peizažų grožį.
Vėjo kauksmas dykumoje
Atakamos dykuma Čilėje. Dviese vaikštome po ištuštėjusį miestą. Jau septinta valanda vakaro, bet karštis vis dar spaudžia prie žemės. Gatvėje nė vieno žmogaus. Tik šuo tyliai sliuogteli per aprūdijusius geležinkelio bėgius ir nusliūkina į šešėlį.
Miestelis apstatytas beveik vienodais dviejų butų namukais. Sienų tinkas nubyrėjęs, langai išdaužyti ir purvini. Pro vieną langą plaikstosi seniai spalvą praradusi užuolaida. Kai kuriuose kiemuose mėtosi surūdiję karučiai, styro nudžiūvę medžiai. Tylą nutraukia tik tuščiomis gatvėmis švilpiantis vėjas ir kažkur toliau trinktelėjusios namo durys. Užrašas virš kai kurių durų skelbia – čia gyveno Gazzano šeima, Castro šeima. Arba Erazo šeima.
Humberstone miestelis mums pasakoja abiejų kaimyninių dykumų istoriją. Kažkada tai buvo gyvas miestelis, jame gyveno nitratų kasyklos darbuotojai. Čia buvo mokykla, ligoninė, kelios kino salės, baseinas, prekybos centrai. Tačiau prieš šimtmetį, naudingiesiems ištekliams išsekus, pasibaigė ir miestelio istorija.
Žmonės gėrisi dykumos grožiu ir naudojasi jos turtais, tačiau gyventi renkasi kitas – draugiškesnes – vietas.
Na, o aš, ištrūkusi iš abiejų dykumų, kurį laiką jaučiuosi praradusi gebėjimą nustebti. Ir tik po poros savaičių mane vėl pradeda žavėti žolė, kuri yra tiesiog žalia (na, tokio lietuviško žalumo), ežerai, kurių spalva primena Ignalinos ežerus, ir žemė, kuri yra lietuviškos ruginės duonos spalvos. Jaučiuosi kaip neseniai pabudęs žmogus, kuris tik dabar pradeda suvokti, kad ta lova, ant kurios jis guli, ir ta palangė, ant kurios pūpso pelargonijos, ir yra realybė, o skrydis su margais drugeliais virš plačios bedugnės tebuvo gražus, nors ir įtikinamas, sapnas.
