„Iliustruotoji istorija“: SS velnio brigada

Publikuota: 2016-12-04
„Žiauriausias SS žmogus“, – apie Oskarą Dirlewangerį atsiliepė Chrisas Bishopas, JAV karo istorikas. 
Ruperto Colley nuotr.
„Žiauriausias SS žmogus“, – apie Oskarą Dirlewangerį atsiliepė Chrisas Bishopas, JAV karo istorikas. Ruperto Colley nuotr.
 

Žudikai, prievartautojai ir psichopatai apsivilko uniformas, kai SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris įsteigė specialų sunkių nusikaltėlių padalinį. Seksualinio nusikaltėlio sadisto vadovaujama kraugeriška brigada buvo pasiųsta į užimtas teritorijas.

Net visko matę vokiečių kareiviai stabteldavo iš nuostabos. Tokio SS junginio, koks ką tik atvyko į pagalbą kovojant su lenkų partizanais, vokiečiai dar nebuvo regėję. Naujokai – vadinamoji Dirlewangerio brigada – regis, nenustygo vietoje, jų uniformų nepuošė skiriamieji ženklai. Be to, nuo jų trenkė alkoholiu.

Nauji SS kareiviai strimgalviais rėkdami puolė pirmyn, nesibaimindami smarkaus susišaudymo. Dešimtys krito pakirsti kulkų, tačiau kareivių žūtis neprivertė brigados trauktis.

Prasigėrusi ir baimės nejaučianti Dirlewangerio brigada puikiai tiko karo chaose. 1944 m. rugpjūčio pradžioje Varšuvoje buvo ką tik prasidėjęs sukilimas, lenkų pasipriešinimo kovotojai troško sutriuškinti nekenčiamus nacių okupantus. Sukilimas prasidėjo kruvinomis kautynėmis kanalizacijos kanaluose ir tamsiuose miesto rūsiuose.

Varšuvoje kovojo ir aštuoniolikmetis inžinierinio dalinio pionierius Matthias Schenkas – vokiečių mažumos Belgijoje atstovas. Jo daliniui buvo pavesta užimti gatvę Varšuvos centre, tačiau nepavyko. Lenkų sukilėliai gynėsi iš paskutiniųjų ir nesiruošė pasiduoti, kol pasirodė Dirlewangerio brigada ir pradėjo puolimą.

Kai lenkai pataikė į pirmąjį tanką, SS kareiviai išvedė civilius gyventojus iš namų ir įsakė išsirikiuoti prieš kitus tankus – žmonės tapo gyvu skydu. Kai mažą mergaitę, ištrūkusią motinai iš rankų, sutraiškė tanko vikšrai, SS kareivis paleido isterijos ištiktai motinai šūvį į galvą, kad ši nutiltų. Visi pabėgti bandę civiliai buvo nušauti į nugarą.

Matthias Schenkas pasakojo, kaip aukštas, liesas, juodu odiniu švarku vilkįs vyras stovėjo nuošalyje ir įtūžęs nuolat ragino esesininkus veržtis pirmyn. Vyras buvo su plonais ūsais, prakaulaus, kaukolę primenančio randuoto veido.

Per šaudymą ir sprogimus Matthias Schenkas išgirdo, kad juodu odiniu švarku apsirengęs vyras savo žmonėms įsakė žudyti visus lenkus – įskaitant moteris ir vaikus.

Po kurio laiko Matthias Schenkas sužinojo, kad vyras kaukolės veidu buvo Oskaras Dirlewangeris, pagarsėjęs sadistas, vadovavęs SS Dirlewangerio brigadai – sudarytai iš sužvėrėjusių kalinių ir nepaklusnių kareivių, išmestų iš kitų SS dalinių.

Hitleriui reikėjo recidyvistų

Dirlewangerio brigados įsteigimas buvo bene beprotiškiausia Heinricho Himmlerio mintis. Kai 1940 m. pavasarį ji šovė SS reichsfiureriui, jis net nenutuokė, kokią griaunamąją jėgą išlaisvino. Iš pradžių jis norėjo suformuoti karinį padalinį iš Vokietijos kalėjimuose uždarytų brakonierių, nes kariaudami jie duotų daugiau naudos negu sėdėdami už grotų.

