Pamokos šalia suskilusios geldos
Atrodo, kad prie trijų partijų kompanijos socialdemokratai prijungs ir tris Waldemaro Tomaszewskio partijos narius, laimėjusius vienmandatėse apygardose. Pačios koloradine vadinamos partijos Seime nebus jau antrą kadenciją iš eilės.
Demokratų „Vardan Lietuvos“ pirmininkas po pokalbio su šalies prezidentu aiškino, kad G. Nausėda šiuos susitikimus organizuoja norėdamas būti aktyvus koalicijos dalyvis. Pasak S. Skvernelio, prezidentas domisi, kaip vyksta procesas, kas galėtų būti, o kas negalėtų, – „tai tiesiog bandymas sukurti centro kairę. Jis to nuosekliai laikosi ir kalba apie tuos prioritetus, kurie susiję ir su jo lūkesčiais“.
Į trijulės vietą taikantys „valstiečiai“ yra kiek komplikuotoje situacijoje – pirmiausia dėl Ramūno Karbauskio ir S. Skvernelio, švelniai tariant, nesantaikos.
Tačiau siekis dirbti koalicijoje ir būti valdžioje padiktavo būdą išvengti tiesioginės konfrontacijos ir papildomo „rankų laužymo“: su socialdemokratais derėtis besiruošiantys „valstiečiai“ tam net sudarė specialią darbo grupę – jos sudėtyje nėra nei partijos pirmininko R. Karbauskio, nei kartu su „valstiečiais“ į Seimą patekusio advokato Igno Vėgėlės. Kad be reikalo neerzintų potencialių partnerių.
Kol vyksta vadinamosios konsultacijos ir kampų gludinimai, savo žodį taria ir Liberalų sąjūdis: jos lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen po susitikimo su prezidentu teigė, kad liberalai socdemams būtų solidesni partneriai nei „valstiečiai“.
„Liberalų sąjūdis turi gana solidžią poziciją, surinkome daugiau mandatų nei valstiečiai-žalieji, suprantame, kad kaip galimas koalicijos partneris mes galėtume būti kur kas solidesni ir stabilesni, bet programine prasme sąlyčio taškų turime mažiau“, – aiškino ji.
Beje, ši partija, nors ir buvo valdžioje, išlaikė turėtas pozicijas – tai gana retas reiškinys Seimo rinkimų istorijoje.
Su prezidentu susitikusi laikinai vadovavimą Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams perimanti Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė viliasi, kad konservatoriams pavyks bendradarbiauti su šalies vadovu ir dirbant opozicijoje.
„Normalus pokalbis apie tai, kas mus jungia, – stipresnė krašto gynyba, vertybinė užsienio politika, bent aš taip išgirdau. Tai toks bendro pobūdžio pokalbis tokioje konstruktyvioje, normalioje dvasioje. Tai kryptys link bendro požiūrio taškų, kurie nemanau, kad ir skyrėsi mums būnant daugumoje, jie išlieka (...) Tai aš manau, kad pavyks bendradarbiauti“, – pridūrė ji.
Rinkimų aistroms slūgstant, galima kiek atidžiau pažvelgti į jų tėkmę, rezultatus, priežastis ir pasekmes. Pirmasis turas lyg rodė, kad Lietuvos rinkėjai tarsi norėtų permainų, bet kad pasislinkimas nuo centro į kairę nebūtų pernelyg didelis – „neapsvaigintų“ nugalėtojų ir nepaskatintų politinio revanšizmo nuotaikų prieš oponentus. Nuo tokių dalykų Lietuva akivaizdžiai yra pavargusi ir norėtų gyventi ramesnį bei labiau prognozuojamą gyvenimą.
Tad tarsi nesutartu sutarimu rinkėjai buvo linkę balsuoti taip, kad galių gautų visi, bet „sunkiasvoriai“, politinę švytuoklę tradiciškai stumteldami stipriau į priešingą pusę nuo centro, vargu ar būtų pageidautini.
Tačiau po pirmojo turo išvydę beveik pusiausvyrą tarp sisteminių partijų ir girdėdami politologų pamąstymus, jog konservatoriai „dar net gali ir surinkti daugiau“, rinkėjai išsigando, kad ketveriems metams gaus tą patį, kas nevisiškai juos tenkino. Tad antrajame ture nusprendė kiek pataisyti situaciją, bet kadangi balansavimą tvarkė ir vėl nesutartu sutarimu, gerokai persistengė: susidarė stiprus disbalansas socialdemokratų naudai.
