Lietuva pasaulyje – mokytoja ar mokinė
Štai prieš pusmetį į Paryžių atvykęs ir vos kojas spėjęs apšilti Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas nuo liepos 1-osios pirmininkauja šios organizacijos ES koordinacinei grupei, svarstančiai aktualias pasaulio problemas ir kitoms UNESCO narėms pateikiančiai bendrą Europos nuomonę.
Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO vadovas ambasadorius Arūnas Gelūnas pasakoja apie šios organizacijos veiklą, apie Lietuvos veidą UNESCO, apie pirmųjų darbo mėnesių patirtį ir tikslus, kuriuos Lietuva pasiryžusi pasiekti. Ambasadorių Arūną Gelūną kalbina Valdas Papievis.
– Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai neabejotinai prisidės prie didesnio jos prestižo UNESCO organizacijoje. O kaip tas pirmininkavimas atrodo žvelgiant pro UNESCO „žiūronus“? Ar jis turi įtakos jūsų vadovaujamos atstovybės veiklai? Ir apskritai, kokie ryšiai tarp šių dviejų organizacijų, iš pažiūros tokių skirtingų?
– Man atvykus į Paryžių, po mėnesio ES Tarybai pradėjo pirmininkauti Airija. Prisimenu, klausinėjau airių ir ES ambasadorės prie UNESCO Marios-Francescos Spatolisano, koks gi yra ES institucijų ir UNESCO santykis, kokiomis formomis reiškiasi bendra šių organizacijų veikla. Pasirodė, jog ryšys egzistuoja, ir netgi gana glaudus! 2012 m. tarp UNESCO ir ES pasirašytas tarpusavio supratimo memorandumas. UNESCO organizacijoje veikia ES šalių koordinacinė grupė, jai priklauso ir Lietuva.
UNESCO yra konfliktų gesinimo organizacija, kuri juos gesina savomis – kultūros, švietimo, informacinės visuomenės, mokslo priemonėmis. Sakykime, įsisenėjęs Izraelio ir Palestinos konfliktas svarbus ir UNESCO organizacijai – jau daug metų deramasi dėl paminklosaugos misijos į senąją Jeruzalę, tos derybos sunkios ir įtemptos, neretai virsta politinių manipuliacijų įrankiu. ES koordinacinėje grupėje šį klausimą mes nagrinėjame šalia daugybės kitų, įvairiems pasaulio regionams aktualių. Paskui likusioms UNESCO narėms perskaitome bendrą ES pareiškimą. Tad manau, kad dalyvauti šiuose procesuose, svarstyti ir derinti bendrų pasisakymų tekstus, o dar ir pirmininkauti šiam Europos klubui – Lietuvai labai reikšminga patirtis. Kartu – didžiulė garbė ir atsakomybė.
Lietuvai Europos koordinacinės grupės vairalazdė jau perduota, ir svarstyti tikrai yra ką. Pavyzdžiui, per Pasaulio paveldo komiteto 37-ąją sesiją Pnompenyje, Kambodžoje, išryškėjo labai pavojingų tendencijų politizuoti paveldą. Šią problemą atvirai nagrinėjome ES grupėje, prieita prie bendros tvirtos nuomonės dėl paveldo depolitizavimo. Kaip ir dėl to, kad labai svarbu užtikrinti žodžio laisvę bei žurnalistų saugumą. Kai kurios UNESCO valstybės linkusios šios problemos nematyti. Europa, kartu Lietuva, griežtai pasisako prieš mėginimus šį klausimą nustumti į šalį, lyg jis būtų antraeilis.
Viena vertus, atrodytų, kad UNESCO ir ES yra gana skirtingos prigimties organizacijos, kita vertus, ES šalių grupė yra gyvybinga UNESCO dalyvė. Ir šiuo metu Lietuva jai pirmininkauja.
