Išlikti lietuviu
O apie nuopelnus net suaugusiajam kaip vaikui paaiškinčiau – žmogus su dideliais tikslais visame dideliame pasaulyje. Dėl tų išsibarsčiusių mažųjų – lietuvių. Dėl jų tikėjimo, tautiškumo, patriotizmo ir lietuviškumo dozės.
Valgome ir diskutuojame apie lietuvių identitetą. Žodynas šią sąvoką apibrėžia kaip tapatybę – kas žmogus yra ir kuo skiriasi nuo kitų. Apie tautinį identitetą dalis mokslininkų sako, kad tai yra istoriškai nulemta savybė. Pavyzdžiui, jeigu gimei Lietuvoje – esi lietuvis. Kita mokslininkų dalis sako, kad mes patys pasirenkame, kas norime būti. Šiandien dažnai mus pavilioja vis dar išsvajotasis ir stebuklus žadantis „ten“. Paveikti asmeninių, plius ekonominių sunkumų, krizių ir kitų nemalonių naujienų lietuviškoje žiniasklaidoje, mūsiškiai išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti kitur. O vėliau kartais net savo noru praranda tapatybę?
E. Putrimas sutinka, kad tautinės tapatybės klausimas iškilo seniai, tačiau Lietuvai jis itin aktualus šiandien, o ypač rytoj. Abu sutariame, kad atsakymų į šiuos klausimus kaip geroje literatūroje ieškome istorijoje, praeityje.
„Čia vyko naikinimas – žmonių ir tautinės valstybės, taip pat dvasinis naikinimas. Atsiliepdami į visą tą istorinę padėtį, lietuviai, kurie jau buvo susibūrę į stovyklas Vokietijoje, įkūrė Pasaulio lietuvių bendruomenę ir parašė Lietuvių Chartą. Ji yra mūsų konstitucijos atitikmuo. Šiandien tarptautinės tapatybės sąvoka irgi yra aktuali problema, kaip ir 1945–1949 metais.“
Lietuvių Chartos antras punktas skelbia, kad žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuvis visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą lietuvių tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Taip tauta pareiškė savo norą kovoti už tautinį būvį. Lygūs tarp kitų tautų, juolab žinant, kaip bandyta ją niekinti, išvalyti, dalį sunaikinti. Užsienyje lietuviai ligi šiol būrėsi ir buriasi į bendruomenes, sueigas.
„Lietuva tautinė valstybė dar ir todėl, kad turi tautos, o ne valstybinį himną. Įdomu. Čia vėl įrodymas, kas mes iš esmės esame. Šiais globalizacijos laikais, be abejo, yra pagunda modernizuoti savo tautinę sampratą ir pačią tautinę ištikimybę.“
Tad mūsų tautiškumą kartais nuperka Didžiosios Britanijos svarai, JAV doleriai arba eurai. Žodžiu, išskyrus litus, visa užsienio valiuta gali padėti daugeliui lietuvių rasti naują identitetą – užbraukiant įgrisusias Marijos žemės krizes, nedarbą ir korupcijas. Bet gajūs ne tik pinigai, kartais užtenka emocijų perpildytos taurės.
„Tarp lietuvių yra tendencija nuvertinti savo tautinės tapatybės arba net jos atsisakyti. Ir kodėl ji yra? Kadangi dažnai valstybės problemos painiojamos su tautinėmis. Bet tai yra netiesa, nes tautinė problema yra tapatybė, žmogaus prigimtis. Ir būna labai skaudu, kai žmonės supainioja šiuos du dalykus. Yra emigrantų, išvažiuojančių iš Lietuvos. Jiems rūpi priklausyti bendruomenei. Jiems reikia, kad jų šeima patirtų vadinamąjį lietuviškumą. Bet yra išvažiuojančių su pykčiu. Jie pyksta ant Lietuvos ir tuomet žemina ją. O skaudžiausia tai, kad taip jie žemina patys save. Taip, yra ekonominių problemų, tam tikrų sunkumų, bet ne tik Lietuvoje, o visame pasaulyje. Nesusiaurinkime ekonominės krizės problemos.“
Paleisk lietuvį ir ramu?
Toliau kalbėdamasis su prelatu kiek nedrąsiai paklausiu, gal mes turime tiesiog paleisti tą lietuvį kaip paukštį? Ar tai išvis problema? Identitetas vieniems vertybė, kitiems ne. Šioje „būti ar nebūti lietuviu“ kovoje eliksyru tampa tik olimpinis Rūtos Meilutytės auksas – išgėrę jo suskumbame tapti lietuviais. Kol laimime, aišku. Porai savaičių, arba kol aprimsta spauda, atsiranda užkietėjusių lietuvių. O kitomis dienomis, kai lietuviai užsieniuose nusikalsta, jau nebe.
