Mečiau Donaldą Trumpą, kad išgelbėčiau liberaliojo pasaulio tvarką

Nepaisant to, kad jo motina – mano močiutė – buvo imigrantė italė, kuriai vietiniai amerikiečiai dažnai kartojo „grįžti ten, iš kur atkeliavusi“, dėdė Anthony’is tapo apdovanotu karo didvyriu. Jo indėlis padėjo užbaigti karą ir davė pradžią Vakarų Europos aljansui su Šiaurės Amerika kuriant pamatą ilgalaikei taikai pasaulyje.

Jo šeimos istorijoje įtvirtintos pamokos yra vienos iš priežasčių, kodėl neseniai nustojau remti JAV prezidentą Donaldą Trumpą, kuriam neilgą laiką teko dirbti – Baltuosiuose rūmuose ėjau komunikacijų direktoriaus pareigas.

D. Trumpas seniai šaiposi, neva NATO yra „atgyvenusi“. Šis aikštingas savimyla taip pat mano, kad jis vienas gali sutvarkyti sutartį. Dabar, atsižvelgiant į jo nuotaikos svyravimus, kone atrodo, kad jis mėgina sugriauti transatlantinį susitarimą. Keistas D. Trumpo Danijos ministrės pirmininkės užsipuolimas buvo dar vienas nepaaiškinamas šios misijos atitolinti sąjungininkus pavyzdys. Likusieji jo šalininkai JAV vyriausybėje stengiasi tiesiog užtušuoti ir normalizuoti tai, kas toli gražu nėra normalu. Nors atsidavimas valdžiai gali visus mus paakinti pasielgti taip, dėl ko paskui gailėtumės, negalime leisti šiam žmogui sukelti krizę, kuri gali sugriauti liberaliojo pasaulio tvarką – tvarką, dėl kurios įtvirtinimo kovojo mano dėdė ir kuri skatino taiką ir klestėjimą pasaulyje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Nustojau remti D. Trumpą ne tik dėl jo poelgių pražūtingo poveikio Amerikos visuomenei, bet ir dėl jo griaunamų pasaulinių aljansų pavojingų padarinių. Nacionalistinė jo vykdoma „Pirmiausia Amerika“ darbotvarkė sparčiai virsta „Amerika viena“. Geroji žinia yra tokia, kad šios machinacijos mažina jo rėmėjų gretas Amerikos elektorate. Turime galimybę atitaisyti jo padarytą žalą.

Prezidento demagogija reikalauja ne lojalumo, bet aklo įsipareigojimo. Jis pasirodo esąs Johno Stuarto Millo despotizmo apibrėžties įsikūnijimas realiame gyvenime – „bet kas, kas sutraiško individualumą“.

D. Trumpas savo administracijoje ir Respublikonų partijoje sukūrė tokią aplinką, kurioje visi jam dirbantys privalo demonstruoti aklą paklusnumą. Tie, kuriems užtenka drąsos pasakyti jam nepagražintą tiesą arba švelniai sukritikuoti, išmetami, menkinami, padaromi pavyzdžiu.

Buvęs spaudos sekretorius Seanas Spiceris buvo priverstas pareikšti (beje, melagingai), kad į D. Trumpo inauguracijos ceremoniją susirinkusi minia buvo gausiausia istorijoje. Respublikonų partijos nacionalinio komiteto pirmininkė Ronna Romney McDaniel, paraginta apsišaukėlio „išrinktojo“, nustojo viešai naudoti savo mergautinę pavardę, kuri tokia pat, kaip jos dėdės ir D. Trumpo politinio varžovo, Jutos senatoriaus Mitto Romney’io.

Aš pats per savo trumpą tarnybą Baltuosiuose rūmuose įpuoliau į panašius padlaižūniškumo spąstus ir iš savo „Twitter“ paskyros ištryniau visas išsakytas pažiūras, kurios prieštaravo D. Trumpo nacionalistinei darbotvarkei. Žmogiškieji impulsai skatina mus stengtis įtikti vadovaujantiems asmenims, ypač kai tas asmuo yra pats prezidentas. D. Trumpas naudojasi tuo visą gyvenimą.

Tačiau jam ir toliau elgiantis autoritariškai, vis daugiau narsių vyrų ir moterų išdrįs prabilti. Prezidentas tik dedasi esąs pavojingas varžovas, kuris bando pridengti giliai įsišaknijusį nesaugumą perdėtu smarkavimu. Jis paskelbė „Trump Taj Mahal“ „aštuntuoju pasaulio stebuklu“, nors „Atlantic City“ kazino galiausiai bankrutavo. Manau, kad susidūrus su stipresne atviro pasmerkimo banga, jo smėlio rūmai subyrėtų.

Nors atgailauju dėl anksčiau savo teikto palaikymo D. Trumpui, dabar man labiau rūpi pašalinti jį iš pareigų. Štai todėl įkūriau politinės akcijos komitetą padėti jį nugalėti. Sėmiausi įkvėpimo iš senovės valstybės veikėjo Periklio, kuris pasakė: „Politiškai abejingieji gali išgyventi tik palaikomi žmonių, kurie geba imtis veiksmų.“ Dvilypumo metas baigėsi. Privalome neišduoti tų protėvių, kurie narsiai kovėsi Normandijos pakrantėse, leisdami šiam menkam žmogui sugriauti taiką, dėl kurios jie liejo kraują ir žuvo.

Mes, amerikiečiai, privalome pripažinti savo pareigą parodyti pavyzdį, išraudami autokratišką auglį, kuris sėja metastazes visame pasaulyje. Kad padarytume galą šiai rykštei, mums prireiks visų nusiteikusių padėti pagalbos. Mums reikės daugiau tokių savimi pasitikinčių lyderių, kaip danų Mette Frederiksen, kurie drįsta galingiesiems pasakyti tiesą.

Nors ateinantys mėnesiai bus sudėtingi, esu tikras, kad ši misija – sutvarkyti ilgalaikės taikos pamatą – mums pasiseks.