Kraujas iš nosies, arba Lėta agonija

Po finansų krizės dešimtmetį besitęsusi tvaraus augimo atkarpa baigėsi su COVID-19 pandemija 2020 m. Augimo atkarpa baigėsi, tačiau ekonominis sąstingis Rusijos brolžudiško karo Ukrainoje metu tebesitęsia.   

Vis dėlto į Seimą nusitaikiusios politinės partijos toliau lyg niekur nieko stato smėlio pilis, pro kurių langus rinkėjams rodo, į kokią saugią ir turtingą Lietuvą juos tuoj tuoj atves, kai tik pakels mokesčius, ir kurių visiems pažadams išpildyti tikrai tikrai užteks. 

Išties atlyginimai iš inercijos Lietuvoje toliau auga, tačiau pramonė stoja, krenta našumas, o investuotojai geopolitinių grėsmių akivaizdoje mindžikuoja, ūkis stagnuoja.   

Ekonomistų šiemet Lietuvai prognozuojamas ekonomikos augimo paspartėjimas iki 2 proc. (euro zonai iki 0,8 proc.) nėra tai, ką galime vadinti tinkamomis sąlygomis ekonomikos pyragui didinti. Tos sąlygos buvo palankesnės iki pandemijos, kai mūsų palyginti jauna ekonomika augo po 4–5 proc. kasmet, o brandesnės euro zonos BVP vidutiniškai padidėdavo 2 proc. per metus. 

Vilius Šapoka, buvęs finansų ministras 2016–2020 m. Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje, gal ir kikendavo tyliai skaitydamas Seimo narių prašymus kartu su tvirtinamu biudžetu rasti pinigų „iš ekonomikos prieaugio“ kokios naujos mokyklos statyboms ar kelių remontui jų rinkimų apygardoje, tačiau didinti išlaidas iš ūkio augimo yra kur kas geresnė alternatyva nei dabar kelti mokesčius ekonominio sąstingio sąlygomis. 

Kaip vaizdas gali atrodyti artimiausioje ateityje, jei pasirinktume mokesčių kėlimą, toli dairytis nereikia.    

Estija, kuri tapo nekonkurencinga ir per brangi net Šiaurės šalių pirkėjams, jau kelinti metai iš eilės neišbrenda iš recesijos.   

Estijos vyriausybės sprendimas padidinti mokesčius, regis, ją tik pribaigs. Kadaise eikliausio Baltijos tigro ant kojų, deja, nepastatys. Šalies centrinis bankas dabar skaičiuoja, kad pakelti mokesčiai „nuvalgys“ apie 1 proc. nuo kitąmet prognozuojamo kuklaus šalies ekonominio augimo, kuris kerpamas iki 2 proc. po šiemet laukiamo 0,8 proc. BVP nuosmukio. 

Niekas nesiginčija, kad estams, kaip ir lietuviams, latviams. lenkams, pinigų reikia gynybai nuo agresyvios kaimynės, reikia lėšų pensijoms, investicijoms, tačiau, kaip kalba japonų ekonomistas ir balanso recesijos teorijos autorius Richardas C. Koo, tam galima ir reikia skolintis, ypač tada, kai euro zonoje pradėjo mažėti palūkanos. 

Na, o šviežia kaimynų estų patirtis mums siunčia ir skaudžią pamoką, kad nesukurdami papildomo gėrio, neaugindami ekonomikos, o tik skabydami žemai kabančius vaisius čia ir dabar toli nenuvažiuosime.   

Tad kaip pasiekti spartesnį augimą? 

Buvęs Europos centrinio banko pirmininkas ir Italijos premjeras Mario Draghi, rugsėjį pristatydamas ilgai lauktą ES konkurencingumo ataskaitą, Europos politikams Europos Parlamente išlukšteno tris svarbiausias žinutes. Trys tikslai, kuriuos būtina pasiekti, kad ES nenugrimztų į, jo žodžiais, „lėtą agoniją“, yra šie: 

• mažinti atotrūkį nuo JAV ir Kinijos inovacijų srityje;
• užtikrinti, kad dekarbonizacija (žalioji transformacija) nesumažintų ES konkurencingumo;
• sustiprinti Europos saugumą ir sumažinti jos energetinę priklausomybę nuo trečiųjų valstybių.