„Mes kaip lietuvių tauta turime didelę problemą. Kur mes esame ir kur einame? Kokios tendencijos? Tokios kaip praeityje: prieš šimtą trisdešimt trejus metus Klaipėdoje gyveno vokietis Jurgis Zauerveinas. Jis buvo įsimylėjęs lietuvių kalbą, parašė keletą knygų kovodamas už lietuvių kalbos teises. Taip jis kovojo ir už lietuvių teises. Vadinasi, jau ir tuo metu buvo nutautėjimo pavojus. Jei žvelgtume į šiandieninį Punsko kraštą, ten, kur anksčiau buvo grynai lietuviški kaimai, – kiek lietuvaičių sulenkėjo? Kiek išvažiavusių? Arba emigravusių? Tai yra mūsų savotiška tendencija – mes, lietuviai, labai greitai pasiduodame. Matyt, tas tapatybės klausimas mažai valstybei turi būti labai aktualus.“
Jei jūs nors šiek tiek pritarėte nuomonei paleisti lietuvius, kuriems nerūpi lietuviškumas, tai sveikinu. Kodėl? Nes mes vėl tarsi pasidavėme – nusprendėme eiti lengviausiu keliu, sudėję rankas, bet greičiausiai norėdami nesijaudinti. O jaudintis vertėtų.
„Pavyzdžiui, tėvai išleidžia vaiką į pirmą kelionę – jie jį užaugino, tad jiems vis tiek rūpi, kad vaikui kelionė pasisektų. Šiuo atveju lygiai taip pat. Kaip maža valstybė ir tauta, kuri buvo nuskriausta ir įskaudinta, mes linkę labai greitai nutautėti. Jeigu prisimintume 1918 metų Lietuvos žemėlapį, bent tokį, koks jis turėjo būti pagal Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, tai pamatytume atkurtą valstybę su etninėmis žemėmis. Kokia buvo Lietuva tais metais ir kokia dabar? Matome, kaip ji sumažėjo. Taip pat matome, kad mes grįžtame prie tos nutautėjimo problemos“, – tęsė prelatas E. Putrimas.
Pasverkime save ir vertybes
Kaip mums nenutautėti? Gal vis dėlto išvažiuojančiam bičiuliui ne tik reikia įdėti pusę lietuviško magneto, o kitą pusę palikti tėviškėje – kad trauktų. Gal dar reikia palinkėti, kad prisijungtų prie bendruomenės, kad išsaugotų lietuvišką save?
„Aš sakyčiau, svarbūs du dalykai – priklausymas prie bendruomenės ir tautinė savigarba. Tai du skirtingi dalykai. Tautinė savigarba prasideda nuo gimimo, nuo šeimos. Mes gimstame lietuviai, bet problema ta, kad vertybės turi būti įskiepijamos arba perduodamos – jos automatiškai neatsiranda.“
Nors E. Putrimas labiausiai žinomas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, bet lanko lietuvius visame pasaulyje. Viešėdamas pas Sibiro lietuvius išklausė juos ir suprato, kiek per 50 metų sovietų okupacijos buvo atimta iš Lietuvos.
„Mes vis turime grįžti į savo šaknis, istoriją, apmąstyti, kodėl dabar tokie esame. Esmė ta, kad sovietmečiu vyko skaudus ideologinis karas, naikinęs mūsų krikščioniškas ir tautines vertybes. Mes daug ką praradome. Ir dabar iš karto Lietuva tapo nepriklausoma ir iškilo klausimas: kaip visa tai grąžinti? Mes labai skubame. Čia minėtina globalizacija – skubame tapti kuo nors. Mėginame grįžti prie Europos, bet juk faktas, kad mes neišėjome iš jos – buvome išdraskyti. O per pasaulio skubėjimą tos vertybės susipainioja: mažesnės algos natūraliai skatina tokį procesą. Susipainiojus mums sunku vaikams perduoti reikalingas vertybes“, – tęsė prelatas E. Putrimas.
O ar jums, kaip ir man, neatrodo, kad nuolatinis grįžimas prie šios problemos ne tik jos nemažina, bet dar ir didina? „Žiūrint, kaip problema yra pristatoma. Lietuvoje yra problema, kad jaunimas neturi mentorių, pavyzdžių. Kiek yra išvažiavusių šeimų? Tėvai užsienyje, vaikai lieka čia. Močiutės perduos vertybes? Aš jas gerbiu, jeigu ne močiutės ir ne vargo mokyklėlės, mes seniai būtume praradę lietuvių kalbą. Sovietmečiu tos pačios močiutės mokė maldų. Bet šiais laikais tai rimta problema – kokioje aplinkoje mūsų jaunimas auga? Kas jiems natūraliai darys įtaką? Net draugystės sąvoka keičiasi. Ką jau kalbėti apie tautiškumo, tikėjimo klausimus?“
Į pokalbio pabaigą jau aš laukiau iš savo pašnekovo filosofinio klausimo. Tokio, kad dar ilgai būčiau lyg apsvaigęs ir galvočiau vis apie tą patį.
„Mano filosofinis klausimas: ar mes dar galime vartoti žodį „bičiulystė“? Šis žodis Lietuvoje tikrai yra labai prasmingas ir gilus. Štai kalbame apie bendravimą, kuriam daro įtaką internetas, socialinės medijos, – kaip tas bendravimas atrodys ateityje? Žiūrėkime plačiau.“
Prelato Edmundo Putrimo klausimas privertė vien tą dieną kelis kartus į draugus kreiptis „bičiuliai“. Beje, visai nieko, jausmas net kiek šventiškas.