Likimo ironija: socdemai gavo kone identišką situaciją, kurioje prieš ketverius metus buvo atsidūrę konservatoriai, – panašus mandatų skaičius, toks pat poreikis ieškotis koalicijos partnerių, su kuriais, tikėtina, turės panašią trapią daugumą. Tiesa, dabar, ko gero, niekas nedrįstų lažintis dėl jos gyvavimo trukmės.
Štai čia yra tas momentas, kai nugalėtojams po pirmojo pergalės apsvaigimo išsiblaivius vertėtų labai atidžiai išnagrinėti, kas jų oponentus atvedė prie suskilusios geldos. Nes politiniam ciklui apsisukus gali tekti skaičiuoti jau savas skaudžias klaidas.
Konservatoriai nuvylė net ir dalį savo elektorato, žmonėms nepatiko jų žvelgimas į visus iš aukšto, dar vadinamas arogancija. Iš visų pusių matoma demonstratyvi iškaba „Mes viską žinome geriausiai“ trikdo ir verčia jaustis antrarūšiais. Žmonės nori reikšti savąją nuomonę, dalintis idėjomis, jaustis dalyvaujantys savos valstybės reikaluose, sakant paprasčiau – būti reikalingi. Ką jau kalbėti apie į koaliciją pasikviestus partnerius, kurie ne kartą teigė, kad jų neklausoma, į jų nuomonę neatsižvelgiama etc.
Naivu galvoti, kad už paramą pakanka atsidėkoti kokiu nors postu, nes tikimasi bendro darbo. Kad ir kokio dydžio būtum partneris – tikiesi bendrystės ir prasmingo darbo, kuriam reikia pastovių bendravimo formatų.
Taigi, pirmoji pamoka: imantis valdyti šalį reikia turėti elementarių vadybos įgūdžių. Dar viena – politinė lyderystė: negali politinės partijos vadovas daugiau laiko praleisti užsienyje nei Lietuvoje.
Dar blogiau – neformali daugiagalvė lyderystė, kuri siunčia klaidingus signalus ir partijos nariams, ir visuomenei, linkusiems atpažinti ir matyti aiškią piramidę, kurioje vadovas prisiima atsakomybę. Vilijos Blinkevičiūtės rinkiminis ir porinkiminis blaškymasis rodo, kad linkstama lipti ant to paties grėblio.
Premjeras turi turėti stiprią komandą, kuriai galima deleguoti bet kokio sudėtingumo valstybės valdymo darbus, kitaip tenka viską daryti vienam – tai neįmanomos apimties uždavinys. Silpnąją grandį vertėtų ne kaskart gelbėti, o keisti labai neatidėliojant, nes kadencija yra trumpa, o įsipareigotų darbų paprastai būna daugiau, nei atrodo iš pradžių. Jų apimtį dar neplanuotai stipriai paaugina geopolitika ar kokios nors krizės.
Komandos kaita, esant reikalui, – natūralus politinis procesas, kurio tikslas yra sutelkti jėgas įgyvendinti priešrinkiminių pažadų, o ne viešiems teisinimams. Anoks čia pasiekimas „išbūti visą kadenciją“, jei rinkėjai galiausiai nepamato tikėto rezultato.
Bet kokių įtampų kūrimas ar jų nevaldymas galiausiai grįžta bumerangu. Rinkėjai nori mėgautis gyvenimu, ypač – augančios ekonomikos sąlygomis, tad bet kokios vidinės ar išorinės eskalacijos jiems įgrista ir galiausiai priverčia rinktis tuos, kurie žada „dar daugiau gėrio ir aukštesnę politinę kultūrą“.
Dar viena pamoka, kurią kaip maldą turėtų išmokti bet kuri į valdžią pretenduojanti partija, – reputaciją būtina saugoti. Net ir kartą paslydus, pasekmės bus ilgalaikės. Ilgam atmintyje išliks „čekiukų“ skandalas (beje, palietęs ne vieną partiją), o konservatorius gilyn pamurdžiusi „Foxpay“ istorija tapo šiukštu kaip elgtis negalima klasika.
Sunkiu akmenėliu konservatorių darže nugulė Gabrieliaus Landsbergio sutuoktinės Graikijoje įsigyta vila tik prasidėjus rusų invazijai į Ukrainą. Laiku būtų ištransliuota žinia, žiūrėk, ir didelio skandalo gal būtų išvengta.
Nes, kad ir kaip giliai spintoje būtų paslėpti skeletai, ilgainiui jie vis tiek garsiai subarška... O dar geriau, jei politikams nieko ir netektų slėpti. Kaip ir laipioti ant grėblių – nei savų, nei svetimų numindžiotų.
