Santykių revizija
Nuo tos minutės, kai jūs šeimai pranešate: „Mane atleido iš darbo“ arba „Man trisdešimčia procentų sumažino atlyginimą“, jūsų šeimoje daug kas keičiasi. Ne veltui įvairiose psichologinėse knygose rašoma – vieno iš sutuoktinių socialinio statuso ar materialinės padėties pasikeitimas yra vienas iš svarbiausių momentų, kai tikrinama šeima – atlaikys šias permainas ar ne. Jei jūs esate vyras ir manote, kad ekonominė krizė jūsų šeimos tikrai neišardys ir nepablogins santykių, nes jūsų santuoka sukurta ne materialiais tikslais, o iš meilės, gali būti, kad skaudžiai klystate. Gediminas Navaitis, socialinių mokslų daktaras, psichologas, turintis ilgametės šeimų konsultavimo patirties, tvirtina: kas antra moteris tarp kitų skyrybų priežasčių nurodo materialinius sunkumus šeimoje, per didelį jai tekusį buities darbų krūvį, vyro nusišalinimą nuo kasdienių šeimos reikalų. Atviresnės drąsiai sako: „Vyro indėlis į šeimos biudžetą nuolat būdavo per mažas.“ Kitos tikrąją priežastį maskuoja klasikine priežastimi – „nesutapo charakteriai“. 70 procentų skyrybų Lietuvoje įvyksta moterų iniciatyva. Į klausimą – kas jūsų šeimoje sprendžia svarbiausius dalykus, per penkiasdešimt procentų vyresniųjų klasių moksleivių atsako, kad abu tėvai. Šį atsakymą psichologas vertina kaip mandagų, nelabai atspindinį tikrąją padėtį, trisdešimt penki procentai atsakymų yra „Motina“ ir šeši „Tėvas“.
Nors Lietuvoje vyrai jau seniai nebėra vieninteliai, uždirbantys pinigus šeimai, o pagal statistiką iš penkių šeimų trijose moteris uždirba daugiau negu vyras, vis dėlto kažkur giliai pasąmonėje tūno patriarchalinės santvarkos rudimentas – tikrasis šeimos išlaikytojas, galva vis tiek turįs būti vyras. Krizei pažvelgus į akis, nemažai moterų slapčia tikėjosi arba norėjo tokios įvykių eigos – kadangi šeimą prislėgė sunkumai, ja privalo pasirūpinti vyras. Prabudo pirmykštėje bendruomenėje vyravę instinktai ir požiūriai, raginę vyrą ruoštis į medžioklę nudobti ir partempti į namus žvėrį. Nesulaukusios tokio žingsnio moterys pačios tampa „vilkais“, t. y. ima veikti pagal žiaurią išgyvenimo taisyklę – žmogus žmogui vilkas.
Lyčių revoliucijos vaisiai
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) šeimos santykių tyrėjai yra nustatę – kuo didesnės vyro pajamos, tuo daugiau tikimybės, kad santuoka neiširs, o kuo daugiau uždirba žmona, tuo daugiau grėsmių kyla santuokai. JAV statistika byloja – skurdžios šeimos skiriasi du kartus dažniau negu pasiturinčios, o tvirčiausios santuokos tų šeimų, kai vyras dirba visą darbo dieną, o žmona – ne visą.
Krizės akivaizdoje ir vyrai, ir moterys aršiau konkuruoja dėl darbo vietos, nepalankiai pasikeitusios aplinkybės skatina žmonių susvetimėjimą – draugiškieji kolegos sunkmečio akivaizdoje tampa nuožmiais konkurentais, visokiais būdais mėginančiais išsaugoti darbą, todėl santykiai pastebimai atvėsta, o šeimoje lengvai įsiplieskia barnių vienas kitą kaltinant dėl finansinių nepriteklių. Kai emocijos verda, racionalus mąstymas, kuris galėtų priminti, kad sunkumai laikini, kad galima ieškoti ir rasti būdų, kaip šeimai išgyventi ekonominės krizės sukeltus padarinius, nebeveikia.