Verbuoti buvo pradėta atsargiai. Adolfas Hitleris pritarė brakonierių amnestijai, tačiau iškėlė sąlygą, kad į SS dalinį būtų priimami tik tie brakonieriai, kurie nuteisti už nelegalią medžioklę šaunamaisiais ginklais – ne spąstais ar kilpomis. Be to, Hitleris nurodė į dalinį priimti tik tuos kalinius, kurie nuteisti už pakartotinius įstatymų pažeidimus. Fiureris manė, kad dalinyje nėra vietos neryžtingiems mėgėjams, jį turi sudaryti vyrai, kurie yra įrodę norą žudyti.

1940 m. birželį SS atrinko pirmuosius 84 brakonierius. Po dviejų mėnesių brigadą sudarė 300 žmonių. Juos dislokavo į Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą, Berlyno šiaurėje. Po trumpo mokymo kurso buvo pristatytas naujasis brigados vadas – Oskaras Dirlewangeris.

Svajonė išsipildė

44 metų SS vado praeitis buvo marga. Jis buvo politikos mokslų daktaras, gavęs daug apdovanojimų per Pirmąjį pasaulinį karą, keletą kartų sužeistas mūšiuose. Jis taip pat buvo nepataisomas alkoholikas, o ketvirtame XX a. dešimtmetyje dvejus metus praleido sunkiųjų darbų kalėjime už trylikametės mergaitės išprievartavimą ir pasikėsinimą išprievartauti dar keletą nepilnamečių.

Dar 1922 m. jis įstojo į Hitlerio neseniai įsteigtą nacių partiją, o po 10 metų tapo vadinamuoju SA rudamarškiniu – specialiosios paskirties dalinio kareiviu. Kai 1934 m. buvo nuteistas, kartu išmestas ir iš partijos, nes amoralus elgesys nebuvo toleruojamas.

Atlikęs bausmę, jis išvyko į Ispaniją. Dalyvavo pilietiniame kare Francisco Franco pusėje, kovėsi vokiečių dalinyje „Legion Condor“, tačiau svajojo tarnauti Vokietijai. Netekęs vilties jis parašė Heinrichui Himmleriui prašymą priimti jį į SS.

Įsteigus naują SS dalinį, Oskaro Dirlewangerio svajonė jo seno draugo Gottlobo Bergerio dėka pagaliau išsipildė. Dirlewangeris susipažino su Bergeriu sukarintoje dešiniosios pakraipos organizacijoje „Freikorps“, kuri buvo įsteigta Vokietijoje iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Gottlobas Bergeris buvo SS generolas, taigi pasistengė, kad jo draugas taptų brakonierių vadu.

SS nuodijo moteris

Apmokyta Zachsenhauzene, brigada buvo išsiųsta į Lenkiją – pirmiausia į pasienio ruožą su Sovietų Sąjunga. Čia kareiviai statė įtvirtinimus, vėliau saugojo žydų prievartinio darbo stovyklas prie Krokuvos ir Liublino. Liublino žydų gete Dirlewangeris ir jo brakonieriai pagarsėjo kaip nekaltų civilių gyventojų žudikai, prievartautojai ir plėšikai.

Dirlewangeris sulaikydavo atsitiktinį žydą ir apkaltindavo jį ritualinėmis žmogžudystėmis. Jeigu žydas iškart nesumokėdavo nemažos pinigų sumos, jį nušaudavo vietoje.

„Dirlewangeris yra visų gyventojų kančių ir siaubo šaltinis. Jis ne kartą siaubė Liublino getą ir reikalavo kyšių“, – teigė teisininkas Georgas Konradas Morgenas, SS išsiųstas į generalinę guberniją – okupuotą Lenkiją tirti Dirlewangerio nusikaltimų. Paaiškėjo, kad nusikaltimų sąrašas gerokai ilgesnis, negu teisininkas manė. Pavyzdžiui, Morganas nustatė, kad Dirlewangeris atlikdavo „mokslinius eksperimentus“ su jaunomis žydaitėmis: liepdavo joms nusimesti drabužius, tada suleisdavo strichnino.

„Oskaras Dirlewangeris ir jo sėbrai, rūkydami cigaretes stebėdavo, kaip moterys miršta. Tuomet supjaustydavo kūnus į nedidelius gabaliukus, sumaišydavo su arkliena ir išvirdavo“, – pasakojo Morgenas po karo.

