Kad įkurtų savo verslą, imasi sunkiausių darbų

Tačiau neretai buvę darbuotojai patys įkuria verslą, išnaudodami samdomuose darbuose įgytą patirtį. Bet iki to tenka nueiti nelengvą kelią.

Dirbo ir laive

Tokią istoriją yra pasakojęs Tomas Prieskienis, MB Grilio namų direktorius, įkūrėjas. Vyriškis šiuo metu valdo du restoranus sostinėje – „One for all“ ir „Bacchus“. Bet iki to jam teko padirbėti ne pas vieną darbdavį, kad sukauptų patirties ir lėšų nuosavam verslui.

Savo karjerą maitinimo versle T. Prieskienis pradėjo prieš 12 metų. Pabandęs tai vienur, tai kitur studijuoti, jis įsidarbino padavėju „Forto dvaro“ restorane Vilniaus senamiestyje. Netrukus vaikiną pastebėjo toje pačioje gatvėje esančio 5 žvaigždučių restorano „Narutis“ vadovai, taigi kurį laiką dirbo padavėju ten.

„Norėjau išmokti dar daugiau, bet aukščiau tebuvo darbas kruiziniame laive. Pasiryžau. Buvo labai sunku, tačiau įgavau naujų žinių, patirties. Vis dėlto ten dirbau tik vieną sezoną, nes norėjau grįžti į Vilnių ir rimčiau planuoti savo ateitį“, – pasakoja verslininkas.

Taigi grįžęs jis vėl įsidarbino „Naručio“ restorane, kur buvusį darbuotoją priėmė išskėstomis rankomis. Kad galėtų uždirbti daugiau ir susitaupyti savo verslui, jis įsidarbino antrame darbe. Lyg to dar būtų negana, vaikinas įstojo į Vilniaus kolegiją studijuoti viešbučių ir restoranų administravimo specialybės.

„Jei kas nors sako, kad neturi laiko, mane tik juokas ima. Kai turi svajonę ir tikslą, laiko visada gali atrasti“, – pabrėžia pašnekovas.

Atsisakė karjeros

Kartais nuosavas verslas pareikalauja dar daugiau – atsisakyti karjeros tarptautinėse bendrovėse. Rasa Jaskelevičiūtė, UAB „Žydinčios sienos“ įkūrėja, sako, kad jai kur kas smagiau „daryti karjerą“ nuosavame versle, nesvarbu, kad kartais tenka dirbti ir po 14 valandų per parą. Moteris kuria gyvas – gėlėmis apsodintas – sienas. Ankstesni darbai nieko bendro su floristika neturėjo: ji dirbo bankuose, telekomunikacijų bendrovėse, užėmė vadovaujančias pareigas. Tačiau apsėsta verslo idėjos ji atsisakė darbo, įstojo į Milano universitetą studijuoti kraštovaizdžio tvarkymo ir su tuo susijusių disciplinų. Gyvos sienos buvo viena jų.

„Supratau, kad be specialių žinių šio verslo nesukursi, todėl ne tik studijavau, bet ir dirbau keliose įmonėse, įrengiančiose sienas iš augalų, stažuotoja, kol jaučiausi pasirengusi kurti savo verslą“, – sako R. Jaskelevičiūtė.

Tačiau vien žinių neužtenka — prasidėjo sunkus darbas.

„Labai daug ką darau ir pati. Tikrai nesu direktorė, kuri užsiima vien tik vadyba. Įrengdama gyvą sieną, pati atlieku daug darbų, nes turiu tam kompetencijos. Be to, tai – galimybė kurti. O dėl jos ir atsisakiau samdomo darbo. Nesvarbu, kad kartais tenka dirbti per parą 14 valandų. Už tai koks geras jausmas apima, kai užbaigi projektą ir kai visi džiaugiasi kūriniu“, – sako p. Jaskelevičiūtė.