Ar nukris populiarių pažadų teatrališkas fasadas

Pirmasis Seimo rinkimų turas paliko labai nemažai intrigos. Konservatoriai dar rankų nenuleidžia, tam pagrindo suteikia gausus antrajame ture susikausiančių politikų skaičius, socialdemokratai telkia jėgas su „Vardan Lietuvos“ politine jėga, tačiau dėl išankstinių nusistatymų gali būti sudėtinga pritraukti daugiau politinių jėgų stipriai koalicijai formuoti. 

Taigi, paveikslas kol kas labai eklektiškas, kupinas politinio koketavimo ir, kaip girdėjome, politinio priekabiavimo. Matyt, politikai tai kol kas sau leidžia, nes turi poros savaičių langą iki antrojo turo, kuris jau vers kibti į produktyvesnius koalicijos formavimo darbus.   

Šiuo metu visa Europa, o drauge ir Lietuva yra atsidūrusi geopolitinėje ir ekonominėje seisminėje zonoje. Tad užsižaisti lėkšto populizmo, kurio buvo apstu lyderiaujančių partijų programose, ar įžeisto ego žaidimų smėlio dėžėje būtų labai trumparegiška. 

Geopolitinė aplinka diktuoja, kad Lietuva per ateinančius 4 metus privalo išsiveržti į priekį gynybos ir atgrasymo lyderystės rikiuotėje, tęsti paspartintą energetinės nepriklausomybės kelionę, tvirtinti konkurencingumo pamatus, nes produktyvumo augimas išsikvėpė ir tam tikros pramonės šakos jau ima strigti „vidutinių pajamų spąstuose“. Ir šiose srityje tikrai nėra daug erdvės „kitokiai“ politikai ir „naujiems“ vėjams. Tai pamatas, į kurį remsis ilgalaikė mūsų valstybės sėkmė ir tvari ekonominė plėtra. 

Centro-kairė švaistosi pažadais nekeisti mokesčių, tačiau didinti progresyvumą ir visgi keisti mokesčius. Vis dėlto, istorija rodo, kad paprastai socialdemokratai nesiryžta rimtoms mokestinėms reformoms. Tad įdomu bus stebėti, kaip šįkart bus sprendžiamos pažadų įgyvendinimo ir fiskalinės drausmės priešpriešos ir trintys. 

Daugelis, matyt, prisimena, kad būtent šios partijos netvari fiskalinė elgsena, dosnių motinystės išmokų, pensijų ir kitų socialinių dydžių lietus iki 2008 m. per Didžiąją Recesiją 2009 m. vos nesibaigė Lietuvos bankrotu. 

Labai tikėkimės, kad po šio išgyvenimo atsiradę „fiskalinės drausmės“ saugikliai neleis istorijai pasikartoti, nes politinių pažadų apetitas yra ir nežymiai tesiskiria nuo stebėto anuomet.

Kalbant apie Lietuvos konkurencingumą, pirmas prioritetas – krašto apsaugos ir gynybos poreikių tenkinimas ir lyderystė formuojant atgrasymo pajėgumus. Tai svarbu ir mūsų investiciniam patrauklumui, ir vietos verslo konkurencingumui, nes laikmetis toks, kad konkurencingumo poreikių užtikrinimas prasideda būtent nuo šios pirminės bazinės saugumo pakopos užtikrinimo. 

Antra, konkurencingumui būtina palanki, lakoniška ir investicinio klimato nežalojanti mokestinė sistema. Nors daugelis partijų žada mokesčių neliesti, vis dėlto, politiniams pažadams įgyvendinti pajamų šaltinių nepakaks, o išlaidų eilučių korekcijoms dažnai pritrūksta politinės valios. Tuomet paprastai kyla paskata lįsti į tų ekonomikos dalyvių kišenes, kurie skundžiasi mažiausiai. 

Labai tikėkimės, kad aukštesnės viduriniosios klasės, kuri yra ir bus Lietuvos ekonomikos pamatas, apmokestinimo našta nedidės, nes privalome išlikti patrauklia šalimi aukštos kvalifikacijos specialistams, kūrėjams, talentams, veikliems ir norintiems dirbti gyventojams.

Komentaro autorė – Indrė Genytė-Pikčienė, Šiaulių banko vyriausioji ekonomistė