Ištyrusi Dirlewangerio veiklą, SS nusprendė atsisakyti brakonierių būrio. Friedrichas Wilhelmas Krügeris, vyriausiasis SS ir policijos viršininkas Lenkijoje, paskambino SS generolui Gottlobui Bergeriui į pagrindinę SS buveinę Berlyne ir pateikė ultimatumą: „Jeigu nusikaltėlių šutvė per savaitę nedings iš generalinės gubernijos, aš pats juos visus pasodinsiu už grotų.“

Krügeris norėjo sustabdyti Dirlewangerį, bet paskambino netinkamam asmeniui. Bergeris nepadarė nieko, kad sutramdytų savo seną pažįstamą. Jis tik išsiuntė bičiulį toliau į Rytus, į bekraščius Baltarusijos miškus medžioti partizanų. Čia Dirlewangeris buvo nepasiekiamas SS tyrėjams.

Naujuose „medžioklės plotuose“ Dirlewangeris ir jo brakonieriai galėjo pritaikyti savo galvažudiškus įgūdžius ir tenkinti žiaurius įgeidžius. Alkanų vilkų gauja buvo nusiųsta į avių kaimenę.

Dirlewangeriui atrišamos rankos

Dvejus metus Dirlewangerio brigada siaubė užnugaryje esančią Baltarusiją. Brakonieriai kovojo su partizanais, kurie atakavo nacių tiekimo dalis. Dirlewangeris turėjo savų, netradicinių partizanų persekiojimo metodų.

Jeigu kildavo įtarimų, kad kaimas slepia partizanus, jis skrisdavo virš jo žvalgybos lėktuvu, o jeigu kas nors tame kaime imdavo šaudyti, jis grįždavo su savo kareiviais ir kaimą sudegindavo. Vykdydami operacijas vokiečiai neimdavo belaisvių, žudydavo visus – vyrus, moteris ir vaikus. Kartais Dirlewangeris paleisdavo partizanų moteris su vaikais ir liepdavo jiems eiti per minų laukus, saugančius partizanų pozicijas. Dirlewangeris su civiliais ir partizanais elgėsi vienodai. Apskritai kur pasirodydavo jo vyrai, ten žudynės, prievartavimai ir plėšimai tapdavo kasdienybe.

Aukščiausi nacių vadai nė nemėgino sustabdyti žiaurumų, kurie, kaip teigia istorikai, nusinešė mažiausiai 120 tūkst. baltarusių gyvybes. Priešingai: 1943 m. sausį Adolfas Hitleris išleido dekretą ir juo uždraudė vokiečių kareivius patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, padarytus per antipartizanines operacijas. Dirlewangeriui buvo oficialiai atrištos rankos.

Civiliai gyventojai sudeginti gyvi

Kartą vykdydami baudžiamąją operaciją Dirlewangerio vyrai apsupo didelį kaimą ir liepė visiems 2 500 gyventojų – vyrams, moterims ir vaikams – sueiti į didžiules daržines. Tuomet Oskaras Dirlewangeris žengė į priekį ir pats paskelbė mirties nuosprendį: „Visus nedelsiant sušaudyti!“ Atsivėrė pirmosios daržinės durys, ir kareiviai ištuštino kulkosvaidžių apkabas į minią, tuomet pasikeitė apkabas ir šaudė toliau. Baigę šaudyti, uždarė duris ir padegė daržinę.

Kaimiečiai, kurie ištrūko iš daržinės – kai kurie jų liepsnojo, – buvo išguldyti kulkų. Toks pats likimas laukė ir kitose daržinėse uždarytų žmonių.

Tačiau net ir jokių įstatymų nepripažįstančiame partizaniniame kare žiaurus Dirlewangerio elgesys – net ir palaimintas Hitlerio – kėlė pasibaisėjimą.

Pavyzdžiui, Oskaro Dirlewangerio brigada kartu su kitais SS daliniais 1943 m. gegužę dalyvavo didelio masto operacijoje prieš partizanus. Oficialiais duomenimis, per operaciją žuvo 9 800 partizanų, 6 tūkst. buvo paimti į nelaisvę.

