Ką į Lietuvą atneša užsienio investicijų aitvarai?

Štai įkasusi kapsulę į automobilinės elektronikos gamyklos pamatus Kauno laisvojoje ekonomikos zonoje apie save praėjusią savaitę priminė „Continental“. Didžiausia pasaulio trąšų gamintoja ir prekybininkė, Norvegijos „Yara“ pranešė Vilniuje atidaranti logistikos operacijų centrą Europai. Dar pasiekė nepatvirtinta žinia, kad Baltijos šalyse gali investuoti Vokietijos kelionių organizatorius TUI.

Tendencija išties gera, nes mažiau žinomas kompanijas vis dažniau keičia dideli vardai. Globalios kompanijos ateina su savo rinkomis, užsakymais ir darbo vietomis. Tai byloja apie augantį Lietuvos, kaip vietos investuoti, žinomumą.

Tai yra gera žinia darbuotojams, tiekėjams ir prekybininkams.

Tiesioginių užsienio investicijų nauda keliabriaunė: matomiausia – tai naujos ir gerai apmokamos darbo vietos. „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, 2017 m. į Lietuvą atėjusių įmonių darbuotojų darbo užmokestis siekė 1.334 Eur per mėnesį. Tai maždaug 50% daugiau nei šalies vidutinis darbo užmokestis pernai.

Antra, kompanijos ateina su naujomis technologijomis, kurios leidžia dirbti produktyviau, tad ir mokėti daugiau.

Trečia, vietos tiekėjams, aptarnaujantiems užsienio kompanijos padalinį Lietuvoje atsiveria realios galimybės įsilieti į tarptautines vertės grandines: skaičiuojama, kad užsienio kompanijai investavus 100 mln. Eur į gamybą vietos tiekėjai gauna užsakymų dar už 54 mln. Eur (paslaugų sektoriuje – už 35 mln. Eur).

Ketvirta, aukštesni atlyginimai reiškia, kad darbuotojai gali sau leisti daugiau: įsigyti prekių, nuvesti šeimą ar mylimąjį (-ą) į restoraną, papramogauti. Tai skatina vystytis mažmeninę prekybą, kavinių, restoranų ir pramogų verslą.

Užsienio investuotojų gausa – prasta žinia į žemus kaštus orientuotiems verslams, kurių savininkai kartais nenori, o gal dėl objektyvių priežasčių nebegali keisti verslo ir pereiti prie aukštesnę vertę kuriančių produktų, garantuojančių didesnį pelningumą ir galimybę sukuriamu gėriu pasidalinti su darbuotojais.

Tai prasta žinia ir miestų bei miestelių karaliukams, kurie pasitelkę tarybų politikus blokuodavo jiems nepalankių konkurentų, o kitąsyk Rytų kaimynui geopolitiškai nepalankių „atėjūnų“ investicinius projektus.

Su naryste Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) Lietuva įstatymais atsisakė nemažai konkurencinių suvaržymų likučių. Kiek anksčiau apribota savivaldybių tarybų veto teisė blokuoti investicinį projektą objekto poveikio aplinkai vertinimo stadijoje.

O dar prieš kelis metus naujų investicijų į šalį negauta siauroms interesų grupėms prisidengiant „viešuoju interesu“. Užtenka prisiminti „Chevron“ išvarymo iš skalūninių dujų žvalgybos Vakarų Lietuvoje istoriją 2013 m. rudenį.

Reikia suprasti, kad tokių, su vietos politikais ranka ranką plaunančių gudragalvių dienos suskaičiuotos. Teks priimti iššūkį ir atsiverti konkurencijai darbo rinkoje.

Kaip minėta, dėl vietos rinkos ateina reta tarptautinė kompanija. Bet tam gali būti ir priežasčių. Kuris verslininkas nepakels nuo žemės kad ir sudilusio skatiko, jei tam bus sudarytos lygiavertės sąlygos konkuruoti.