Kai darbo netenka vyras, lengviau ir ne taip skausmingai išgyvens šeimos, kurių santuoka grįsta lygiateisiškumo principu. Barbara Hansen Lemme, JAV psichologijos dėstytoja, profesorė, knygoje „Suaugusiojo raida“ analizuoja JAV šeimų modelius.
Kuo skiriasi tradicinė ir lygiateisė santuokos? Jos skirstomos pagal užimamą partnerių vietą šeimoje. „Tradicinėje šeimoje, – daro išvadą p. Lemme, – dominuoja ir neginčytiną šeimos galvos padėtį užima vyras. Žmona visais svarbiais klausimais jam nusileidžia.“
Tradicinėje šeimoje JAV, kaip ir tradicinėje šeimoje Lietuvoje, aiškiai pasiskirstoma vaidmenimis – vyras atsakingas už materialinę šeimos gerovę, o moteris rūpinasi šeimos reikalais – tvarko buitį, gamina valgį, prižiūri ir auklėja vaikus. Visi žinome – vakarietiškoje visuomenėje vyksta lyčių revoliucija, ji keičia vyrų ir moterų padėtį visuomenėje ir, žinoma, šeimoje – kitokie darosi namų šeimininkės, ir vyro, šeimos išlaikytojo, vaidmenys. Lygiateisė santuoka yra priešingybė tradicinei. Tokioje šeimoje pareigomis ir atsakomybe dalijamasi vienodai, todėl ekonominės krizės akivaizdoje ar vienam iš partnerių išėjus į pensiją, kai šeimos pajamos mažėja, tokios šeimos turi daugiau galimybių likti kartu, nes, kitaip negu tradicinėje šeimoje, pinigų uždirba abu, o dažna moteris – daugiau už vyrą.
Palyginimo galia
Šeimoms, kurios išgyvena dėl to, kas bus, jei sumažės šeimos pajamos, dr. Navaitis pataria lygintis su tais žmonėmis, kuriems dar sunkiau negu jums: „Jei apie paskutinę krizę papasakotume, pavyzdžiui, Pietų Sudano gyventojui, jis mūsų nesuprastų, nes jam atrodytų, jog mes gyvename rojuje, netgi rojuje kvadratu. Pavyzdžiui dėl finansinių sunkumų nusižudęs 74 metų Vokietijos milijardierius Adolfas Merckle priklausė turtingiausių pasaulio žmonių šimtukui, o juk 99,9 procento Lietuvos žmonių bent jau krizės laikotarpiu gyveno taip, kaip šis žmogus būtų vertęsis po bankroto.“
Tinkamas palyginimas ir požiūris – visagaliai ginklai daugelyje gyvenimo atvejų, galintys arba padėti, arba visai sužlugdyti. Finansiniai dalykai priklauso nuo abiejų partnerių požiūrio į pinigus ir kartais per didelių su jais susijusių svajonių. Mūsų visuomenėje, įsitikinęs p. Navaitis, kai kurios šeimos tikrai turi nerealių lūkesčių, pavyzdžiui, lygindamos savo buitį ir galimybes su įsivaizduojamu verslininkų gyvenimu. Tokie žmonės linkę įžvelgti tik fasadinę verslininkų gyvenimo pusę – mato naujus, brangius vairuojamus automobilius, smagius vakarėlius manekenių apsuptyje, bet nepastebi arba nesistengia suprasti pagrindinės verslininko gyvenimo dalies – jų didžiulės atsakomybės už verslą, už save, už jame dirbančius žmones, rizikos, kurios daugybė žmonių niekada nesutiktų prisiimti. Tik įvertinus abi verslininko gyvenimo puses būtų galima atsakyti į klausimą, ar ir pats norėtum rinktis tokį gyvenimą, lydimą nuolatinės įtampos ir atsakomybės, prieš kuriuos nublanksta net prabangiausi automobiliai.