Dirlewangerio vyrai dar kartą pademonstravo žiaurumą. Vokiečių propagandos pareigūnas, keliavęs po sritį, parengė ataskaitą ir nurodė, kad vieni partizanai buvo deginami gyvi, o kitus ėsdavo valkataujančios kiaulės.

Wilhelmas Kube, okupuotos Baltarusijos generolas komisaras, pareiškė Himmleriui protestą dėl nesiliaujančios pernelyg kruvinos Dirlewangerio veiklos. Tačiau ir vėl įsikišo angelas sargas Gottlobas Bergeris. Jis pareiškė, kad kritika niekinga, ir tikino, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, Dirlewangeris elgiasi nepriekaištingai.

1943 m. birželį Dirlewangeris vadovavo 760-iai vyrų, tačiau brigadai nuolat reikėjo šviežio kraujo. Aukų skaičius buvo didelis – daug didesnis negu kituose SS daliniuose, tad brigada ne be pagrindo buvo praminta „žengimo į dangų komanda“.

Galop tinkamų brakonierių nebeliko iš kur paimti, todėl naujokų priėmimo galimybė buvo išplėsta. Dirlewangeris priimdavo karius, kurie buvo prasikaltę kituose daliniuose, sovietų perbėgėlius ir daugelį nusikaltėlių.

Pavyzdžiui, 1944 m. vasarį Heinrichas Himmleris leido Dirlewangeriui pasirinkti 800 asocialų ir profesionalių nusikaltėlių, kurie buvo internuoti Vokietijos koncentracijos stovyklose. Į brigadą buvo priimami ne tik brakonieriai, bet ir žmogžudžiai, prievartautojai, vaikų tvirkintojai ir psichikos ligoniai.

1944 m. Lenkijoje vykusiame vietinių nacių lyderių suvažiavime Heinrichas Himmleris didžiuodamasis kalbėjo apie Oskarą Dirlewangerį. „Aš pasakiau Dirlewangeriui: kodėl nepasiieškojus sau tinkamų kandidatų tarp nenaudėlių, tikrų nusikaltėlių?“ – pasakojo Himmleris susirinkusiesiems ir pabrėžė dar vieną Oskaro Dirlewangerio SS brigados bruožą – geležinę drausmę.

„Dalinys taiko fizines bausmes, tokias kaip viduramžiais. Jeigu kas nors paklausia, ar laimėsime karą, tuoj atsiduria ant žemės ir gauna kulką.“

Paprastai taisyklių laužytojai Dirlewangerio dalinyje būdavo daužomi vėzdais, blogiausiu atveju – nušaunami. Baisiausia bausmė buvo vadinamasis Dirlewangerio karstas: nubaustasis keletą dienų būdavo stačias uždaromas ankštoje dėžėje. Kareivių žodžiais, jis arba mirdavo, arba tapdavo žudiku.

Sunkios bausmės turėjo priversti kareivius aklai paklusti ir rodyti besąlygišką drąsą bei narsą. 1943 m. gruodį Dirlewangeris išleido dar vieną įsakymą – už bailumą mūšyje bausti mirtimi.

Degtinė prieš pusryčius

Per 1944 m. rugpjūčio 1 – spalio 2 d. Varšuvos sukilimą aštuoniolikmetis Matthias Schenkas patyrė, kaip apduję nuo alkoholio Dirlewangerio kareiviai kaunasi niekindami mirtį.

Vyrai neseniai buvo atšaukti iš Baltarusijos, ją užėmus Raudonajai armijai. Dalinys buvo pervadintas „SS pulkas Dirlewangeris“, bet kareiviai buvo nusiteikę taip pat – žiaurūs ir ištroškę kraujo.

Per pirmąsias Varšuvos sukilimo savaites vokiečiai nužudė 40–50 tūkst. lenkų. Didžiąją aukų dalį sudarė Volios rajono, kuriame buvo dislokuoti Dirlewangerio vyrai, gyventojai. Nepaisydami nei aukų amžiaus, nei lyties, kareiviai žudė ir prievartavo senojo Varšuvos rajono gyventojus. Liudininkai teigia, kad kareiviai degino kalinius, durtuvais žudė kūdikius, balkonuose korė moteris.