Taigi, kalbėjo jis, Europos gyvenimo standartų, jos žmonių gerovės išlaikymas priklausys pirmiausia nuo to, ar būsime konkurencingi. Be konkurencingumo, M. Draghi savo ataskaitoje taip pat išskyrė ir kitų įsisenėjusių ES problemų, pavyzdžiui, biurokratiją ir menką darbo našumą. Italas siūlo „radikalias ir greitas“ pertvarkas ir, svarbiausia, deramą šių pertvarkų finansavimą. 

Tai jau ne pirmas toks technokratinis ES užsakytas tyrimas, bandantis nutraukti Bendriją lėtai žudantį ekonomikos sąstingį. Anot M. Draghi, senėjanti visuomenė reiškia, kad jei našumas nedidės, 2050 m. Europos ekonomika nebus didesnė nei dabar. Vadinasi, kyla pavojus, kad gerovės lygis sumažės. 

Maria Demertzis, „Conference Board Europe“ vyriausioji ekonomistė, kalba, kad apibendrinti Europai kylančius iššūkius ir sprendimus, kuriuos M. Draghi išdėliojo 400 puslapių ataskaitoje, nėra paprasta. Tačiau ji išskyrė tris šiame dokumente dominuojančias temas.  

Pirmiausia tai identifikuota maždaug 800 mlrd. eurų metinių investicijų spraga, kurią turi užpildyti ES privatus ir viešasis sektoriai, investuodami į gyvybiškai svarbias technologijas verslui ir ekonominiam saugumui iki 2030 m. Tai reiškia, kad Europos privataus ir viešojo sektorių investicijos turi padidėti nuo dabartinių 22 proc. BVP iki 27 proc. BVP.    

Metinis finansavimo poreikis prilygsta maždaug penkiametei popandeminei Bendrijos gaivinimo ir atsparumo didinimo programai „Kitos kartos ES“. Be to, tai yra kur kas daugiau nei 1–2 proc. ES BVP pagal Marshallo planą, skirtą Europai atkurti po Antrojo pasaulinio karo. 
 
M. Demertzis nesitiki, kad pasiekti investicijų proveržį pavyks labai gretai, tačiau yra svarbu, kad tokios investicijos būtų atliktos. 

Kitas svarbus tikslas, kurį iškėlė buvęs ECB pirmininkas, yra tai, kad būtina supaprastinti verslo aplinkos reguliavimą ir kompleksiškumą, paprastai kalbant, – išnaikinti biurokratijos džiungles. 

„Mes nesibodime didžiuotis Europos Sąjungoje, kad sukūrėme reguliavimo aplinką, turėdami gerų intencijų, tačiau realybė yra tokia, kad tai stabdo verslo augimą ir kerta našumo augimui, kurį spartinti yra gyvybiškai svarbu. Taigi M. Draghi prašo supaprastinti reguliavimą ir tikisi, kad naujoji Europos Komisija imsis šios užduoties“, – „Bloomberg“ televizijai sakė M. Demertzis. 

Kaip labiausiai intriguojančia tema, iškelta ataskaitoje, ji įvardija uždavinį užtikrinti Bendrijos ekonominį saugumą. Tai liečia naują pramonės politiką arba valią subsidijomis remti strategiškai svarbias pramonės šakas, kurios prisidės prie ekonominio saugumo ir verslo tęstinumo konkurencinėje kovoje.  

Novatorišku ir itin reikšmingu galime vadinti M. Draghi siūlymą peržiūrėti ES prekybos politiką ir diferencijuoti prekybos sutartis. 

