Valdantiesiems teks taisyti skylėtą palikimą
Pernai Lietuva PEF sudaromame konkurencingumo indekse (BKI) buvo 35-oje, šiemet – 41-oje vietoje.
BKI skaičiuojamas atsižvelgiant į visų šalių respondentų vertinimus, svarbiausius makroekonominius rodiklius bei įvertintus tris subindeksus (pagrindinių reikalavimų, našumą (efektyvumą) skatinančių veiksnių ir inovatyvumo bei verslo išmanumo).
2017–2018 m. pasaulio konkurencingumo tyrimo klausimyne atsakydami į klausimą, kas labiausiai trukdo verslo plėtrai, kaip ir praėjusiais metais, 17,6% Lietuvos verslininkų įvardijo mokesčių dydį. Antroje vietoje kaip kliūtį nurodė neefektyviai dirbančią valstybinę biurokratiją (15,6%). Trečioje – ribojančius darbą reglamentus (13,2%).
Pasak Manto Katino, „Investuok Lietuvoje“ vadovo, Lietuvos situacija pagal ateities ekonomikai svarbiausius veiksnius prastėja, ypač liūdnai nuteikia situacija talentų politikos srityje. O neįspūdingos tiesioginės užsienio investicijos (TUI) – tai atsakas į investuoti neskatinančią mokestinę sistemą.
„Taigi svarbu, kad Vyriausybės planuojama mokestinė reforma atlieptų ir investuotojų poreikius, sudarydama paskatas didinti aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą. Be šiuo metu nagrinėjamų mokesčių sistemos idėjų, paraštėse lieka viena svarbiausių – darbo apmokestinimas arba adekvačių „Sodros“ lubų turėjimas“,- komentuoja jis.
Pernai, kai Lietuva buvo pakilusi per vieną laiptelį, bendri rodikliai tuomet atrodė džiuginančiai, tačiau svarbiausiose pozicijose buvo stebimas kritimas – Lietuva smuktelėjo makroekonominės aplinkos, darbo rinkos veiksmingumo, TUI įtakos technologijų diegimui ir kituose vertinimuose.
Tuomet VŽ rašė, kad šis reitingas – puiki proga nueinančiai valdžiai (socialdemokratams) pasitikrinti žadėtus įsipareigojimus, ateinantiems – užpildyti spragas ir pakylėti šalį į kuo įspūdingesnes aukštumas.
Dabar matyti, kad tų spragų liko nemažai, o aukštumas dar teks šturmuoti. Nors socialdemokratams visada sekėsi: jie ateidavo į valdžią, kai ekonomika kildavo, o išeidavo jai išgyvenant ne pačius geriausius laikus. Ką rodo dabartinis jų palikimas? Gerovės valstybės lozungą iškėlusių socialdemokratų politikos rezultatai byloja, kad mes ne augom, o smuktelėjom žemyn.
Marksistinė ideologija „žingsnis pirmyn, du – atgal“ Lietuvai nėra priimtina. Net ir stabilios pozicijos nėra panacėja: mums reikia ne trypčioti, ne nenukristi žemiau, o stiebtis aukštyn. Programas reikia vykdyti, biudžeto lėšos turi koreliuoti su tiksliais: programose numatyti tikslai turi būti „padengti“ pinigais.
Populizmas niekur neveda, o jo, deja, netrūksta ir šiame Seime. Jei net socialdemokratai, turėję (!) stiprią discipliną, nesugebėjo pasiekti proveržio, ką jau kalbėti apie ganėtinai margą dabartinį Seimą... Tačiau dirbti reikia, ir dirbti efektyviai. Į valdžią atėję politikai turėtų suformuluoti pagrindinį uždavinį – kur mes, Lietuva, norime būti?
Iki šiol girdėjome tik apie svaičiojimus užimti aukštas vietas svarbiausiuose pasauliniuose reitinguose, tačiau viskas kalbomis ir baigėsi. Kai pernai Lietuva PEF konkurencingumo reitinge užkopė vienu laipteliu aukščiau, iš valstybinių institucijų pusės kilo kone euforija – Ūkio ministerija, kitos institucijos platino pranešimus, negailėjo liaupsių savo darbui ir t.t. Šiandien iš jų pusės – tyla.
VŽ nuomone, ir politikai, ir visuomenės bei verslo lyderiai turi siekti bendro tikslo, o ne tik laimėti rinkimus ir pasinaudoti jų teikiamais privalumais bei nauda. Lietuva juda į priekį, tačiau norim judėti kur kas sparčiau.