– Prieš jus dirbusios ambasadorės Ugnė Karvelis ir Ina Marčiulionytė Lietuvos vėliavą iškėlė labai aukštai. Užklupus krizei buvo nuspręsta, kad sunkmečiu turėti ambasadorių UNESCO – mums per didelė prabanga, ir Lietuvos banga nuslūgo. Kiek dabar UNESCO girdimas Lietuvos balsas? Kaip sieksite susigrąžinti prarastas pozicijas? Ar turite asmeninių ambicijų – iš bendravimo su ankstesnėmis ambasadorėmis patyriau, kad ir nuo jų daug kas priklauso.
– Kai atvykau, keli UNESCO senbuviai sakė, kad man teks nešioti labai didelius Inos Marčiulionytės batus, yra toks angliškas posakis. Juokaudamas atsakiau, kad atsivežiau saviškius – savo paties patirtį. O jeigu rimtai, reikia pripažinti, kad Inos Marčiulionytės nuopelnai labai dideli – be kitų laimėjimų, jai būnant ambasadore, Lietuva tapo UNESCO Vykdomosios Tarybos (VT) pirmininko pavaduotoja. Tai – be galo reikšminga pozicija, leidžianti aktyviai dalyvauti UNESCO veikloje. Dabar mes nesame VT nariai, kandidatuosime 2015-aisiais, nes šiemet iš antrosios rinkimų grupės, kuriai Lietuva priklauso, jau kandidatuoja trys kitos valstybės.
VT – vienas esminių UNESCO vadovaujančių organų, bet UNESCO yra ir daug tarpvyriausybinių komitetų, jie rūpinasi organizacijai svarbiais veiklos barais. Kita vertus, vos per pusmetį tapome antrosios rinkimų grupės vicepirmininkais, o nuo 2014-ųjų imsime jai pirmininkauti. Šiemet Lietuva tapo Kultūrinės raiškos įvairovės komiteto nare, šioje srityje esame tikrai nemažai nuveikę, tad prisistatydami per pirmąjį posėdį turėjome daug ką apie save pasakyti – apie laimėjimus kūrybos industrijų, kultūros plėtros, menininkų socialinių garantijų sistemos kūrimo srityse.
Dalyvaujame ir kituose komitetuose. Pavyzdžiui, komitetas MOST nagrinėja socialinius pokyčius, valstybių socialinę politiką. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo viceministras prof. Audrius Bitinas yra šios grupės vicepirmininkas, ir Lietuvos vaidmuo šiame komitete yra tikrai didelis. Taip pat esame aktyvūs Žmogaus ir biosferos komiteto, Povandeninio paveldo komiteto nariai.
Bet viskam reikia laiko. Akivaizdu, jog toji trejų metų pertrauka ištrynė kai kurią įtaką ir pritildė mūsų balsą. Tačiau norėčiau labai pagirti savo kolegę Violetą Baltrušytę ir prieš ją dirbusią kolegę Nidą Liubertienę, anuos trejus metus buvusias laikinąsias reikalų patikėtines. Kiek leido galimybės, jos dirbo labai aktyviai. Tačiau neturint ambasadoriaus veikla bei įtaka UNESCO yra gerokai apribotos. Tad dabar tenka, galima sakyti, beveik iš naujo kurti diplomatinių ryšių bei draugysčių tinklą, atidarantį daug durų ir suteikiantį naujų galimybių. Diplomatijoje, o ypač daugiašalėje, procesai yra ganėtinai lėti, bet nuosekliai dirbdamas, dėdamas plytą prie plytos, kai statomas savo valstybės įvaizdis bei įtakos rūmas, gali pasiekti, ką užsibrėžei. Manau, kad Lietuvos perspektyvos yra tikrai neblogos.
– Ar Lietuvos valdžia suvokia Lietuvos veiklos UNESCO svarbą, ar pakankamai dėmesio skiria jūsų vadovaujamai atstovybei?
