Medicina ir verslas prieš virusą: medžioklės pamokos

Paskelbus pandemiją, šalyje prasidėjo kone paniškas visų bėgimas – vieni medžiojo apsaugines kaukes ir dezinfekcinį skystį, kiti nėrėsi iš kailio tenkindami paklausą ir dargi stengdamiesi iš to užsidirbti. Prasidėjo masiniai viešieji pirkimai, o paskui juos sekė skandalai ligoninėse ir augantys vienkartinių apsaugos priemonių atliekų kalnai. Šalyje buvo įvestos vienos griežčiausių Europoje karantino reguliavimo priemonių, tačiau infekuotų sveikatos sektoriaus darbuotojų dalis Lietuvoje buvo viena didžiausių Europoje. Kas gi nutiko ir ar pavyks iš to pasimokyti?

Sunku kalbėti apie sveikatos ir globos įstaigas kaip apie užkrato židinius. Juk šiandien medikai yra mūsų herojai, o globos įstaigose pagal jų prigimtį tikimės globojančios ir saugojančios aplinkos, bet ne pavojų. Vis dėlto vengti kalbėti apie bėdas nebegalima: reikia sprendimų.

Aprimus vienkartinių kaukių medžioklės įkarščiui, savo misiją atliko kontroliuojančios tarnybos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro tyrimas atskleidė, kad kai kuriose šalies ligoninėse sąlygos plisti infekcijoms yra daugiau ar mažiau palankios. Tarp nustatytų trūkumų –neužtikrinama higiena, netinkamai tvarkomos medicininės atliekos. Sunku ir įsivaizduoti: medicinos personalas moka gydyti ir gelbėti gyvybes visais įmanomais būdais, tačiau dėmesys higienai – apgailėtinas. Kaip galėjome tai sau leisti?

Panašu, kad šiuo atveju teisus gydytojas infektologas Alvydas Laiškonis: po ispaniškojo gripo ir antrojo pasaulinio karo pasaulis labai ramiai užmigo. Kur kas daugiau investavome į karo pramonę ar kitus dalykus, o apsaugos nuo infekcijų srityje pažengėme gerokai per mažai. Ką jau kalbėti apie tokią mažą šalį Lietuvą, jeigu net pramonės revoliucijos lopšys Jungtinė Karalystė šiandien išgyvena sveikatos ir higienos krizę. Tai liudija ir per karantiną sukilę šios šalies medikai, renkantys parašus po peticija premjerui Borisui Johnsonui, reikalaudami atkreipti dėmesį į netikusią sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbo drabužių priežiūros tvarką.

Chalatai į namus – užkratas į namus

Kas ne taip Jungtinės Karalystės medicinos įstaigose? Remiantis šalyje nustatyta tvarka, dauguma sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų nešasi namo savo darbo drabužius, kuriuos skalbia ir lygina namų sąlygomis – kaip kas išmano. Esant tokiai tvarkai, sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai kelia užkrato pavojų savo šeimos nariams. Antra, keturių darbo drabužių pamainų per savaitę, kaip kad įprasta, tokiems darbuotojams tikrai negana, juolab, kad pagal reikalavimus skalbti, lyginti ir kitaip prižiūrėti savo darbo drabužius daugiau kaip po 12 valandų per parą dirbančiam personalui yra varginantis ir visiškai jų kvalifikacijos neatitinkantis darbas.

Kaip problemos patvirtinimas būtų ir neseniai Jungtinėje Karalystėje Lesterio De Montforto universiteto atliktas mokslinis tyrimas. Viena iš tyrimo išvadų – tekstilės gaminiai yra kelias užkratui plisti. Nešdamiesi savo darbo uniformas į namus, darbuotojai rizikuoja užteršti savo namų aplinką, įskaitant skalbimo mašiną, kuri, skirtingai nei specializuotų skalbyklų įranga, nėra pritaikyta saugiai tokiems skalbiniams skalbti. Pridurkime: iš namų užkratas vėl nešamas į medicinos įstaigą.

Reikalavimas – sau, praktika – sau

Kodėl kalbame apie Jungtinę Karalystę ir ką tai turi bendra su Lietuva? Nors mūsų šalyje medicinos darbuotojams neštis į namus darbo drabužius draudžiama, tačiau šis draudimas apeinamas. Kaip rodo šalies praktika, šiandien dar labai daug sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų – pradedant valytojomis ir slaugytojomis ir baigiant laborantais bei gydytojais – nešasi savo darbo drabužius į namus – lygiai taip, kaip tai daro jų kolegos Jungtinėje Karalystėje.

Lietuvos Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėtą praktiką vertina kaip netinkamą, nes tai kelia užkrečiamųjų ligų platinimo riziką. Deja, teorija ir reikalavimai nesutampa su realybe. Viena iš priežasčių – ligoninių skalbyklos dažniausiai nėra pasiruošusios medicinos įstaigų personalo darbo drabužius prižiūrėti taip, kad užtikrintų ir higieną, ir estetiką, ir patikimą drabužių perdavimą konkrečiam juos dėvinčiam asmeniui, pasižyminčiam individualiais kūno parametrais. Kita priežastis – keletą pastarųjų metų iš paskos paskui paklausą besivystančio darbo drabužių priežiūros verslo potencialas išryškėjo tik pastarosios pandemijos laikotarpiu.

Tuo tarpu kova su koronavirusu medicinos įstaigas pametėjo į kitą pusę: kartu su apsauginėmis kaukėmis imta pirkti vienkartinius chalatus, kombinezonus – daiktus, vos per kelias valandas tampančius toksiškomis atliekomis. Pastaruosius keletą metų ėję žiedinės ekonomikos kryptimi, žengėme žingsnį atgal – vienkartinių daiktų kryptimi.

Pastarąją tendenciją puikiai atskleidžia ir sveikatos sektoriaus masinių viešųjų pirkimų struktūra: pinigai skiriami ne profesionaliai medikų darbo drabužių priežiūrai, o vienkartiniams chalatams ir kombinezonams. Nors, regis, būtent sveikatos priežiūros sektorius pagal tvarumo viziją turėtų žengti koja kojon su tvaria ekonomika ir aplinkosauga.

Pasaulio medikams – pusantro milijono chalatų kasdien

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvieną dieną medicinos sektoriui reikia 1,59 mln. chalatų. Todėl problema tikrai nėra menkavertė. Galgi sąvartynams ir toksiškų atliekų utilizavimo įmonėms pakaktų vienkartinių kaukių, pirštinių ir antbačių, o medikų chalatus ir kombinezonus vertinkime kaip daugkartinio naudojimo daiktus, tvarios žiedinės ekonomikos cikle virstančius perdirbamomis tekstilės atliekomis?

Švelnėjant karantinui ir slūgstant panikai, pats laikas kelti klausimą, ar rinka išmoks pandemijos pamokas ir kapstysis iš to lygmens, iki kurio nusirito per dabartinę krizę. Manau, visos valstybės garbės reikalas būtų stiprinti sveikatos priežiūros sektorių, nenusigręžiant nuo ekologijos bei nepamirštant to, kas pasirodė taip aktualu šį pavasarį – higienos.

Komentaro autorius - Egidijus Rimas, UAB „Šiaurės banga“ vadovas

Komentarai