Po kelių dienų Matthias Schenkas pats pateko į Dirlewangerio dalinį. Kaip ir kiti kareiviai, jis išmoko kas rytą nevalgęs gerti degtinę, kad į mūšį eitų apsvaigęs.

Mūšyje jis buvo pirmose gretose – sprogdino duris ir šalino kliūtis, valydamas Dirlewangerio vyrams kelią. Kartą kareiviai įsiveržė į patalpą, kurioje šalia gulėjo lenkų ir vokiečių sužeistieji. Jais rūpinosi Lenkijos Raudonojo kryžiaus gydytojas ir 15 slaugytojų. Sužeistieji vokiečiai maldavo SS kareivių nežudyti lenkų, tačiau Dirlewangerio žmonės nekreipė dėmesio į prašymus ir knežino lenkų galvas šautuvų buožėmis. Tuomet nuplėšė slaugytojų drabužius.

Tą patį vakarą Matthias Schenkas matė, kaip nuogos, sumuštos, krauju pasruvusios slaugytojos, laikydamos rankas virš galvos, buvo nuvarytos prie kartuvių ir išrikiuotos atviroje aikštėje. Dirlewangeris pašaipiai pažiūrėjo ir nuspyrė taburetę iš po vienos siaubo apimtos slaugės kojų.

Per du mėnesius vokiečiai palaužė Varšuvos sukilėlius. Sukilime žuvo apie 200 tūkst. lenkų, o SS Dirlewangerio pulkas neteko 2 700 vyrų – dauguma jų buvo naujokai, per sukilimą atvežti iš SS bausmės stovyklų.

Matthias Schenkas nebeištvėrė. 1944–1945 m. žiemą jis pabėgo iš savo dalinio, o lenkų valstiečiai paslėpė jį arklidėse ir padėjo išbūti, kol baigėsi karas. Jis niekada nesužinojo, kodėl jie taip pasielgė: „Tikriausiai, iš gailesčio. Aš buvau panašus į nuskriaustą vaiką.“

Dirlewangeris pabėgo nuo sovietų

Iš Varšuvos Dirlewangerio kareiviai buvo išsiųsti malšinti sukilimo Slovakijoje, o 1945 m. vasarį dalinys buvo perkeltas į Vokietiją, nes čia laukė paskutinė kova su besiartinančiais sovietais.

Dirlewangeris išvengė sovietų keršto, bet gyvybės neišsaugojo. 1945 m. birželio pradžioje Pietų Vokietijoje jis buvo paimtas į nelaisvę. Dirlewangeris pateko Prancūzijos armijos žinion, bet prižiūrėtojai buvo lenkai.

Neaišku, ar jie žinojo apie Oskaro Dirlewangerio nusikaltimus, tačiau kiti suimtieji teigia, jog lenkai taip talžė Dirlewangerį, kad šis 1945 m. birželio 5 dieną negalėjo nei kalbėti, nei judėti. Po dviejų dienų Oskaras Dirlewangeris buvo oficialiai paskelbtas mirusiu.

Jo senas draugas ir angelas sargas Gottlobas Bergeris nebegalėjo budelio apsaugoti. Bergeris pats buvo suimtas Pietų Vokietijoje ir laukė Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolo. Teismui nagrinėjant jo bylą buvo pateikta įrodymų apie jo seno draugo žiaurumus.

„Negalima Dirlewangerio vadinti geru vaikinu, bet jis buvo geras kareivis“, – teisme teigė Gottlobas Bergeris. Jis buvo nuteistas 25 metams kalėjimo už nusikaltimus žmogiškumui, bet 1951 m. atleistas nuo bausmės vykdymo.

Matthias Schenkas grįžo namo į Belgiją, sukūrė šeimą ir susilaukė keturių vaikų. Ilgainiui įkūrė gamyklą, ji gamino glaistą automobilių remonto dirbtuvėms.

Lenkijoje patirtų sukrėtimų Matthias Schenkas niekada neužmiršo. Jis rūpinosi pagalba šaliai ir susitiko su Varšuvos sukilimo veteranais. „Jie buvo draugiški. Vienas jų papasakojo, kad šovė į paskutinį vokiečių kariuomenės traukinį, kuris atvyko rugpjūčio 1 dieną.“

Tuo traukiniu važiavo ir Matthias Schenkas.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau