Gyvenimas be statistikos: ar tikrai duomenų reikia tik valdžiai?
Ar tai distopija? Dažnai bendraudami su verslu išgirstame, jog tokio pasaulio nori Lietuvos įmonių savininkai, vadovai ar buhalteriai. Statistikos teikimas jiems tik našta, o naudos – apskritas nulis. Statistikos duomenys reikalingi tik valdžios institucijoms. Pasaulis be privalomo statistikos rinkimo – pažadėtoji žemė, kur iš jų neprašoma duomenų ir jie tiesiog dirba.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei statistikos neberinktų valstybės institucijos. Tuomet įvairios statistikos ataskaitos nebeužimtų darbuotojų laiko ir jie galėtų imtis kitų – pelną sukuriančių veiklų. Jau dabar privačios bendrovės renka informaciją apie šalies įmones ir apibendrinę, parduoda kitiems. Pavyzdžiui, specializuotos rinkos tyrimų bendrovės renka duomenis apie vartojimo prekių rinkos dydį, jų dinamiką bei besikeičiančias tendencijas. Jos tai daro, nes šių duomenų gauti iš valstybės institucijų nėra galimybių.
Jei statistinių duomenų apie ekonomikos būklę neberinktų valstybinės institucijos, privatūs rinkos žaidėjai netrukus užpildytų atsiradusį informacijos vakuumą. Kadangi privačios tyrimų bendrovės, skirtingai nei Statistikos departamentas, negali įpareigoti įmonių teikti duomenis, tikėtina, kad už duomenų teikimą įmonėms būtų atlyginama. Tuo pačiu, apibendrinti statistiniai duomenys taptų mokami. Tiems, kam reikėtų statistinių duomenų, galėtų juos įsigyti rinkoje. Pabandykime įsivaizduoti, kuo tai virstų.
Investicinius sprendimus priimti norinčios įmonės turėtų nusipirkti duomenis apie esamą ekonomikos būklę, infliaciją, rinkos prognozes jų veikos srityje. Tie patys duomenys, priklausomai nuo tyrimų bendrovės, būtų skirtingi. Diskutuodami su savo verslo partneriu, vienas kalbėtų apie 1,2%, o kitas – apie 1,4% metinės infliacijos dydį.
Jei su savo ilgamečiu verslo partneriu norite išlaikyti abipusiai pelningus tiekimo ryšius ir esate sutarę kasmet atnaujinti sutartį, koreguojant kainas pagal šalyje esantį infliacijos lygį, kokias kainas nustatytumėt? Vienas vadovautųsi vienos privačios bendrovės pateiktais duomenimis, o kito pirkti duomenys sakytų ką kita. Tarkime, kad ilgamečiai partneriai be didesnio vargo rastų būdą susitarti. Tačiau kas būtų, jeigu šiuose sandoriuose pradėtų figūruoti trečiosios šalys, tarkime, bankai. Jie pirktų duomenis apie infliaciją iš trečiųjų šalių, galimai darytų savo tyrimus. Banko duomenys, veikiausia, skirtųsi nuo tų, kuriuos turi besitariančios šalys.
Nesant patikimų ir vieningų duomenų, paprastų veiksmų atlikimas reikalautų sudėtingo tarpusavio koordinavimo. Šis sudėtingumas pavirstų aukštesniais sandorių kaštais. Vietoje, to, kad bankas jums išduotų paskolą už 150 eurų paskolos mokestį, dėl išaugusių sąnaudų sutarčiai patvirtinti, bankas paprašytų 500 eurų paskolos administravimo mokesčio. Vieningų ir patikimų duomenų neturėjimas imtų kainuoti.
Dar svarbiau tai, kad vieniems vadovaujantis vienokiais duomenimis, o kitiems – kitokiais, mažėtų tarpusavio pasitikėjimas. Jei neaišku, kokia yra tikra ekonomikos būklė, šalims atsirastų paskatos naudotis skirtingais duomenimis, priklausomai nuo situacijos. Vieni informacijai rinkti naudotų plačius savo ryšius, o kiti vadovautųsi nuogirdomis. Visuomenės socialinis kapitalas mažėtų. Jo vietą užimtų įtarinėjimai, kas ką išnaudoja.
Kiekvienas verslas planuoja ateitį, nes kiekvienas verslas yra investicinis projektas, kuris reikalauja atsakymo, kokių investicijų reikia dabar, kad ateityje uždirbtų pelno. Planavimas yra neatsiejamas nuo prielaidų apie ateitį, tačiau kuo remiasi šios prielaidos? Gyvenime būna įvairiai: vieni remiasi draugų ir partnerių išsakomais lūkesčiais, kiti – daugumos sutarimu, o treti – ekspertų prognozėmis.
Tikri ir patikimi duomenys leidžia pagrįsti ateities suvokimą. Juk sutiksime, kad, nežiūrint, koks informuotas esu aš pats arba mano verslo partneriai, mūsų žinojimas yra dalinis. Jis neapima visumos. Tuo metu reprezentatyviais duomenimis grįstas ūkio situacijos suvokimas suteikia žinojimą apie visumą.
Šioje vietoje statistika turi ypatingą vaidmenį. Ja verslininkai naudojasi, priimdami labiau pasvertus sprendimus. Statistinių duomenų analizė ir iš to išplaukiančios įžvalgos naudojamos pardavimų prognozėms sudaryti, finansinei investicinių projektų analizei, naujo produkto pelno prognozių sudarymui ar gamybos kiekių nustatymui.
Sakykime, įmonė nusprendžia, jog reikia investuoti į gamybos plėtrą ir naujų produktų eksportą. Įmonės darbuotojai surenka visą įmanomą statistinę informaciją apie ekonominę aplinką, vartotojų lūkesčius ir konkurenciją Lietuvoje bei užsienyje. Analizės metu paaiškėja, kad dabar pats tinkamiausias metas investuoti. Vadovai priima sprendimą. Be objektyvių duomenų sprendimas gali būti paremtas klaidingu realybės suvokimu. Klaidingi investiciniai sprendimai labai brangiai kainuoja.
Pažiūrėkime į kitą pusę – darbuotoją. Individualiai kiekvienam svarbu žinoti, kiek jo atlyginimas augs artimiausiu metu. Čia tik statistika gali objektyviai parodyti vidutinio darbo užmokesčio šalyje augimo tempą ar jo augimą tam tikruose ūkio sektoriuose. Atlyginimą lemia ne tik žmogaus kompetencijos, patirtis ir išsilavinimas, tačiau ir bendras atlyginimų lygio pokytis rinkoje. Pastaroji informacija formuoja darbuotojo derybinę poziciją, diskutuojant su esamu darbdaviu dėl atlyginimo pakėlimo ar su potencialiu darbdaviu dėl būsimo atlyginimo. Dėl to derybos gali būti konstruktyvesnės.
Vieningų ir patikimų duomenų turėjimas palengvina veiklos koordinavimą, mažina sandorių kaštus ir įgalina tarpusavio pasitikėjimą. Be šių dalykų, būtų sunku planuoti ir veikti išvien. Neretai priimame šiuos dalykus kaip savaime suprantamus, nesuvokdami, kad juos įgalina vieningi ir patikimi duomenys apie esamą ekonomikos būklę. Gyvenimas be statistikos būtų ne pažadėtoji žemė, o veikiau Babelio bokšto statyba.
Komentaro autorius - Vytautas Adomaitis, VšĮ „Versli Lietuva“ Verslo aplinkos gerinimo vadovas
