VŽ paaiškina: po 2.000 Eur kiekvienam – pliusai ir minusai
Iš pirmo žvilgsnio ši idėja, bent jau piliečių atžvilgiu, skamba puikiai. Nesvarbu – dirbi ar nedirbi, kas mėnesį besąlygiškai gauni pajamų.
Bet apklausos rodo, kad referendume šveicarai triuškinama persvara (apie 70%) nubalsuos prieš bazines pajamas.
Kodėl tokia iš pirmo žvilgsnio nebloga idėja, nesulaukia šveicarų palaikymo? Kita vertus, kodėl ją vis dažniau svarsto įvairios pasaulio šalių vyriausybės?
Paprasčiau
Universalių bazinių pajamų ar išmokų idėja – atsisakyti įvairiausių pašalpų, socialinių išmokų ar kompensacijų ir su jomis susijusio biurokratinio aparato. O vietoj jų – tiesiog mokėti kiekvienam piliečiui kas mėnesį, ar metus, fiksuotą sumą.
Neretai įvairios socialinės paramos sistemos veikia blogai, yra labai sudėtingos, o jų tiek pačios išmokos, tiek pats paramos aparatas kainuoja brangiai.
Bedarbio pašalpa kai kuriuos asmenis atgraso nuo darbo paieškų. Kitas atvejais pašalpa tiesiog nepasiekia tų, kuriems ji reikalingiausia.
Tad bazinės pajamos iš dalies siūlo išspręsti šias problemas tiesiog panaikinant visą socialinės finansinės paramos aparatą ir kas mėnesį ar metus išmokant po fiksuotą sumą.
Pergalė prieš robotus
Bet, pavyzdžiui, Šveicarijoje socialinės rūpybos sistema veikia geriau nei daugelyje Europos šalių. Tad kam gerą socialinės apsaugos sistemą turinčioms šalims reikalingos bazinės išmokos?
Vienas iš atsakymų – bazinės pajamos galėtų padėti sumažinti technologijų keliamą grėsmę darbo rinkai.
Dažnai minimas problemos masto pavyzdys – JAV sunkvežimių vairuotojai. Šių yra per 3,5 mln., o savavaldžiai sunkvežimiai jau rieda į kelius.
Spartus darbo jėgos automatizavimas verčia vyriausybes galvoti, ką reikės daryti su nykstančių profesijų atstovais. Galimas sprendimas – pačiai vyriausybei tapti gyventojų pajamų šaltiniu.
Kaip teigia bazinių pajamų šalininkai, išmokos suteiktų galimybę gimti visuomenei, kurioje asmuo yra vertinamas ne tik pagal savo sukuriamą ekonominę naudą.
Tai, kad žmonės gautų užtikrintas bazines pajamas svarbu ne tik tiems, iš kurių robotai atima darbo vietas, bet ir pačiai technologijų industrijai.
Pavyzdžiui, „Financial Times“ kalbintas Berklio universiteto profestorius Robertas Reichas teigia, kad pas jį apsilankęs vienos technologijų milžinės vadovas sunerimęs klausė: kas po 10-15 metų turės pakankamai pinigų įpirkti jo bendrovės gaminamus produktus.
Piliečių emancipacija
Bazinių pajamų šalininkai tvirtina, kad tokios pajamos suteiktų piliečiams daugiau galių.
Pavyzdžiui, darbuotojas nebijotų palikti netinkamo darbdavio, nes bazinės pajamos jam užtikrintų saugumo pagalvę. Taip pat galėtų drąsiau derėtis dėl geresnių darbo sąlygų.
Tikimasi, kad mėnesinis garantuotas atlygis suteiktų žmonėms daugiau ryžto imtis nuosavo verslo ar menkiau apmokamos kūrybinės bei socialinės veiklos.
Beprotiškai brangu
Deja, kaip apie bazines pajamas rašė „Bloomberg“, jeigu kažkas skamba per gerai, kad būtų tiesa, taip tikriausiai ir yra.
Visų pirma, nors bazinės pajamos leistų atsisakyti socialinių išmokų aparato, jos vis tiek (priklausomai nuo jų dydžio) kainuotų beprotiškai daug.
Paimkime Šveicarijos atvejį. Vyriausybė skaičiuoja, kad bazinių išmokų pilnas įgyvendinimas kainuotų apie 200 mlrd.CHF (180,9 mlrd. Eur). Tai beveik tris kartus daugiau nei siekia dabartinis vyriausybės biudžetas – 67 mlrd. CHF (60,6 mlrd. Eur).
Norint įgyvendinti sistemą, tektų kelti mokesčius, o didesnė mokestinė našta sumažintų bazinių pajamų teigiamą efektą.