– Šiuo metu Lietuvos atstovybėje prie UNESCO dirbame keturiese. LR užsienio reikalų ministerija pirmininkavimo ES tarybai laikotarpiui mūsų mažai atstovybei skyrė papildomą darbuotoją, jauną, bet patyrusią diplomatę, tai labai sustiprino mūsų pozicijas. Pirmininkavimo pradžiai pažymėti sugebėjome pristatyti baletą – didžiulės apimties projektą, kokio UNESCO senbuviai nebuvo regėję daugybę metų. Manyčiau, jog tai taip pat liudija rimtą Lietuvos valdžios institucijų požiūrį į atstovavimą UNESCO organizacijoje.
Kiti metai paskelbti Kristijono Donelaičio metais, ir UNESCO minės 300-ąsias mūsų poeto gimimo metines. Norėtume pristatyti ispaniškai kalbančiam pasauliui K. Donelaičio „Metų“ vertimą į ispanų kalbą. Tai reiškia, kad pagal įtaką antrąja pasaulio kalba kalbantys žmonės išgirs K. Donelaitį, prabilsiantį ispaniškai. Jau sukame galvas, kaip turtingiau, gražiau jį pristatyti. Labai tikimės neatsimušią į išteklių stoką.
– UNESCO – pasaulinė organizacija, bent įsivaizduoju, kad ji atlapoja plačius savivokos ir pasaulio suvokimo langus. Jeigu jie jau spėjo jums kiek nors atsiverti, kokia pro juos dabar atrodo lietuvio tapatybė?
– Manau, pripažinsite, kad Lietuva yra itin smarkiai orientuota į savo vidaus problemas, mes esame labiau vienkiemio tauta, verdanti savo sultyse. Net ir artimiausi kaimynai mums dažnai atrodo kažkokie virtualūs, pusiau netikri, ką jau kalbėti apie Afriką, Aziją, Okeaniją ar Pietų Ameriką. Kalbu čia ne apie kitus, o apie save – reikėjo tikrai netrumpo laiko įveikti tokį savo vidinį nusistatymą ir suvokti, kad net ir tolimiausių pasaulio kraštų žmonės šiandien gali virsti Lietuvos partneriais. Juk UNESCO organizacijoje 195 valstybių atstovai vaikšto tais pačiais koridoriais, bendrauja ne virtualiai, o konkrečiai, asmeniškai ir žmogiškai. Čia man labai gelbsti jaunystėje įgyta studijų Japonijoje patirtis. Tikiuosi, kad mūsų jaunimas, kuris dabar mokosi svetur ir keliauja po pasaulį, galiausiai pralauš šį uždarumą, neprarasdamas lietuviškos tapatybės, nebebijos atsiverti pasaulio procesams, ieškoti partnerystės – kultūrinės, ekonominės, politinės – net ir atokiausiose valstybėse. Neseniai kažkas labai išmintingai pasakė, kad tai, jog puikiai kalbi angliškai, visai nereiškia, kad dėl to mažiau gerai kalbi lietuviškai.
Tiesiog reikia imti pavyzdį iš tokių tautų kaip olandai, kurie kalba keturiomis, penkiomis kalbomis, bet lieka olandai, olandiška tapatybė nėra atmetama. Man šis pavyzdys, kurį išgirdau iš Czeslawo Miloszo sūnaus Anthony Miloszo, atrodo labai priimtinas ir patrauklus.
Manau, kad ir mūsų valstybės gerovė ateityje priklauso nuo to, kaip mes dabar sugebėsime save pateikti pasauliui, kokių draugų įgyti. O Jungtinės Tautos su visais savo padaliniais, įskaitant UNESCO, tam yra puiki platforma.
– Dirbti tokioje organizacijoje kaip UNESCO – garbė, bet ir didelis iššūkis – psichologinis, intelektinis. Pusės metų patirtis – kokia ji?
– Dar vienas labai taiklus klausimas. Išties, man tai yra didelis iššūkis. Tiek darbas Vilniaus dailės akademijoje, tiek darbas kultūros ministru buvo veikla su konkrečiais uždaviniais, tikslais ir biudžetais. Viskas buvo labai intensyvu, bet aišku ir apibrėžta. Patekus į UNESCO, kai tu esi vienas iš 195-ių valstybių atstovų, reikia labai daug jėgų ir tikėjimo, kad susivoktum, įgytum pasitikėjimo savimi ir drąsos savo šalį ambicingai reprezentuoti. Ir kad išmoktum artikuliuoti savo tapatybę, suvoktum, kokius būdus, metodus, retoriką reikėtų pasitelkti Lietuvai naudingiausiems tikslams siekti.
Dažniausiai Lietuvoje UNESCO suvokiama kaip naujų teritorijų ir namų įrašymas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Ironizuoju, bet... Taip, tas įrašymas yra matoma pergalė, deja, vis labiau panaši į pergalę... „Eurovizijoje“. Toks palyginimas po paskutinės Pasaulio paveldo komiteto sesijos Pnompenyje savaime siūlosi, nes per ją buvo nemažai populizmo ir demagogijos, bandymų per regionines ir politines draugystes į sąrašą prastumti savo objektus. Tai – destruktyvi tendencija. Laimė, tokios šalys kaip Vokietija, Estija ir Šveicarija jai stipriai pasipriešino, bet tai nebuvo daugumos balsas. Lietuva irgi kiekvieną kartą turi apsispręsti, kokiu keliu eiti, ką palaikyti. Šiuo atžvilgiu mūsų europietiškumas labai aiškiai brėžia ir trajektoriją, ir veiklos būdus.
Taigi net ir pusė metų UNESCO – nepaprastai turtinga patirtis. Kaip jau minėjau, po truputėlį atsiveria kiti pasaulio regionai. Gyvenant Europoje, Lietuvoje ir rūpinantis savo problemomis, koks Kongas ar Ruanda neretai atrodo tarsi iš „National Geographic“ puslapių ar TV ekranuose iškylanti ne visai reali tikrovė. Pažintys su konkrečiais gyvais žmonėmis iš Pietų Amerikos, Okeanijos, Afrikos, pagaliau ir Europos šalių, su kuriomis mes mažiau bendraujame, yra didelė vertybė, didelis praturtėjimas.
– Ir kaip tame pasaulio kontekste jums atrodo Lietuva?
– Taip, sukdamas ratą aplink pasaulį, ir Lietuvą pamatai kitu žvilgsniu. Susipažįsti su kitų šalių problemomis, pasižiūri, kokia jų raida, su kokiais iššūkiais jos susiduria, ir labiau norisi pasidžiaugti Lietuva nei daugeliui kitų šalių pavydėti.
Galime pasidžiaugti pirmiausia tuo, kad nekariaujame. Daugybė valstybių pasauly kariauja, tai baisi nelaimė ištisoms žmonių kartoms. Ir jeigu karas nedega atvira liepsna kaip Sirijoje ar Afganistane, jisai dega paslėpta liepsna. Pavyzdžiui, Kongo gamtiniuose rezervatuose, kur gamtosaugininkai ginkluoti automatais, nes kiekvieną dieną juos gali nužudyti brakonieriai. Tai – tam tikras partizaninis karas. Ne tik Konge, ir kitose valstybėse jis vyksta.
Šiuo požiūriu Lietuvos kriminogeninė situacija yra geresnė ar blogesnė, bet niekam nekyla abejonių, jog Lietuva yra taikus kraštas su dideliu žodžio laisvės laipsniu. Kartais toji žodžio laisvė mus siutina – būna, kad ji virsta kakofonija ir nesibaigiančiom rietenom, bet vis dėlto tvirtai pasirašau už žodžio laisvę, ne už cenzūrą. UNESCO šeimoje yra daug valstybių, kurioms iki mūsų žodžio laisvės ir bendro gerovės lygio dar labai labai toli. Ir edukacijos, ir kultūros srityse Lietuva gali būti gražus pavyzdys kitiems kraštams.
Žodžiu, labai naudinga pamatyti save didelėj šeimoj. Išvysti, kad nesi galutinio, o pirmojo penkiasdešimtuko valstybė, ir tai yra labai daug. Aišku, šitai neatleidžia nuo pareigų, neduoda teisės atsipalaiduoti, priešingai, rodo, kad turime galimybių siekti dar daugiau.
Pamoka yra didžiulė. Mes įsivaizduojame, kad jau savęs matymas Europoje yra labai ambicinga užduotis. Bet matymas savęs pasaulyje šalia kitų maždaug mūsų dydžio valstybių – dar svarbesnis uždavinys.
Kodėl mums, pavyzdžiui, nepradėjus ekonomiškai ir politiškai aktyviau veikti Afrikoj ar Pietų Amerikoj? Manau, Lietuva turėtų svarstyti tokias galimybes. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad per pusmetį susipažinęs su UNESCO labai aiškiai matau Lietuvą kaip donorę ir mokytoją, o ne kaip paramos prašytoją ir gavėją. Lietuva pasiekusi tokį raidos tarpsnį, kad ji jau galėtų daugelyje sričių būti donore. Tarp jų – ir finansų srityje, kad ir kaip šventvagiškai tai nuskambėtų mūsų žmonėms.
– Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžios proga Lietuvos ambasada Prancūzijoje pakvietė į jaunųjų šalies muzikantų, M. Rostropovičiaus fondo laureatų koncertą Luvro muziejuje. Lietuvos nuolatinė atstovybė prie UNESCO – į daugiau nei tūkstančio žiūrovų sulaukusį M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šokėjų spektaklį „Baltaragio malūnas“ pagrindinėje UNESCO rūmų salėje. Ar tai neliudija, jog problemų kamuojamos Europos viltis mes pirmiausia siejame su jaunimu?
– Tas renginys sumanytas dar gerokai prieš man pradedant ambasadoriauti UNESCO. Mintis kilo Violetai Baltrušytei, tuo metu dirbusiai laikinąja reikalų patikėtine. Idėja Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžią pažymėti šiuo spektakliu mane sužavėjo iš karto. Vėliau, susipažinęs su UNESCO darbo ypatybėmis, supratau, kad toks sprendimas yra ne tik estetiškai, bet ir strategiškai pagrįstas. Mažiausiai dėl trijų priežasčių.
Pirmiausia, šitaip Lietuva prisistato savo jaunyste ir savo ateitimi. Lygiai kaip Lietuvos ambasados renginys Luvre, kuriame koncertavo jaunieji Lietuvos muzikantai, Mstislavo Rostropovičiaus fondo jaunieji genijai, kitaip jų nepavadinsi, taip pat UNESCO pagrindinėje salėje pasirodę šokėjai „čiurlioniukai“ demonstravo kūrybinį potencialą, kurį turi mūsų šalis. Tas potencialas atspindi UNESCO tikslus.
Pristatyta edukacinė institucija – mokykla, o švietimas UNESCO yra prioritetų prioritetas, galima sakyti, šventoji karvė. M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai liudija ir pedagogų darbo kokybę, meninio švietimo Lietuvoje lygį.
Antra, pristatytas nuostabus šokis, puiki Vytauto Brazdylio choreografija. Tai – menas, kultūra, o ji yra antrasis piliorius, ant kurio statomas UNESCO rūmas.
Ir trečia – dabar Europoje visi kalba apie jaunimą, jo užimtumą, įtraukimą į gyvenimą, apskritai jaunimo ateitį. Tad ir rodome: štai pusšimtis jaunų, gražių žmonių, kurie leidžia laiką labai prasmingai, šokio menu kuria savo ir Lietuvos ateitį.
Žodžiu, pristatome ir ES Tarybai pirmininkaujančios Lietuvos potencialą, ir Lietuvą, kurios dabartinis gyvenimas ir ateities vizijos visiškai atliepia UNESCO vertybes. Manau, kad ir mūsų, ir Lietuvos ambasados Prancūzijoje surengti jaunųjų atlikėjų pasirodymai žiūrovams paliko šviesų Lietuvos kaip jaunos, energingos, veržlios šalies vaizdinį. Bent jau toks įspūdis susidaro iš pluošto po spektaklio mūsų atstovybės gautų padėkos laiškų, kuriuose „čiurlioniukai“ keliami į padanges.
