Laikas ambicijoms trumpėja
Šių metų kovą pagarsinusi savo programos priemonių planą Vyriausybė užsibrėžė šiemet įvykdyti apie 200 darbų - įstatymų ir kitokio pobūdžio sprendimų. Pono Skvernelio komanda 4 metams išskyrė pagrindinius tikslus: mažinti socialinę nelygybę ir šešėlinę ekonomiką, tobulinti mokesčių sistemą, „liekninti“ ir efektyvinti viešąjį sektorių, efektyviai panaudoti valstybės turtą, pertvarkyti švietimo sistemą, stiprinti valstybės saugumą. Tikslai – puikūs, tačiau iš karto sekė klausimas: kada realiai startuos, kiek pavyks juos įgyvendinti? Nes iš pat pradžių buvo aišku, kad technokratų Vyriausybė turės problemų su Seimu – pritarimo bet kokiam nepopuliariam sprendimui ten vargiai sulauks.
Jei reikėtų išvardyti pono Skvernelio Vyriausybės pirmųjų metų darbus, galima būtų paminėti kai kuriuos įstatymus ar jų pakeitimus, tačiau iš esmės tų darbų negalima vadinti nei reformomis, nei jų preliudijomis.
„Mes matome, kad, nors pagal visą politinių ciklų logiką, būtent šie metai turėjo būti ryžtingiausių sprendimų metai, to ryžto ir tos ambicijos aiškiai pristigo“, - šiandien VŽ puslapiuose dėsto Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas.
Nesunku prisiminti, kaip užtikrintai Vyriausybė žadėjo imtis mokesčių reformos, pavadinusi tai kone svarbiausiu šių metų darbu. Ir ką galiausiai turime? Birželio mėnesį paskelbti pirminiai siūlymai dar šiokiomis tokiomis ambicijomis kvepėjo, tačiau kol nukeliavo iki Seimo geroka dalis ryžto išsivadėjo ir tai, kas galiausiai atgulė šalia kitų metų biudžeto - ne tik reforma, bet net ir mokesčių pertvarka vadintis negali.
Ne kažin kokiais laimėjimais Vyriausybė gali pasigirti ir viešojo sektoriaus „liekninimo“ bei efektyvinimo baruose: tiksliau, pasigirti nesibodi, tačiau rezultato – nėra. Apie neva mažinamą valdininkų skaičių girdime visus metus, kaip ir apie kone stebuklus padarysiantį valdininkus liečiantį įstatymą. Kol kas tas „liekninimas“ vyksta paprastų manipuliacijų forma – įteikiami atleidimo lapeliai, bet tik pro forma: kone visi „atleistieji“ vėl sugrąžinami į darbą. Dar kiti „atleistieji“ valstybės tarnautojai tiesiog pakeičia pavadinimą ir sėkmingai darbuojasi toliau. Dar gerai, jei darbuojasi... Regis, „liekninimo“ fronte yra ir tikrų nuostolių – valstybės tarnybą pertvarkyti pašauktai Vyriausybės kanclerei Mildai Dargužaitei skylės biurokratų tvirtovėje pramušti nepavyko. Matyt, pernelyg uoliai užsimojo prieš mūrų stojusią valdininkiją...
Pagal priemonių plane sudėtų „paukščiukų“ skaičių atrodo, kad Vyriausybė plušo. Tačiau sisteminių pokyčių taip ir neišvydome – išskyrus kai kuriuos fragmentuotus „judesius“ pagal programą. Iš tų judesių sunku spėti (ir viltis), ar po ketverių metų sulauksime esminių permainų.
VŽ nuomone, valdantieji tikisi, kad dar turi laiko kreditą. Paprastai geriausias laikas imtis esminių reformų – pirmoji kadencijos pusė. Vėliau pradeda tiksėti artėjančių vienokių ar kitokių rinkimų (prezidento !) laikrodis, tad valdžios krėsluose sėdinčiuosius apninka nepopuliarių, rinkėjams nepatiksiančių, sprendimų baimės sindromas. O tada jau - reformos sudie!