VERSLO TRIBŪNA
Prestižinis daugiabučių projektas Pervalkoje, ikoniško teismo pastato konversija Klaipėdos senamiestyje, aštuonių hektarų ploto prekybos miesto statybos prie Jakų žiedo, Motociklų muziejus. Nestandartinius ir pajūrio veidą keičiančius projektus vystanti „Antai Group“ siekia prisidėti prie sparčios Klaipėdos krašto transformacijos. O artimiausi grupės tikslai - projektai Vilniuje ir Kaune bei atskiros statybų įmonės „Antai Statyba“ raumenų auginimas.
Lietuvos verslas vis drąsiau žengia į užsienio rinkas, tačiau teisinių ar mokestinių klaidų dažnai pasitaiko pačiu netikėčiausiu metu. Plėtra į užsienį – tai ne tik pardavimų didinimas ar naujų klientų paieška. Tai kompleksinis procesas, apimantis struktūrinius, mokestinius ir teisinius sprendimus.
Daugiau negu 100 mln. peržiūrų. Viena įspūdinga kalba JAV psichologę dr. Amy Cuddy išgarsino visame pasaulyje. Buvusi Harvardo verslo mokyklos profesorė įtikinamai išdėstė, kaip mūsų laikysena ir kalba nulemia ne tik aplinkinių požiūrį į mus, bet ir formuoja mūsų pačių tapatybę, nuostatas apie save. Šias įžvalgas galima pritaikyti ir verslo organizacijai, siekiančiai didinti atsparumą ir lankstumą.
Praėjusiais metais Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) išnagrinėjo daugiau nei 10 tūkst. ginčų tarp vartotojų ir verslininkų. Bendra jų piniginė vertė viršijo 2,6 mln. eurų. Konfliktų sąraše – nuo nepavykusio internetinio užsakymo iki lūkesčių neatitikusios kelionės. Ekspertai ragina verslą suklusti – vartotojų nepasitenkinimas dažnai tikslingai beda į sritis, kuriose vertėtų pasitempti.
Neįmanoma trejybė
Kaip „Bloomberg“ aiškina Kevinas Milliganas, Britų Kolumbijos universiteto profesorius, norint, kad bazinių išmokų sistema neprivestų valstybės prie bankroto, negalima visiems mokėti vienodų išmokų, sistema turi būti laispniška. Tai yra, daugiau uždirbantys gautų mažesnes išmokas arba jų visai negautų.
Kitaip tariant, egzistuoja neįmanoma trejybė. Valstybė negali vienu metu mokėti ir didelių išmokų, ir nepadidinti vyriausybės išlaidų, ir neturėti sistemoje ryškaus laipsniškumo. Vienu metu galima pasiekti tik du iš šių trijų komponentų.
Išliekanti ekonominė nelygybė
Besąlygiškos bazinės pajamos taip pat reiškia, kad po vienodą išmoką būtų mokama tiek bedarbiams, tiek verslo magnatams. Tad tarp skirtingą algą gaunančių žmonių išliktų tokia pati praraja ir ekonominė nelygybė.
Bazinių pajamų šalininkai Šveicarijoje atkreipia dėmesį ir į tai, kad šios pajamos gali sukelti darbuotojų trūkumo problemą. Esą bazinis atlygis atgrasytų žmones nuo noro dirbti.
Tačiau verta pažymėti, kad vidutinis mėnesio „atlyginimas“ į rankas Šveicarijoje siekia 4.000 Eur – tai beveik dvigubai daugiau nei siūlomos bazinės pajamos.
Nepabandęs, nesužinosi
Bazinių pajamų pliusus ir minusus galima vardinti ilgai, tačiau esmė tame, kad kol jos nėra įgyvendintos, negalima nuspėti tikrojo jų efekto.
Nors tikriausiai dar neišvysime bazinių pajamų Šveicarijoje, kitose šalyse ši sistema pamažu testuojama. Pavyzdžiui, Suomijoje ruošiamasi atsitiktine tvarka parinktiems 10.000 žmonių mokėti po 500 Eur.
O Nyderlandų mieste Utrechte kai kuriems socialinių išmokų gavėjams bus besąlygiškai mokama po 900 Eur (arba 1.300 Eur porai). Net jei jie susiras darbą ar kitą pajamų šaltinį, minėta suma vis tiek bus toliau mokama.
Vieni žymiausių bazinių pajamų bandymų vyko Kanados mieste Dofine, teigia „Quartz“. Čia 1974-1975 m. visi gyventojai, priklausomai nuo savo uždarbio dydžio, gaudavo papildomą išmoką.
Anot Manitobos universiteto ekonomistės Evelyn L. Forget, bazinės pajamos Dofine beveik išnaikino skurdą bei palengvino kai kurias kitas socialines problemas.
Kaip spėjo skeptikai, išdirbtų valandų skaičius Dofine krito. Tačiau daugiausia dėl to buvo „kalti“ jauni vyrai, derinę darbą su studijomis, bei motinos, kurioms finansinė laisvė leido susikoncentruoti į vaikų priežiūrą.
Deja, pasikeitus valdžiai, programa Dofine buvo nutraukta, tad ilgalaikis bazinių pajamų efektas išlieka neaiškus.