„Manau, kad pamatysime pasikeitusį Europos Komisijos požiūrį į prekybą. Prekybos politika skirsis nuo anksčiau taikytos. Atsiras daugiau protekcionizmo, daugiau strateginio požiūrio, kam tie barjerai taikomi. O tai turės vieną tikslą – užtikrinti verslo tęstinumą ir ekonominį saugumą“, – pridūrė M. Demertzis. 

Taigi esminis klausimas lieka, kaip visą šią transformaciją finansuoti. 

VU TSPMI profesorius Ramūnas Vilpišauskas, šį rudenį studentams dėstantis apie transatlantinius santykius Kanadoje, akylai stebi, kas vyksta šiapus Atlanto. 

Jo teigimu, M. Draghi ataskaita sulaukė ypač daug analitikų dėmesio, tačiau, palyginti su tuo, santykinai mažai ES šalių politikų komentarų, arba tie komentarai buvo skeptiški siūlymų didinti bendras išlaidas atžvilgiu.  

Įdomu, kad netrukus po to, kai buvo paviešinta M. Draghi ataskaita, 20 ES valstybių narių (iš 27-ių, daugiausia Šiaurės ir Vidurio Europos šalių) išplatino neformalią trumpą poziciją (angl. non-paper) dėl siūlomų Europos Komisijos prioritetų bendrosios rinkos srityje, kurioje daugiausia akcentuojamas poreikis tinkamai įgyvendinti jau galiojančias ES bendrosios rinkos teisės nuostatas ir toliau mažinti administracinę naštą verslui.  

Tai, pasak politologo, iš tiesų yra svarbūs dalykai, kurie ankstesnės Europos Komisijos kadencijos metu sulaukė per mažai dėmesio. Ir tikėtina, kad, matydama tokią daugelio ES šalių poziciją, Europos Komisija negalės jos ignoruoti. 

„Deja, ten nieko nepasakyta apie bendras lėšas bei investicijas ir signalizuoja, kad diskusijos dėl naujos ES finansinės perspektyvos ir idėjų, susijusių su bendru skolinimusi gynybos tikslais, bus politiškai labai sudėtingos“, – kalba R. Vilpišauskas. 

Paprastai Europos Komisija įvertina vyraujančias politines nuotaikas valstybėse narėse, o tada pasiūlo ambicingesnius projektus nei tų nuotaikų vidurkis ar mažiausias vardiklis.  

Bet, esant tokiai sudėtingai politinei situacijai Vokietijoje ir Prancūzijoje, taip pat Nyderlanduose, pašnekovas neatmeta, kad kai kuriais klausimais net ir žemiausio bendro vardiklio siūlymai tose šalyse gali būti politiškai nepriimtini. Pavyzdžiui, Nyderlandų vyriausybė jau rodo ženklų, kad siekia pasitraukti iš neseniai ES priimto Migracijos ir prieglobsčio pakto.  

Pasaulis taip pasikeitė, kad šitaip elgiasi valstybės Europos integracijos pradininkės. 

Augti japoniškai 

Visiškai kitoks požiūris, kaip auginti Europos ekonomikos pyragą ir gerovę ilguoju laikotarpiu, ateina iš Tekančios Saulės šalies. 

Rugsėjo pradžioje Vilniuje lankęsis jau minėtas R. C. Koo, Japonijos Nomuros tyrimų instituto vyriausiasis ekonomistas, „Verslo klasei“ duotame interviu sako, kad Europa yra per daug susikoncentravusi į skolas ir mažai rūpinasi tuo, kad gyventojai, verslas norėtų skolintis, o ne tik taupytų.   

Balanso recesijos teorijos autorius teigia, kad ekonominis nuosmukis įvyksta tuomet, kai dėl didelio privataus sektoriaus skolos lygio gyventojai ar įmonės daugiausia dėmesio skiria taupymui ir skolų grąžinimui, o ne išlaidoms ar investicijoms, net kai palūkanų normos yra labai mažos. 

