Ar Aplinkos ministerija sugrąžins investuotojus ir pasitikėjimą miškininkyste?
Atsiranda neužtikrintumo ir nežinomybės, kas apsunkina didžiosios daugumos pokyčių sulaukusio segmento įmonių veiklą. Tokioje situacijoje įmonės apriboja arba netgi pilnai sustabdo visas naujas investicijas. Būtent taip nuo 2020 m. sausio ir nutiko visam Lietuvos miškininkystės sektoriui.
Apribojimas vienam asmeniui įsigyti ne daugiau nei 1.500 ha miško ne tik sustabdė investicijas, bet ir iš esmės pakeitė konkurencinę aplinką Lietuvoje.
Seniai veikiančios ir daugybę metų į mišką investuojančios kompanijos yra sukonsolidavusios reikšmingus miško plotus ir jau seniai pasiekusios reikiamą masto ekonomiją, jog veiktų pelningai ir kurtų vertę tiek akcininkams, tiek ir valstybei.
2019 metų pabaigoje, prieš pat įsigaliojant reguliaciniams pokyčiams, rinka buvo kaip reta aktyvi. Naudodamiesi proga, kaip galima didesnes investicijas stengėsi atlikti tiek vietiniai, tiek ir Lietuvoje jau įsitvirtinę užsienio investuotojai. Pokyčiai įsigaliojo nuo 2020 metų sausio 1 d. ir miškininkystės rinka Lietuvoje tarsi sustingo.
Reikšmingesnio atsigavimo nebuvo matyti per visus 2020 metus. Šiais metais jis taip pat mažai tikėtinas ir neplanuojamas. Sėkmingai veikiančios įmonės nebeturi galimybių plėtrai, net ir turėdamos visą reikiamą patirtį ir kapitalą. Tad nespėjus įsitvirtinti, galimybių tą padaryti nebėra. Taip pat nebėra galimybių ir tikėtis pritraukti naujus užsienio investuotojus.
Miškininkystėje tik dideli miškų ūkiai gali būti valdomi efektyviai, neturint perteklinių kaštų bei taikant visas pažangiausias ir tvariausias rinkos praktikas. Dabar ribojamas 1.500 ha miško žemės kiekis yra minimalus, kurį būtina valdyti norint veikti tvariai, profesionaliai ir gebėti įgyvendinti ilgalaikę miškininkystės strategiją.
Tačiau visi rinkos dalyviai supranta, kad teks konkuruoti su kitomis kompanijomis, kurios valdo bent keletą kartų didesnius miško plotus ir sėkmingai bei efektyviai tą padaryti galimybių bus nedaug. Dėl susidariusios situacijos kenčia ne tik didelės šio segmento įmonės, negalinčios vykdyti plėtros ir investicijų, tačiau ir su šia verslo šaka susijęs smulkus ir vidutinis verslas. Šios įmonės gauna reikšmingai mažiau užsakymų, mažėja apyvartos, pardavimai ir t. t. Tuo pačiu, deja, taip pat ir darbo užmokestis bei veiklos perspektyvos.
Užsienio investuotojai, ketinantys verstis miškininkystės veikla Lietuvoje, visuomenėje yra priimami su išankstiniu neigiamu nusistatymu, jog kažkas ims ir „iškirs“ Lietuvos miškus. Tačiau reiktų pabrėžti, jog didžioji dauguma didžiųjų industrinių ir finansinių miškininkystės investuotojų yra išimtinai tvarios miškininkystės šalininkai.
Jeigu reiktų išskirti vieną svarbiausių tvarumu pagrįstą kriterijų – tai būtų taip vadinama „miško auginimo strategija“. Ji pasižymi tuo, jog nė vienais metais miško nėra iškertama daugiau negu yra metinis biologinis prieaugis.
Šiuos teiginius patvirtina ir Valstybinės miškų urėdijos turimi duomenys, kurie parodo, jog kubinių metrų kiekis Lietuvos miškuose nuolat didėja. Papildomas argumentas yra didžiųjų bendrovių skelbiami CO2 absorbavimo duomenys, kurie parodo tiesioginę teigiamą įtaką kovoje su klimato kaita.
Miškininkystė reikalauja patirties, reikiamos kompetencijos ir investuoti itin ilgam laikotarpiui. Norint tikėtis, jog šis sektorius Lietuvoje toliau vystytųsi tvariai ir būtų ne tik socialiai atsakingo verslo pavyzdys, tačiau ir reikšmingai prisidėtų prie kovos su klimato kaita, neišvengiamai reikalingos reikšmingos investicijos.
Jas dirbtinai ribojant, siekiami tikslai bus įgyvendinami kur kas lėčiau ir neduos reikšmingo teigiamo efekto. Miškininkystei toliau vystytis ir kurti naudą visuomenei išskirtinių sąlygų tikrai nėra reikalaujama, tačiau dirbtini ribojimai prie visų mūsų pageidaujamo progreso, deja, tikrai neprisideda.
