Norintiesiems stabilių pajamų – dividendinės akcijos

Dividendų strategija dažniausiai vadinamas toks investavimo į akcijas būdas, kai investuotojas siekia gauti kuo daugiau pajamų iš investicinio portfelio. Priklausomai nuo investuotojo tikslų gauti dividendai gali būti reinvestuojami arba tiesiog išleidžiami kitiems poreikiams.

„Investuotojams, norintiems gauti stabilias pajamas, dividendų strategija yra palanki ir tinkama. Dividendus mokančios bendrovės dažniausiai užsiima necikliškais verslais, tad tokios įmonės per krizes paprastai mažiau nukenčia, o gerais laikais mažiau auga“, – komentuoja Andrius Šuminas, „Swedbank“ finansinio turto valdytojas. Anot jo, jei rinkos dalyvis gali investuoti ilgesniam periodui, dabar, kai obligacijų pajamingumas yra susitraukęs, o indėlių palūkanos – žemos, rinktis bendroves, kurios turi užtikrintas pajamas ir moka stabilius dividendus, yra tinkama strategija.

„Dividendinis pelningumas, palyginti su obligacijų pajamingumu, šiuo metu yra aukštesnis, nors pastaruosius kelerius metus akcijų kainos kilo ir dividendinis pelningumas mažėjo“, – teigia Karolis Pikūnas, finansų maklerio įmonės „Orion Securities“ Privačios bankininkystės skyriaus vadovas.

Pasak jo, didelių Vakarų šalių bendrovių akcijų dividendinis pelningumas prieš mokesčius dabar svyruoja apie 4%–6%.

Pasirinkimas

Finansų specialistai sako, kad, renkantis dividendines akcijas, visų pirma reikėtų žiūrėti į išsivysčiusias pasaulio šalis, nes šiose šalyse bendrovės paprastai turi senas tradicijas, pateikia patikimus duomenis, dažniausiai laikosi nusistatytos dividendų mokėjimo ir pelno paskirstymo politikos. „Dividendinių akcijų pirmiausia reikėtų ieškoti tarp Vakarų Europos ir JAV bendrovių, nes šiose šalyse veikia gana gera investuotojų apsauga, smulkiuosius akcininkus ginantys įstatymai“, – teigia p. Pikūnas. Pasak jo, dividendinės akcijos visais laikais buvo patraukli ir gana konservatyvi investicija, tarpinis variantas tarp akcijų ir obligacijų, tačiau dividendus mokančių bendrovių akcijas visuomet reikia kruopščiai atsirinkti.

Todėl investicijų valdymo specialistai tvirtina, kad visiškai nepatyrusiems rinkos dalyviams geriau rinktis investicinius fondus (angl. mutual funds), kurie vadovaujasi investavimo į dividendines bendroves strategija. Didesnę patirtį turintiems investuotojams patariama įsigyti biržoje prekiaujamų fondų (angl. exchange traded funds, ETF), investuojančių į dividendines akcijas, ir tik labai patyrusiems – investuoti į atskirų bendrovių akcijas.

„Investavimas ir į dividendines akcijas, ir į obligacijas duoda panašų rezultatą – nuolatines pajamas, tačiau su obligacijomis yra šiek tiek paprasčiau, nes įsigijus obligacijų ir laikant jas iki išpirkimo, visuomet aišku, kiek bus gauta pajamų ir koks bus vidutinis metinis pajamingumas“, – aiškina p. Pikūnas. Anot jo, įsigijus dividendinių akcijų, galima tikėtis, kad kiekvienais metais bus išmokama tam tikra pinigų suma, tačiau teoriškai bendrovės nėra įsipareigojusios mokėti nustatyto dydžio dividendų, tad visuomet galimi netikėtumai – ir teigiami, ir neigiami.

„Labai svarbu atkreipti dėmesį, kiek metų iš eilės bendrovė moka dividendus, ar jų dydis toks pat, ar nuolat auga, mažėja. Taip pat pravartu pažiūrėti, kokią dalį pelno įmonė paprastai skiria dividendams, – pasitaiko atvejų, kai įmonė išmoka daugiau, nei uždirbo pelno, todėl svarbus ir įmonės skolų lygis“, – pasakoja p. Šuminas.

Investicijų valdytojų nuomone, dividendinėms akcijoms galima priskirti bendroves, kurios mokėjo dividendus bent jau pastaruosius 4–5 metus.

„Investuojant į užsienio bendroves, svarbu nepamiršti valiutų rizikos ir mokestinių aspektų, nes dividendai kitose šalyse gali būti apmokestinami didesniu tarifu nei Lietuvoje, o tuomet iškils mokesčių susigrąžinimo galimybių klausimas“, – sako p. Šuminas.

Tačiau, pasak jo, kalbant apie Latviją ir Estiją, problemų dėl dividendų apmokestinimo nėra, nes Estijoje dividendai apskritai neapmokestinami, o Latvijoje netaikomi mokesčiai Lietuvos rezidentams, gavusiems dividendų, tad tenka mokėti tik lietuviškus mokesčius.

Baltijos šalys

„Iš Vilniaus biržoje kotiruojamų bendrovių paprastai dividendus moka iš dalies valstybei priklausančios bendrovės, „Apranga“, pienininkai ir TEO LT. Latvijoje stabiliausius dividendus moka „Latvijas Gaze“, dar šiek tiek – „Olainfarm“. Estijos rinkoje – vandens tiekimo bendrovė „Tallinna Vesi“, „Silvano Fashion Group“ ir „Olympic Entertainment Group“. Dividendų pajamingumas svyruoja apie 4–9%“, – teigia p. Šuminas. Anot jo, dividendus mokančių bendrovių sąrašuose, kaip ir anksčiau, vyrauja telekomunikacijų, komunalinių paslaugų, farmacijos sektoriaus bendrovės, pastebima, kad atsiranda vis daugiau kitų sektorių bendrovių, kurios dalijasi pelnu su investuotojais.

„Dividendinių pozicijų pasirinkimas Baltijos šalyse – kuklus. Pagrindinė ir bene vienintelė tikra dividendinė pozicija yra TEO LT, visų kitų bendrovių dividendai labai šokinėja“, – teigia p. Pikūnas. Pasak jo, Lietuvoje dažnai pasitaiko, kad dividendus įmonė moka ne dėl pastovios dividendų politikos, o tuomet, kai stambūs įmonės akcininkai nusprendžia dalį pelno išimti iš įmonės.

„Tokia dividendų mokėjimo praktika yra akivaizdus trūkumas dividendų strategija besivadovaujančiam investuotojui, nes atsiranda reali rizika, kad kitais metais nebebus dividendų arba jie bus daug mažesni. Pavyzdžiui, „Vilniaus baldų“ atvejis – vyko akcininkų persiskirstymas ir buvo išmokėti dideli dividendai, tačiau dėl ateities neaišku. Panašių atvejų galima rasti ir energetikos sektoriuje, kur daugumos bendrovių dalį valdo valstybė“, – aiškina p. Pikūnas.

Straipsnis publikuotas dienraštyje "Verslo žinios".