Anot R. C. Koo, tokioje situacijoje vyriausybės išlaidos ir fiskalinės paskatos yra būtinos siekiant kompensuoti privataus sektoriaus paklausos mažėjimą ir išvengti defliacijos spiralės.    

Taip ekonomistas paaiškina, kodėl, Japonijoje 1990 m. sprogus nekilnojamojo turto burbului, du dešimtmečius šioje Azijos demokratinėje šalyje tęsėsi ekonominė stagnacija.  Panašiai situaciją jis vertina ir Europoje po 2008 m. kilusios pasaulinės finansų krizės. 

Japonų ekonomisto teorija kvestionuoja kai kurias įprastas ekonomines nuostatas ir turi įtakos diskusijoms apie tai, kaip reaguoti į didelius ekonomikos nuosmukius, ypač po finansų krizių. 

Tad R. C. Koo, stebėdamas, kad privatus sektorius euro zonoje per mažai skolinasi ir investuoja, teigia, jog ES turėtų reformuoti savo fiskalinės drausmės taisykles ir leisti vyriausybėms skolintis daugiau, jei jų obligacijų pajamingumas yra žemas. 

„Manau, ES stabilumo pakte turėtų būti įtraukta sąlyga, kad jeigu privataus sektoriaus santaupos yra didesnės nei 3 proc. BVP, esant nulinėms palūkanoms, ir jeigu vyriausybės obligacijų pajamingumas yra labai žemas, tuomet valstybei narei turėtų būti leista skolintis daugiau nei pakte numatytas 3 proc. BVP biudžeto deficito limitas“, – kalba R. C. Koo.  

Euro zonoje taip pat nustatytas 60 proc. BVP limitas, Lietuvos skola 2023 m. siekė 38 proc., Vokietijos – 64 proc., Italijos – 137 proc. 

Vėlgi kaip pavyzdį ekonomistas pateikia Japoniją, kurios skolos lygis siekia net 250 proc. BVP, tačiau šalies 10 metų vyriausybės obligacijų pajamingumas yra gana žemas (iki 1 proc.). Taip yra todėl, kad šalyje privataus sektoriaus taupymo lygis išlieka aukštesnis nei skolinimasis. 

„Turite žvalgytis į obligacijų rinką, kad sužinotumėte, vyriausybės skolinimasis yra gerai ar blogai. Jei obligacijų rinka jums siūlo labai mažas palūkanas, vadinasi, vyriausybės skolinimasis yra naudingas, o ne kenkia ekonomikai. Bet jei vyriausybės obligacijų pajamingumas yra labai aukštas, tai reiškia, kad jūsų skolinimasis yra kenksmingas ekonomikai“, – sako Nomuros tyrimų instituto vyriausiasis ekonomistas. 

Remdamasis Europos centrinio banko duomenimis, jis baksnoja, kad per pastaruosius ketverius su puse metų nuo pandemijos pradžios iki šių metų vidurio privataus skolinimosi apimtis traukėsi keturiose euro zonos narėse, įskaitant skolų krizę 2010–2013 m. patyrusias Graikiją, Italiją ir Ispaniją, o daugelyje kitų šalių narių paskolų augimas lyginamuoju laikotarpiu buvo gana vangus.  

Japonų ekonomistas visgi optimistiškai vertina Lietuvos ekonominės plėtros perspektyvas, nes šalis pozityviai išsiskiria ir pagal paskolų augimo tempą nuo 2020 m. vasario iki šių metų liepos pirmauja euro zonoje (fiksuodama daugiau nei 80 proc. augimą). 

„Tai reiškia, kad turite daug norinčių pasiskolinti, ir tai yra geras, o ne blogas signalas“, – sako R. C. Koo. 

Tiesa, Lietuva šiandien gali tik pasvajoti apie japoniškas palūkanas ir šiuo metu tarptautinėse rinkose 10 metų galėtų pasiskolinti už palūkanas, kokias šiuo metu gauna Italija (3,6 proc.) arba Jungtinė Karalystė (4 proc.). Tačiau dar iki 2022 m. liepos, kai ECB pradėjo agresyvų palūkanų didinimo ciklą – nuo minus 0,5 proc. iki 4 proc.,  Lietuva iš užsienio investuotojų 10 metų skolindavosi už mažiau nei 2 proc. ECB nuo vasaros jau du kartus sumažino pagrindinę palūkanų normą, o kai kurie ekonomistai neatmeta, kad per 12–18 mėnesių jos vėl galėtų priartėti prie nulio. 

Pasauliniame Šveicarijos tarptautinio valdybos instituto IMD konkurencingumo reitinge Lietuva iš 32-os pozicijos šiemet pakilo į 30-ą tarp 67-ių vertinų šalių. Inovacijų agentūra suskubo paskelbti, kad Lietuva pirmą kartą nuo 2020 m. aplenkė Estiją, kuri nukrito į 33-ią vietą.    

Akivaizdu, kad, Lietuvai siekiant didesnės pažangos, vertėtų paieškoti naujų orientyrų ir pasimokyti iš kitų sėkmės istorijų, ne vien tik estų, su kuriais itin mėgstame lygintis. 

O semtis patirties vertėtų iš pasaulio konkurencingiausių valstybių – Singapūro, Šveicarijos, Danijos, Airijos. Visoms joms būdinga draugiška verslui aplinka. Daugelis jų pasižymi mažais mokesčiais (išskyrus danus) ir plačia mokesčių baze, leidžiančia, apmokestinus santykinai nedideliais tarifais, surinkti daugiau mokesčių.  

Taigi kaip Lietuva galėtų katapultuoti į konkurencingiausių pasaulio šalių penketuką ar bent dešimtuką?   

Ką turime daryti dar geriau, sumaniau, kad augtume sparčiau ir pasiektume šitų valstybių gerovės ir gyvenimo kokybės lygį? 

Tam reikalinga nuolatinė pažanga daugelyje sričių. Pirmiausia būtina didinti investicijas į inovacijas, skaitmeninę ekonomiką, dirbtinį intelektą. Įvaldytos pažangios technologijos leistų reikšmingai pakelti darbo našumą, kad jis vėl augtų sparčiau nei atlyginimai, viliotų čia investuoti ir neatbaidytų pirkėjų dėl nekonkurencingų Lietuvoje sukurtų prekių ir paslaugų kainų. 

Kas be ko, būtina negailestingai karpyti biurokratinę naštą ir supaprastinti sąlygas veikti verslui. Reikia mažinti Vyriausybės, ministerijų aparatą, kad su mažesne, bet profesionalesne tarnautojų armija būtų veikiama efektyviau. „Mažiau yra daugiau“, – sako japonų išmintis.   

Taip pat būtina pasiekti, kad vietos verslas labiau įsitrauktų į tarptautines vertės grandines tam, kad šalyje būtų toliau kuriamos naujos ir gerai mokamos darbo vietos. 

Norint įgyvendinti šiuos tikslus, reikėtų daugiau koordinuotų valdžios, verslo ir švietimo institucijų pastangų, ilgalaikių investicijų. Be to, siekiant pažangos, būtų labai svarbu remtis jau esamais Lietuvos pranašumais, pavyzdžiui, stipria skaitmenine infrastruktūra ir gerai išsilavinusiais darbuotojais. 

Ir pabaigoje verta paminėti, kad konkurencija pasaulinių reitingų viršūnėse yra didelė, nes daugelis išsivysčiusių šalių nuolat stengiasi stiprinti savo konkurencingumą. Todėl Lietuvai reikėtų ne tik tobulėti absoliučiais skaičiais, bet ir aplenkti kitų itin konkurencingų valstybių pasiektą pažangą. Neužtenka tik postringauti, kad pralenkėme estus.