Kai gyvenimas nusidažo tamsiausiomis spalvomis, pravartu prisiminti, kad kitiems daug sunkiau – ne ateiviai iš Marso, o tie patys žmonės dėl ligų, avarijų leidžia dienas ligoninėse, slaugos namuose, vaikų namai – pilni beglobių. Pasidžiaugus tuo, kad tavo padėtis geresnė, kitas sąmoningumo laipsnis, paakina psichologas, galėtų būti toks – paklausti savęs: „Ar nevertėtų likimo nuskriaustiesiems rodyti daugiau dėmesio?“ Galbūt sutrumpėjusi darbo diena, ilgesnės atostogos kaip tik gali tapti proga parodyti žmogišką atjautą, kuriai niekada neturėjote laiko.
Mes pajėgūs kontroliuoti savo mintis, palyginimus, tad p. Navaitis siūlo prisiminti vieną didžiausių praktinės psichologijos atradimų – žmogus gali pakeisti savo gyvenimą vien tik pakeitęs savo mąstymo kryptį apie jį.
Krizės – tinkamas metas ne tik finansų, bet ir savo gabumų apskaitai. Galbūt savyje slopiname tokius gabumus, kurie leistų gyventi dar geriau negu iki šiol. Iš konsultacijų darbo praktikos p. Navaitis prisiminė vieną šeimą – sutuoktiniai, baigę universitetą, dirbo menkai apmokamą darbą tarnautojais archyve. Darbas jiems neteikė moralinio pasitenkinimo, be to, nuolat trūko pinigų. Norėdami užsidirbti šiek tiek papildomai, jie suremontavo giminaičio butą, šiek tiek pasidomėjo apdailos darbų subtilybėmis ir įsitraukė į naują veiklą. Kadangi buvo išsilavinę žmonės, gilinosi, kaip geriau atlikti darbus. Jų sėkmės istorija tarsi iš amerikietiško filmo – dabar jie turi daugybę užsakymų ir reklama rūpintis nereikia – informacija apie darbštuolius sklinda iš lūpų į lūpas, žmonės vieni kitiems rekomenduoja būtent juos. Jie buvo aktyvūs tada, kai padėtis jų netenkino. Antra – jie įsigilino, pasistengė sužinoti, kaip, rodos, paprastus darbus atlikti kokybiškiau ir dabar viską padaro geriau negu koks kvalifikuotas dažytojas, kuris kelias dešimtis metų mojuoja teptuku nekęsdamas savo amato. Šeima neseniai įsikūrė Vilniuje nuosavame name, jam užsidirbo patys remontuodami butus. Išgirdus šią istoriją, negali nesutikti su tuo, kad labai dažnai sėkmės ar nesėkmės scenarijus kuriame patys.
Labai svarbus žmogaus aktyvumas, jo įvairiapusė veikla. Atlikti tyrimai rodo – norint rasti darbą vadybininkams Lietuvoje, reikia išsiųsti 100–120 gyvenimo aprašymų (CV), jei išsiunčiama dešimt ar penkiolika ir įsivaizduojama, kad padaryta viskas, – tai yra savęs apgaudinėjimas, nes tik vienetams pasiseka iš pirmo karto.
Vyrų krizių ir informacijos centras prieš keletą metų atliko tyrimą, kaip suvokiamas vyro vaidmuo Lietuvoje. Rezultatai – jis suvokiamas pagal patriarchalinę schemą arba dar primityviau (nors realiai ji ir neveikia), nes didžioji dauguma vyrų ir moterų sutaria – pagrindinis vyriškumo požymis yra gebėjimas uždirbti pinigus.
O moterims, besitikinčioms, kad visus finansinius sunkumus įveiks vyras, p. Navaitis atsakė, jog iš tikrųjų tikėtis niekas nedraudžia. Galima tikėtis, kad iš visų bėdų ištrauks vyras, valdžia, pasaulinė ekonomika, Barackas Obama. Bet kokia krizė yra tikra dviejų žmonių santykių revizija.