Rinkos dalyviai teigia, kad „Yara“ kuriamas logistikos operacijų centras Europai konkurencijos vietos rinkoje nepridės: ši įmonė prekiauja brangesniais aukštesnės klasės produktais (jie užima iki 10% rinkos), tad vargu ar paskatins didesnę konkurenciją. Tačiau jei kitu žingsniu ši bendrovė imtųsi gamybos investicijų, poveikį kaip mat pajustų visi, kalba jie.

„Achemos“ trąšų gamyklos įsigijimu prieš keletą metų domėjosi ir ši trąšų milžinė, tačiau Lida Lubienė, stambiausia „Achemos“ grupės akcininkė, tuomet rankomis dėl pardavimo nesukirto.

Jei šiuo metu sunkiai kvėpuojanti Jonavos trąšų gamyklą, kuriai p. Lubienė prašo valstybės paramos, stotų, pasekmės ne tik Jonavos regionui būtų tikrai rimtos. Per 1.100 darbuotojų išeitų į gatvę, jie ir jų šeimos netektų pajamų, įmonės tiekėjai kontraktų, o Jonavos prekybininkai ir maitinimo įstaigų savininkai brangių klientų.

Gal ta neįvykusi „Yaros“ investicija šviesmečiais atitolintų apokaliptinį scenarijų Jonavoje, kuris artėjant rinkimų maratonui taptų tikru galvos skausmu „valstiečiams“ ir jų vedliui Ramūnui Karbauskiui, didžiausios Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnui.

„Yaros“ investicija, tikėtina, būtų sutramdžiusi ir maišytos rusiškos salietros importuotojų apetitus, padidinusi konkurenciją ir skaidrumą rinkoje.

Gali būti, kad p. Karbauskiui labiau nei „Achemos“ likimas rūpi kaip išlipti sausam iš balos dėl jo valdomam Agrokoncernui Muitinės departamento priskaičiuotų antidempingo muitų, dėl kurių su muitininkais į ikiteisminį ginčą įsivėlė ši įmonė ir kiti importuotojai.

O aplinkybės kol kas dėliojasi daugiau nei keistai. Regis, muitų klausimo sprendimas klampinamas per Vyriausybės kanceliariją, o be vadovo „asmeniniu apsisprendimu“ nuo liepos 9 d. likęs Muitinės departamentas VŽ patvirtino galutinio sprendimo dėl muitų trąšų importuotojams iki šiol nėra priėmęs.

Ar ši istorija dera su EBPO, vakarietiškų vertybių vienijamų pajėgiausių pasaulio ekonomikų klubo, naujokės Lietuvos statusu? Tikrai, ne.

O verslo aplinkos brūzgynų, kuriuos valdžia turi apgenėti, kad Lietuva pritrauktų daugiau naujų investuotojų dar yra nemažai.

„Valstiečių“ dominuojama Vyriausybė kelia tikslą patekti į Pasaulio banko „Doing Business“ tyrimo patraukliausias verslo sąlygas siūlančių šalių dešimtuką. Tikslas sveikintinas, tačiau kol viršų ims valstybės ir savivaldybių valdžioje esančiųjų merkantiliniai interesai, nei jiems labiau rūpės šalies piliečių ateitis, vargu ar pasivysime savo ekonominiais pasiekimais Vakarų partneres, į kurias lygiuojamės.

Švedijos kapitalo įmonių atstovų Baltijos šalyse (kurie nėra vietiniai, samdomi vadovai) apklausa parodė, kad švedams akis tebebado gajos korupcijos apraiškos: nors padėtis regione gerėja sparčiausiai, vertinimai išlieka nepalankiausi Lietuvoje.

Jei padėtis nepasikeis, investuotojai mieliau rinksis Estiją ar kitą šalį, kur tokių apraiškų yra mažiau, tad ir investicijų naudą gaudysime ne mes, o jau mūsų kaimynai.