G. Vilpišauskas. Vaistai nuo žiemos melancholijos

Jau ir laukiame, kada orai taps kone pagal mūsų klasiką, kai automobiliai rytais braškėdami vedasi sunkiai bei purviną druskingą sniegą po asfaltą teškina šmotais. Nori nenori, bet žvilgtelėjus pro langą ir mintys po truputį darosi vis niūresnės. Tačiau yra vienas puikus būdas sau ir saviesiems padėti šiomis sunkiomis dienomis. Kai lauke toks oras, tai pati geriausia proga griebtis „vaistų“. Tačiau vaistai, apie kuriuos papasakosiu, sudėti ne vaistinėlėje. Juos rasite prieskonių spintelėje.

Nuo pat Avicenos laikų žmonės tikėjo, kad prieskoniai turi gydomųjų savybių. Dažnai viduramžių vaistai, mūsų akimis žiūrint, buvo ne kas kita, kaip į pudrą sugrūstas cukrus, sumaišytas su skirtingais prieskoniais ir supresuotas į piliules. Kuo tie prieskoniai būdavo retesni ir neįprastesni, tuo stipresnį gydomąjį poveikį jiems priskirdavo. Juk visiems akivaizdu, kad santykinai pigūs juodieji pipirai gydo kur kas prasčiau nei cinamono žiedai ar ilgieji Javos pipirai, atrodantys kaip miniatiūriniai eglės kankorėžiai.